Gyvenimas

2019.07.28 09:03

100 metų jubiliejų atšventusi kaunietė – apie ryšius su prezidentais ir karinininkų žmonomis

Audinga Satkūnaitė, LRT.lt2019.07.28 09:03

Sutikę seniai nematytą žmogų dažnai sakome: „Šimtas metų“. Tačiau ši frazė tinkama ir tada, kai sutinki tą, kuris švenčia 100-ąjį gimtadienį. „Viskas, rodos, gyvenime praėjo neblogai, tačiau nieko ypatinga nepadariau“, – portalui LRT.lt sakė 100 metų sulaukusi Petronėlė Kacevičienė, nors iš tiesų apie jos gyvenimą būtų galima parašyti knygą.

Iš giminės – vienintelė šimtametė

Kai portalo LRT.lt komanda atvyko į Kaune esančius senelių globos namus „Perlojos namai“, kur jau kelis mėnesius gyvena P. Kacevičienė, pasiruošimas jubiliejui jau buvo įsibėgėjęs. Lauke baltomis staltiesėmis buvo nukloti stalai, paruoštos vaišės, o P. Kacevičienė vis dar sėdėjo visažistės kėdėje.

Mus išvydusi jubiliatė šiek tiek sutriko, o kai anūkė Rasa pristatė, kad esame žurnalistai, moteris kukliai tarstelėjo: „Malonu“. Išėjus visažistei prisėdome šalia jubiliatės. Į klausimą, ar ji pasiruošusi šventei, P. Kacevičienė besišypsodama atsakė: „Kaip matote, jau paruošta“.

Pirmiausia iš jubiliatės norėjome sužinoti jos ilgaamžiškumo paslaptį, kuria ji labai noriai pasidalino.

„Patariu niekam nieko nepavydėti, nebūti piktam ir gobšiam. Būtent taip aš stengiausi daryti visą gyvenimą. Neatsimenu, kad mano gyvenime būtų kas nors ypatingo. Visą gyvenimą dirbau. Mano tėvai nebuvo ilgaamžiai, iš visos giminės ir šeimos tokio amžiaus sulaukiau viena“, – sakė P. Kacevičienė.

Vis tik jubiliatė, sakydama, kad jos gyvenime nebuvo nieko ypatingo šiek tiek pasikuklino. Jos gyvenimo istorija iš tiesų yra verta knygos.

Kaip buvo skirta, taip ir gyvenau. Karo metais gyvenimas buvo tikrai labai sunkus.

P. Kacevičienė gimė dešimties vaikų šeimoje ir nuo 2,5 metų augo pas netoli jos tėvų gyvenančią tetą. Pradžioje ji gyveno Marijampolės rajone esančiame kaime, o vėliau apsigyveno Kaune.

„Mano broliai ir seserys buvo labai darbštūs ir kiekvienas turėjome savo darbus. Visi buvome darbininkai. Aš šeimininkaudavau namuose“, – kalbėjo pašnekovė, kuri iš gausios šeimos likusi vienintelė. O giminėje panašų amžių skaičiuoja brolio žmona.

P. Kacevičienė dirbti pradėjo labai anksti – siuvėja tapo vos sulaukusi 15 metų ir juokavo, kad aprengė ne tik Kauno, bet ir Vilniaus ponias. Jos klientės buvo ir rusų karininkų žmonos, kurios išsirinkdavo ką nors iš katalogo ir už jį visą sumokėdavo, kad joms leistų išsiplėšti lapą. Taip norėdavo apsisaugoti, kad niekas kitas tokio drabužio nepasisiūtų. Tačiau P. Kacevičienė viską įsimindavo ir tokius pačius drabužius pasiūdavo savo dukrai.

Mano vaikystė buvo nepaprastai graži. Tokios net ponų vaikai neturėjo. Kaip gera prisiminti malonius dalykus.

Mieliausi vaikystės prisiminimai

P. Kacevičienė yra patyrusi karo sunkumų, mačiusi, kaip negailestingai buvo naikinama žydų tauta, o su partizanais ji susidurdavo gyvendama kaime.

Ji atsimena ir prezidentą Kazį Grinių, kuris yra jos brolienės dėdė. Kai prezidentas gyveno gimtajame kaime, o P. Kacevičienės tėtis gulėjo mirties patale, pas jį K. Grinius buvo apsilankęs kaip gydytojas.

„Kaip buvo skirta, taip ir gyvenau. Karo metais gyvenimas buvo tikrai labai sunkus. Mačiau, kaip partizanus pririšdavo ir su arkliu tampydavo. Paskui nuvesdavo juos motinoms ir klausdavo, ar čia jų sūnus. O jos prisipažinti bijodavo“, – pasakojo pašnekovė.

