Gyvenimas

2019.07.28 17:25

Ukraina be rožinių akinių: toliau nuo Kijevo ir Lvovo

Jurga Tvaskienė, LRT.lt 2019.07.28 17:25

Tas dvi savaites, kol važiavome per Ukrainą, jos miestai ir miesteliai mirgėjo žaliais prezidento Volodymyro Zelenskio partijos plakatais, skelbusiais: „Deputatas – liaudies tarnas“. O pagrindine šalies arterija iš vakarų riedėjo kovinių mašinų kolonos.

Lietuvos influencerių, o ir eilinių keliautojų pamėgti Kijevas bei Lvovas, seni, garsūs miestai su atnaujintomis centrinėmis gatvėmis, lietuviškai kišenei pigiais teminiais restoranais ir triukšmingu naktiniu gyvenimu, – paradinis Ukrainos veidas.

„Ar buvai „Ostannya barykada“? („Paskutinė barikada“, patriotiškas restoranas Maidano požeminėje perėjoje įkurtame prekybos centre, į kurį patekti galima tik ištarus slaptažodį. Kokį? Informacijos pilnas facebook‘as)“, – vieni kitų klausinėja Kijevo aistruoliai.

„Ne, „Kryivka“ (panašios pakraipos įstaiga) geriau“, – atkerta Lvovo fanai. Ir visi choru aikčioja: kaip pigu, kaip įdomu, mes už Ukrainą.

Su šeima automobiliu nusibeldę iki Ukrainos, per dvi savaites šalį pervažiavome nuo Kijevo iki Odesos, nuo Zatokos (po Krymo okupacijos centriniu šalies vasaros kurortu tapusi gyvenvietė pietinėje Besarabijoje) iki Lvovo, nuo pietų iki vakarų. Tolstant nuo didžiųjų miestų, atsiskleidžia neturistinis Ukrainos veidas, mat entuziastų, pasiryžusių laužyti automobilius riedant šios šalies keliais, nėra daug.

Lvove lenkai, pajūryje – baltarusiai, tai beveik ir visi užsieniečiai. Zatokoje viešbučio kaimynai ir aptarnaujantis personalas iš vietinių rikiavosi į eilę pabendrauti su „tikrais lietuviais“, atsibeldusiais į tokias tolumas. „O kodėl važiavote čia? Juk turite savo jūrą?“, – teiravosi.

Nusiteikite eilėms

Taigi, kodėl? Nes dar po kelerių metų Ukraina taps panaši į kitas iš sovietų ir nuo Kremliaus pretenzijų išsivadavusias Rytų Europos valstybes. Tuo tikime mes, kiek mažiau – sutikti ukrainiečiai. „Tikrai taip manote?“, – viltingai klausė.

Kol kas laukinio kapitalizmo, kokio mūsų vaikai jau nebeprisimena, čia apstu, lyg keliautum laiko mašina. Nori išgyventi, sukis kaip gali. Vietiniai ir sukasi – pradedant vietine SIM kortele, kurią, nenorėdami brangiai mokėti už tarptautinį ryšį, už kelis eurus įsigijome keliasdešimt kilometrų nuo sienos nutolusioje degalinėje. Kortelė – užpakuota, turėjusi užtikrinti neribotus skambučius ir mobilųjį internetą, – „atlaikė“ tris trumpučius pokalbius, o tada veikti nustojo.

„Ko jūs stebitės, – juokėsi vietiniai. – SIM korteles reikia pirkti specializuotose parduotuvėse“. Ir tikrai: tokioje įsigyta kortelė, beje, pigesnė, garbingai tiekė ryšį ir internetą visas dvi savaites ir išsikvėpė jau kirtus Lenkijos sieną.

Apie sienas. Į Ukrainą įvažiavome nuo Liublino pusės, per Dorohusk-Yagodin pasienio punktą. Prieš tai tris valandas pralaukę lengvųjų automobilių eilėje. Krovininių automobilių vairuotojai ten lūkuriuoja kelias paras. „Trys valandos – tai neilgai, – guodė kartu eilėje laukęs kalbus ukrainietis. – Prieš savaitę galimybės įvažiuoti į Lenkiją laukiau aštuonias valandas“. Ir draugiškai patarė dar iki muitinės atsikratyti visų mėsos ir pieno produktų užkandžių – vis tiek atims.

