Gyvenimas

2019.07.26 20:44

Penkis šimtukus iš egzaminų gavęs alytiškis: žinojau, kad taip bus

Šių metų Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos abiturientai Domas Sakavičius ir Andrius Gegužis savo pasiektais egzaminų rezultatais pakeitė ne tik gimnazijos, bet ir Alytaus miesto istoriją. Imlūs vaikinai penkis valstybinius brandos egzaminus išlaikė po 100 balų ir yra gyvi įrodymai, jog gyvenime įmanoma viskas.

– Tai vis dėlto, penki šimtukai – labiau sėkmė ar sunkus darbas?

Domas: Manau, kad yra dalis abiejų. Žinoma, be darbo nebus ir jokio rezultato, tačiau net ir labai sunkus ir įtemptas ruošimasis egzaminams ne visada atneša lauktų rezultatų. Sėkmės čia tikrai yra, ypač tokiuose egzaminuose kaip lietuvių kalbos ir literatūros – gali tiesiog išpulti temos, apie kurias elementariai neturi ką pasakyti.

Andrius: Mano atveju tai nebuvo nei gryna sėkmė, nei sunkus darbas. Taip, aš egzaminams skyriau tikrai daug laiko, bet retai į tai žiūrėdavau kaip į labai sunkų darbą – man buvo įdomu mokytis mokyklos kursą, nes jis padėjo geriau pažinti tiek vidinį, tiek žmones supantį pasaulį.

– Rezultatai tokie, kokių ir tikėjotės, ar visgi likote nustebę?

Domas: Tikėjausi – per švelniai pasakyta. Žinojau, kad taip bus, nes to siekiau, toks buvo mano sau mestas iššūkis. Savo užsibrėžtų tikslų siekiu bet kokia kaina ir dažniausiai man pavyksta.

Egzistuoja netgi toks iki galo neištirtas psichinio magnetizmo dėsnis, kuris teigia, kad pozityvios mintys pritraukia palankias aplinkybes.

Andrius: Tikėjausi 100 balų iš anglų, matematikos ir informatikos egzaminų. Tačiau lietuvių kalbos ir biologijos įvertinimai buvo maloni staigmena.

– Galbūt lankėtės pas korepetitorius?

Domas: Niekada nesu turėjęs korepetitoriaus. Mokytojų, žinoma, buvo visokių, bet tikrai negaliu sakyti nieko blogo – paruošė tinkamai ir gerai.

Andrius: Aš taip pat korepetitorių neturėjau, tikrai esu dėkingas mokytojams, kurie padėjo tapti išsilavinusiam, leido pažinti mane supantį pasaulį. Tai žmonės, kuriuos nuoširdžiai gerbiu už sukauptas žinias, kompetenciją. Jų tikrai užteko, kad galėčiau tinkamai pasiruošti egzaminams.

– Kas jums padėjo efektyviai pasiruošti egzaminams?

Domas: Didžioji dalis darbo buvo atlikta 9–10 klasėse, kai atėjęs į Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos A („gabiųjų“) klasę turėjau atlikti tiriamąjį darbą iš savo pasirinktos srities. Pasirinkau atlikti darbą apie chaoso teoriją, tam reikėjo pagausinti savo matematikos ir fizikos žinias bei per kelias savaites išmokti visą (ir dar daugiau) programavimo kursą.

Mokyklos kursas man buvo įdomus, todėl mokiausi ne egzaminams, o savo žinių plėtimui.

10-oje klasėje dalyvavau keturiose respublikinėse olimpiadose, todėl teko labai stipriai ruoštis ir gausinti matematikos ir fizikos žinias. Su šiais pagrindais egzaminams pasiruošti daug pastangų nereikėjo – kad noriu gauti penkis šimtukus sugalvojau likus mėnesiui iki egzaminų, o ruoštis kiekvienam iš jų skyriau dvi dienas prieš kiekvieną.

Andrius: Pozityvus požiūris į atliekamą veiklą visada padeda efektyviau dirbti ir pritraukti sėkmę. Egzistuoja netgi toks iki galo neištirtas psichinio magnetizmo dėsnis, kuris teigia, kad pozityvios mintys pritraukia palankias aplinkybes.

Daugelis žmonių pamiršta, kad svarbu ne tik valia, bet ir pozityvi mąstysena. Tikėjimas, kad pasiseks, savitaiga dažnai vaidina lemiamą vaidmenį siekiant aukštų rezultatų. Manau, kad svarbus ir įdėtas darbas, ir požiūris į savo galimybes.

Mokytojai niekada negali priversti žmogaus mokytis, jei jis to pats nenori, todėl mėgstu galvoti, kad pats esu atsakingas už savo rezultatus.