Paklausta apie pažintį su vyru Kazimieru pašnekovė šnekėjo nenoriai ir sakė: „Viskas praeityje, nėra ką ir pasakoti. Apie mirusius kalbama gerai ar nieko“. P. Kacevičienės vyras taip pat buvo siuvėjas, kuriam klienčių niekada netrūko. Pas jį drabužius siuvosi net prezidento Antano Smetonos žmona. Pastaroji drabužius rinkdavosi iš prancūziškų katalogų ir taip pat išplėšdavo lapus. Tuomet P. Kacevičienės dukra iš katalogų išsikarpydavo modelius ir su jais žaisdavo.

Pašnekovės vyras, su kuriuo susilaukė dviejų vaikų, į anapilį iškeliavo prieš penkis dešimtmečius, nuo tada jai vienai teko rūpintis šeima. Tačiau, anot P. Kacevičienės, vaikai buvo labai geri, todėl ji didelių rūpesčių neturėjo. O prieš beveik 50 metų miręs sūnus net buvo pasekęs tėvų pėdomis ir taip pat dirbo siuvėju.

Tiesa, moteris prisipažino kartą išdykėlei dukrai sudavusi diržu.

„Tada pati verkiau išėjusi, kodėl aš taip padariau. Tačiau tas vienas kartas padėjo visam gyvenimui ir dukra nuo to laiko laikėsi savo pažadų“, – prisipažino pašnekovė.

Su trenksmu ypač švęsdavome jubiliejus. Visi labai laukė ir reikalavo, kad būtų 100-asis. Tai pagalvojau: jeigu reikia, tai bus.

Anūkė Rasa pabrėžė, kad močiutė gyvenime iš tiesų matė ir šilto, ir šalto, bet apie tai, kas bloga, ji beveik niekada nekalba. O dukra savo mamą P. Kacevičienę netgi pavadino geležine ledi.

Pašnekovė prisipažino, kad galvoje prisiminimų, kurie iškyla vienumoje, yra daug. Tačiau mieliausi – vaikystės.

„Mano vaikystė buvo nepaprastai graži. Tokios net ponų vaikai neturėjo. Kaip gera prisiminti malonius dalykus“, – susimąstė pašnekovė.

Po pokalbio jubiliatę iki šventės likus mažiau nei pusvalandžiui palikome trumpam pailsėti. Anūkė pasitarė, kad močiutė taip jaudinosi prieš būsimą šventę, kad net naktį prastai miegojo.

Šventės visi labai laukė

P. Kacevičienė senelių globos namuose „Perlojos namai“ gyvena vos kelis mėnesius. Iki tol ji Kaune gyveno viena. Anūkė Rasa siūlė močiutei apsigyventi jos namuose, tačiau ji su tokiu pasiūlymu nesutiko.

„Jai judėti sudėtinga, todėl pasidarė nebesaugu ją palikti vieną per naktį, o dieną pas ją ateidavo draugė, kuri pagelbėdavo. Ji nesutiko su mums gyventi, nes mes dirbame ir neva vis tiek būtų visą dieną viena. Be to, svarstė, kas jei mano sūnus grįš iš mokyklos ir ją ras mirusią. Jos būdas yra tvirtas ir jeigu ji taip nusprendė, tai niekas pakeisti negali.

Ji pabuvo čia dvi savaites ir jai labai patiko. Čia močiutė daugiausiai bendrauja su darbuotojomis. Ji man sakė, kad nori bendrauti su protingesniais už save, nes visi kiti silpnesni už ją arba tokie pat kaip ji“, – pasakojo Rasa.

P. Kacevičienė savo gimtadienius su visa gimine visada švęsdavo liepos 19 dieną ir jai buvo visai nesvarbu, ar tą dieną yra pirmadienis ar šeštadienis. Tačiau anūkei ji yra prasitarusi, kad gimė šiek tiek anksčiau, o dokumentuose buvo įrašyta krikštynų diena.

Jos klientės buvo ir rusų karininkų žmonos, kurios išsirinkdavo ką nors iš katalogo ir už jį visą sumokėdavo, kad joms leistų išsiplėšti lapą.

„Su trenksmu ypač švęsdavome jubiliejus. Visi labai laukė ir reikalavo, kad būtų 100-asis. Tai pagalvojau: jeigu reikia, tai bus. Negi nuvilsi giminę“, – juokavo jubiliatė, kuri per šventę vilkėjo juodą pačios siūtą suknelę. Beje, šiais metais jubiliejus atšventė ir P. Kacevičienės dukra, ir anūkė.

Pokalbį su jubiliate kartais nutraukdavo ilgesnės tylos pauzės, tačiau kiekvienas jos ištartas žodis labai daug pasakė. Ši moteris iš tiesų turi ypatingai gerą humoro jausmą, į viską žiūrinti labai pozityviai ir tvirtai besilaikanti savo principų.

P. Kacevičienę palikome paskendusią sveikinimų ir gėlių jūroje, besišypsančią ir keliančią taurę už nugyventus ilgus metus ir sukauptą patirtį.