Niekas tų užkandžių neieškojo. Lenkai atsainiai mostelėjo ranka – važiuokite, keistuoliai, ukrainiečiai dar žvilgtelėjo į bagažinę, tuo patikra ir baigėsi. Bet už tai grįžtant! Sieną, pajudėję nuo Lvovo, kirtome maždaug už 100 kilometrų, Medyka-Shehyni punkte. Ukrainiečiai nesismulkino, bet Lenkijos pasieniečiai ir muitininkai reikalo ėmėsi iš esmės: daiktai buvo iškrauti, lagaminai atsegti ir kruopščiai apžiūrėti, keleiviai – išlaipinti.

„Kaip tai jaunuoliai nesupranta lenkiškai?“,–- į sūnus pirštu bedė jauna muitininkė. – „O ukrainietiškai? Ir net rusiškai – ne? Tai gal bent vokiškai? Ne?!“. Išgirdusi, kad tik angliškai ir prancūziškai, nesuvaldė šypsenos.

Keliai – ne silpniems nervams

Bet iki grįžimo, kai siauri Lenkijos provincijos keliukai ėmė rodytis lyg prabangi autostrada, laukė dvi savaitės Ukrainos greitkeliais. Centriniais greitkeliais, kurių nemenkose atkarpose greitis ribojamas iki 50 km per valandą. Tiesa, nuo Lenkijos pasienio iki Kijevo veda naujas, prieš maždaug penkerius metus nutiestas kelias, ir navigacija rodo, kad juo švilpti galima 110 km/h greičiu.

Realybėje greitis šįmet sumažintas iki 90 km/h. Mat ne tik šalikelėse, bet ir greitkelio viduryje vis pasitaiko sunkiasvorių automobilių per karščius sustumtų asfalto kalnelių, greičiau riedantį automobilį besitaikančių versti ant šono. Ir duobių.

Panaši situacija – ir kelyje nuo Odesos iki Umanės. O nuo šio miesto, artėjant regiono centro Vinicos link, prasideda siaubas. Keliasdešimties kilometrų besidriekiančios atkarpos, kuriomis važiuoti galima tik pirma pavara. Tarsi išartas, tarsi sušaudytas asfaltas.

Keliasdešimties metų senumo, dar sovietmetį menantys vietinių reisų autobusai, vos ne vos judantys 20 km/h greičiu. Duobės, kurių nei apvažiuosi, nei išvengsi. Taip – kelis šimtus kilometrų, kol, likus maždaug 150 km iki Lvovo, kelias staiga tampa beveik lygus.

Ar įmanoma bloguosius ruožus aplenkti? Ne, sako ukrainiečiai: ten, kur nėra greitkelių, vingiuoja ne keliai, o tik nurodomos galimos kryptys. Išbandyti, ką tai reiškia, noras nekyla.

Ukrainos vairuotojai – atskira istorija. Greitkeliai, pripratus prie lietuviškų spūsčių, atrodo beveik tušti. Bet pavieniai vairuotojai juose vadovaujasi ne tarptautinėmis kelių eismo, o nerašytomis vietinėmis taisyklėmis.

Pagrindinė eismo juosta – naujiems ir prabangiems automobiliams, daugiausia visureigiams. Šie lekia nepaisydami greičio ribojimų (apie kuriuos reikia numanyti, nes ženklų praktiškai nėra) – nes kelių policija vis dar mieliau „tariasi“, nei išrašinėja oficialias baudas. Keliolika eurų – ir leki toliau.

Kita juosta skirta senesniems, bet vis tiek užsieniniams automobiliams. Kelkraščiu – kur asfaltuotu, kur ne, lėtai lėtai rieda sovietmetį menantys „žiguliukai“ ir „moskvičiai“. Jų vairuotojams, regis, net nekyla mintis lįsti ant kelio. Jeigu kyla, kiti eismo dalyviai šviesomis ir garso signalais parodo, kur kiuženų vieta.

Gal todėl populiariausias verslas bent toje Ukrainos dalyje, kurią pravažiavome – ratų remontas. Dirbtuvėlės rikiuojasi pakelėse, viena šalia kitos. Klientų akivaizdžiai netrūksta.

Odesa, kur skauda širdį

Kijevas ir Lvovas, kaip minėjau, – paradinė Ukraina. Odesa, kelianti nostalgiją vyresniajai kartai ir rusiškų serialų mylėtojams, o pastaruoju metu tampanti vis populiarėjančia pigų „pliažinį“ poilsį pamėgusių tautiečių kelionių kryptimi, labiau atspindi realybę.

Pasiseks tiems poilsiautojams, kuriuos kelionių agentūros apgyvendins prie Taraso Ševčenkos (garsus ukrainiečių poetas) parko. Ten žalia, švaru, atsiveria jūros vaizdai.

Aptvarkytas ir pats miesto centras ties garsiaisiais Potiomkino laiptais bei seniausiu Ukrainoje Operos ir baleto teatru. Centrinė Deribasovo gatvė kiek primena Palangos J. Basanavičiaus promenadą blogaisiais laikais, bet vos pasuksi į bet kurią šoninę gatvelę – ir pasitiks šiukšlės bei yrantys 19 amžiaus rūmai.

Sutikti kijeviečiai verslininkai Viačeslavas ir Valerija pasakoja Odesoje apsilankę po keliolikos metų pertraukos ir ištvėrę vos kelias dienas.

„Graudu ir pikta, kad miestas, surenkantis vieną didžiausių biudžetų šalyje, akyse griūva“, – sako. Ir kikendami pasidalina „apgyvendinimo Odesoje ypatybėmis“: užsisakę privačius apartamentus ir jau vietoje pasiteiravę, kur dušas, buvę palydėti į WC, kur pasiūlyta praustis... palypėjus ant klozeto. Virš jo styrojo dušo galvutė.

Tikrąją Odesos dvasią dar galima pajusti uždaruose kiemeliuose ir nedidelėse parduotuvėse, kur vietiniai susirenka pabendrauti. Ir tik Odesoje pamatysite pašaipius įspėjamuosius ženklus, vakare išstatomus prie restorano: „Atsargiai, girti žmonės“.

Ir tik čia iš senbuvių, regis, kiaurą parą žaidžiančių šachmatais pavėsinėje prie centrinio soboro ir nevengiančių išpešti vieną kitą pinigėlį iš didmeistriais save įsivaizduojančių turistų, galima išgirsti rusiškai su tipišku akcentu tariamą kultinę frazę: „Oi, aš jūsų maldauju“, išreiškiančią ir nustabą, ir atodūsį, ir odesietiškai kandžią ironiją.

Sako, kad odesiečiai labai draugiški žmonės. Galbūt – jei vieninteliu vasaros kurortu po Krymo okupacijos likusią Odesą užplūdusių turistų minioje pasiseks jų sutikti. Mes su tikraisias odesiečiais susidūrėme jau už miesto, prie katakombų – ilgiausio pasaulyje keliaaukščio tunelio, kurio bendras ilgis siekia daugiau kaip 2 tūkst. kilometrų, išrausto prieš kelis šimtmečius statant Odesą.

Beveik be nuorodų, klausinėjant gyventojų atkeliavus į nedidelį dulkėtą miestelį paaiškėja, kad į katakombas taip lengvai nepateksi – ekskursiją iš anksto reikia užsisakyti pačioje Odesoje.

Bet nesuprantama kalba šnekančius užsieniečius netrukus puola globoti prieš tai kelias minutes į mus smalsiai žvilgčiojusi odesietė, ką tik išlipusi iš autobuso.

Vidutinio amžiaus moteris lyg iš sovietinių kino filmų, beforme juoda suknele ir kampu surišta skarele, tikra ukrainietė – o apie tikrus ukrainiečius odesiečiai turi savo nuomonę, – atsivežusi tris dukras, senutę mamą ir kaimynę rusę, įtraukia mus į savo grupę, pasiūlo atsigaivinti iš bedugnio krepšio ištrauktu naminiu kompotu, susirūpinusi paliepia atsinešti šiltesnių drabužių, ir jau skambina ekskursijų vadovei.

Ši – ne mažiau spalvinga, rūsti sena moteris ilgu sijonu, šimtasiūle berankove ir taip pat su skara, vedžioja požemiais, kuriuose II Pasaulinio karo metais glaudėsi sovietiniai partizanai, ir kantriai laukia, kol jos pasakojimą verčiame vaikams į lietuvių kalbą.

Zatoka – tai, kas seniai pamiršta

Bet didžioji dalis ukrainiečių, ypač bandančių išgyventi iš vidutinio atlyginimo – kelių šimtų eurų – atostogoms renkasi ne didmiestį Odesą, bet nuo jos per 60 kilometrų nutolusios nerijos tarp Juodosios jūros ir Dniestro limano miestelius. Populiariausias iš jų – Zatoka, kurioje vieni poilsiautojai gali džiaugtis jūra ir baltu pakrantės smėliu, kiti gulinėja prie limano – gėlos įlankos, kartais padvelkiančios ne pačiu maloniausiu rūgtelėjusio vandens kvapu.

Zatoka, išsitęsusi kelioliką kilometrų, primena lietuvišką Šventąją prieš kelioliką metų. Nors ne: net ir prieš kelioliką metų Šventojoje buvo centrinė kanalizacija, o Zatokoje jos nėra. Todėl kasdien – rytą ar vakarą, irdamiesi per poilsiautojus, prie viešbučių ir apartamentų važiuoja atmatų surinkėjai, pajunginėja žarnas ir vykdo pareigą, paskleisdami aplink sunkiai pakeliamą dvoką.

Kurorte nėra ir lietaus nuotekų surinkimo sistemos, todėl nušniokštus liūčiai centrinėmis miesto gatvėmis, kurios kažkada, regis, buvo asfaltuotos, kliokia upeliai, sumišę su tomis pačiomis atmatomis, per juos brenda poilsiautojai, besidairantys į metaliniuose kioskuose ir reklamomis nukaišytose parduotuvėse siūlomas prekes, traukiantys į čia pat pietus siūlančias lauko kavines.

Daugelis staliukų, ypač valgyklose, o valgyklų, siūlančių pietus vos už kelis eurus, čia apstu, būna užsėsti.

Mūsų apartamentų, iš kurių atsiveria beveik slenkstį skalaujančios jūros vaizdas, šeimininkas pasididžiuodamas sako, kad pas jį visada būna karšto vandens. Jau minėtas kijevietis verslininkas, sakantis „surizikavęs“ atvykti į Zatoką po kelerių metų pertraukos, pasakoja, kad tuo metu, kai pirmą kartą apsistojo šiuose apartamentuose, tik jis vienas galėjo leisti sau nuomotis kambarius su karštu vandeniu.

„Mūsų dėl to nekentė visi – ir kiti poilsiautojai, ir aptarnaujantis personalas“, – kalbėjo jis.

Bet dabar šiuose apartamentuose, kaip ir kai kuriuose viešbučiuose, yra ne tik karštas vanduo, interneto ryšys, bet ir apsauga. Ar jos reikia? Apsauginiu dirbantis buvęs mokytojas sibirietis Volodia, per kelis dešimtmečius Ukrainoje taip ir neišmokęs ukrainiečių kalbos, pasakoja, jog būtinai. Kitaip sunku apsiginti nuo vagysčių, o kartais ir nuo muštynių.

Zatokoje yra prabangių viešbučių, kuriuose numeris parai kainuoja vidutinį šalies atlyginimą, bet daugiausiai į šį kurortą plūsta tą patį vidutinį ar dar mažesnį atlyginimą gaunantys ukrainiečiai. Ir nors visi tvirtina, jog kurorte kainos ypatingai sukeltos, aptarnavimo sferoje dirbantys vietiniai to akivaizdžiai nejaučia.

Restorane, į kurį kiti poilsiautojai neina, nes jis „labai brangus“, 100 grivnų, taigi, maždaug 3 eurus, arbatpinigių gavęs jaunutis padavėjas atbėga prie staliuko paklausti, ar mes nesuklydome. Tai labai dideli pinigai, sutrikęs sako.

Bet už tai maistą paplūdimyje nešiojantys prekeiviai nesidrovi prašyti 80 grivnų už kelias smulkutes Juodosios jūros krevetes. Panašiai kainuoja vis nešami ir nešami virti kukurūzai, įvairios virtos ar vytintos jūros gėrybės, naminės bandelės ir kitos gėrybės. Vakarais pliažo prieigose prekeiviai jas plikomis rankomis perkrauna iš vieno krepšio į kitą – paruošia „šviežieną“ kitai dienai.

Alkoholis irgi liejasi laisvai. Štai jo kainos nebaido net vietinių, nes pusantro litro naminio vyno, parduodamo kas du žingsniai, tekainuoja kiek daugiau nei eurą.

O „turtuoliai“ leidžia sau gėrimus – už namudinius brangesnius net kelis kartus – pirkti už keliolikos kilometrų esančioje Shabo vyno kultūros regiono gamykloje – modernioje įmonėje, kurios puselėjamus vynuogynus prieš kelis šimtmečius įkūrė iš Šveicarijos į Rusijos užkariautą Besarabiją pakviesti kolonistai.

Miestelyje, kuriame įsikūrusi gamykla, iki šiol žymus kolonistų pėdsakas – visų pirma, dėl preciziškos švaros, ryškiai kontrastuojančios su aplinkinėmis gyvenvietėmis.

Vizitinė kortelė – maistas

Dėl ko verta bent kartą gyvenime pakeliauti po Ukrainą? Dėl kultūros paminklų. Dėl Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pėdsako. Dėl žmonių, dažniausiai nuoširdžių ir atjaučių. Ir dėl maisto, žinoma. Puikaus maisto, kuris dažno lietuvio kišenei įperkamas net prabangiuose restoranuose.

Numeris pirmas tarp Ukrainą, teisingiau, jos sostinę, pamėgusių Lietuvos nuomonių formuotojų – žinoma, šios šalies centrinėje aikštėje, Maidane, įsikūręs restoranas „Ostannya barykada“. Apie jį kuriamos legendos – sunku rasti, sunku patekti, bet jau kai patenki...

Viskas kur kas paprasčiau. Maidane esančioje požeminėje perėjoje, iš kurios patenkama ir į nemažą požeminį prekybos centrą, matyti restorano iškaba, o pakilus liftu, atsiduri priešais „Ostannya barykada“ įėjimą.

Durininkas, kuriam kartoti tą patį per tą patį jau akivaizdžiai atsibodę, teiraujasi slaptažodžio, ir lankytojai entuziastingai raportuoja: „Boritesya – poborete!“ („Kovokite – ir nugalėsite!). Restoraną puošia kovotojų už Ukrainos laisvę nuotraukos, kartais personalas praveda ir trumpą istorijos pamokėlę, bet tai dažniau žiemą, kai lankytojų mažiau.

O vasarą plūsta žmonių minios, padavėjai pavargę ir apspangę nuo karščio, nes patalpose ganėtinai tvanku, nors bendrauja maloniai. Maistas gana vidutiniškas, bet gaminamas iš vietinių produktų. Kalbinti pasiturintys kijeviečiai šios vietos, beje, net nežino – ji labiau skirta turistams.

Toks pat turistinis – Puškino gatvėje esantis liaudiško stiliaus restoranas „Korchma Taras Bulba“. Padavėjos – su ryškiais dirbtinių gėlių vainikais, padavėjai – su šiaudinėmis skrybėlėmis, šias puošmenas mielai dalija ir turistams, ragindami kartu nusifotografuoti ir būtinai – būtinai! – patalpinti socialiniuose tinkluose, kad garsas apie restoraną sklistų po pasaulį.

Čia ragavau labai skanių virtinių su vyšniomis, ir labai neskanios, nes neįprastos, šaltos sriubos „Okroška“. Ji gaminama ne su rūgpieniu ar kefyru, bet su duonos raugo gira, kuria užpilamos smulkintos daržovės ir būtinai – virta dešra. Tik gira šį kartą buvo dar ne visai išrūgusi, ir priminė mielių tirpalą...

Atradimu tapo pačiame centre, bet vis dėlto nuošaliai nuo turistinių maršrutų, tarp Maidano ir Sofijos cerkvės besitęsiančiame Michailovo skersgatvyje, esantis odesietiškas restoranas „Pričal“ („Prieplauka“). Siūlantis puikų foršmaką (silkių kapotinį), keptą žuvį ir fantastiškas šviežiai sūdytas kilutes. Pačias skaniausias, kiek teko ragauti kelionėje.

Panašus į Kijevo „Ostannya barykada“ – Lvove įsikūręs restoranas „Kryivka“. Irgi „įslaptintas“ įėjimas, šį kartą – per arką šalia suvenyrų parduotuvės, irgi – būtinas slaptažodis, teisingiau, atsakymas į durininko pasisveikinimą „Slava Ukrayini“ („Šlovė Ukrainai“), ištariant „Heroyam Slava“ („Šlovė didvyriams“). Už teisingą atsakymą – antpirštėlis vietinės krienų degtinės ir leidimas įeiti.

Šis restoranas įrengtas Stepano Banderos (Ukrainos nepriklausomybės judėjimo vieno iš vadovų) šalininkų – banderovininkų – bunkerio stiliumi Lvovo senamiesčio rūsiuose. Kambarėlių daug, šviesos mažai, bet vis tiek galima įžiūrėti sienas puošiančias kovotojų nuotraukas ir partizanų buities daiktus. O štai meniu, atspausdintą lyg laikraštis, ir tik ukrainiečių kalba, galima perskaityti tik pasišviečiant mobiliuoju telefonu.

Maistas – metaliniuose induose, bet tikrai puikus, sodrus, iš gerų produktų. Tik būtina atsiminti, kad Ukrainoje garnyrą prie pagrindinio patiekalo reikia užsisakinėti papildomai, kitaip, paprašęs mėsiško patiekalo, tik mėsos gabalą ir gausi.

Bevalgant prietemoje aidi šūviai, nes padavėjai karts nuo karto pyškina iš pistoleto, o paskui klientų teiraujasi, ar šie nematę „maskolių“ – vyksta priešų medžioklė. Vertinti galima įvairiai.

Smagi pasėdėti ir gausiai pavalgyti vieta Lvove – keliais šimtais metrų nuo turistinių maršrutų nutolęs alaus restoranas „Kumpel“, kurį rekomendavo apartamentus nuomojęs šeimininkas. Kaip ir kitur Lvove, su savo „cinkeliu“ – šįkart siūlomais skanauti Galicijos virtuvės patiekalais.

O pusryčiams Lvove nepatingėkite nukeliauti iki Kriva Lipa skersgatvyje esančios to paties pavadinimo kavinės. Senamiesčio kiemelyje po senutėlės liepos šakomis mielos merginos patieks rinktinį maistą, ir net avižinė košė – pažadu – bus skani.

Odesoje? Odesoje kojos nekelkite į miesto vizitine kortele reklaminiuose bukletuose pavadinamą restoraną „Gambrinus“ pagrindinėje Deribasovo gatvėje. Ten lankytojai trukdo personalui, ten maistas bespalvis, o apmokėjus sąskaitą, padavėjai visa esybe parodo, kad jūs čia nebereikalingi.

Nebaigus valgyti, mums iš po indų ištraukė padėklus, o po kelių minučių turbūt tiesiog būtų pasiūlę nešdintis.

Bet už tai Odesoje prie Operos ir baleto teatro yra restoranas „Druzja į pivo“ („Draugai ir alus“), kur sulauksite slaviškai betarpiško, bet tikrai puikaus aptarnavimo.

O jei tą akimirką restoranas nedirbs – kai atėjome, ten vyko susirinkimas, pas mus jau pamiršta „penkiaminutė“, žadėjusi trukti valandą – mums rekomendavo už kelių šimtų metrų esantį draugišką restoraną „Bufalo 99“. Kad jūs žinotumėte, koks ten šviežutėlės veršienos karpačio vos už 8 eurus!

O patys nuostabiausi ukrainietiški barščiai – su tikra brioš bandele ir burnoje tirpstančiais sūdytais lašiniais – mūsų laukė jau minėtame netoli kurortinės Zatokos esančiame vyno miestelyje Shabo. Keliausite pro šalį – būtinai užsukite.