Jei palaikomas balansas tarp šių dviejų dalykų, sėkmė pati pasirodo žmogaus gyvenime ir realizuojami tikrieji žmogaus troškimai. Mokyklos kursas man buvo įdomus, todėl mokiausi ne egzaminams, o savo žinių plėtimui. Dvyliktoje klasėse teliko išmokti mažą dalį naujos medžiagas, pakartoti turimas žinias bei susipažinti su egzaminų peripetijomis.

– Kam priklauso pasiektų rezultatų nuopelnai: jums ar mokytojams?

Domas: Mokytojai niekada negali priversti žmogaus mokytis, jei jis to pats nenori, todėl mėgstu galvoti, kad pats esu atsakingas už savo rezultatus.

Tai, aišku, nėra visiška tiesa – mokytojai užveda ant kelio ir parodo teisingą sprendimą ar mokymosi būdą, o kartais netgi egzamino išvakarėse išdėsto praleistą medžiagą (ačiū informatikos mokytojai Loretai Mazėtytei) ar tiesiog suteikia moralinę paramą. Pats individualiai ruošiausi daugiau nei mokyklos suole, daug dalyvavau įvairiose olimpiadose ir konkursuose, tačiau juose dalyvauti mane paskatino mokytojai.

Andrius: Na, manau, apskritai mokytojo vaidmuo yra padėti mokiniui geriau įsisavinti medžiagą, pasidalyti naudingais informacijos šaltiniais, tačiau jų darbas be nuoširdžių paties mokinio pastangų dažnai būna bevaisis. Kadangi moku efektyviai ir savarankiškai analizuoti medžiagą, tai padėjo surinkti penkis šimtukus.

Laiko užteko viskam – tiek draugams, tiek merginai.

Tačiau be taiklių mokytojų pastabų vargu ar būtų tokie puikūs rezultatai. Mokytojai buvo būtinas veiksnys, pakreipęs tinkama mokymosi linkme.

– Ką jautėte, eidami laikyti egzaminų?

Domas: Streso ir jaudulio praktiškai nebuvo – egzaminai man buvo tik dar viena eilinė olimpiadų sesija. Žinoma, paskutinio egzamino metu jau jautėsi šioks toks nuovargis, tačiau tik iš jo išėjus – euforija ir laisvė, akmuo, nukritęs nuo pečių.

Andrius: Aš taip pat nejaučiau labai didelio streso, nes žinojau, kad esu tinkamai tam pasiruošęs. Visgi faktas, kad daugelis tikisi iš tavęs aukštų rezultatų, kelia šiek tiek jaudulio. Tačiau aš žinojau, kad ir kaip bus – nekaltinsiu savęs ir nesigraušiu, nes manau, kad žmogui yra būtina gyventi santarvėje su savimi, tada jis gali gyventi ramų gyvenimą ir save realizuoti.

Egzaminų nesureikšminau, žvelgiau tai tik kaip į tam tikros srities žinių patikrinimą. Pozityvus požiūris padėjo ramiai žengti į egzaminų patalpas.

– Ko egzaminų laikotarpiu teko atsisakyti?

Domas: Laiko užteko viskam – tiek draugams, tiek merginai. Niekada nebuvau tas, kuris daug laiko praleidžia prie knygų, apskritai dažniausiai namų darbų tiesiog nedarydavau, todėl laisvo laiko turėti nebuvo sunku net ir „įtemptai“ ruošiantis egzaminams.

Andrius: Aš manau, kad gyvenime visur būtinas balansas. Taip, kaip svarbu dirbti, taip svarbu ir rasti laiko sau. Pripažįstu, paskutinį pusmetį mažiau laiko leisdavau su draugais, tačiau nueidavau ir į vakarėlius. Įvairi veikla padėjo protui pailsėti, todėl ir efektyviau dirbti.

– Kokia buvo šeimos reakcija į pasiekimus?

Domas: Visa šeima labai džiaugėsi bei sveikino, tokių rezultatų jie turbūt nesitikėjo. Mama net iki dabar nenustoja džiaugtis ir minėti šių rezultatų.

Andrius: Labai džiaugėsi mano rezultatais, tačiau pripažino, kad visada tikėjo, jog turiu potencialą pasiekti labai daug – jie matė mano pastangas bei atkaklumą. Galbūt tas palaikymas prisidėjo prie tokių puikių rezultatų pasiekimo.

– Su tokiais rezultatais jūsų laukia kiekvienas universitetas. Kur planuojate tęsti mokslą?

Domas: Neseniai pastebėjau, kad man patinka mokyti kitus. Pasitaręs su matematikos mokytoja nusprendžiau mokytis taikomąją matematiką Vilniaus universitete, o ateityje galbūt dirbti dėstytoju, mokytoju.

Andrius: Planuoju studijuoti taikomąją matematiką Vilniaus universitete, nes visada svarsčiau apie šią specialybę. Matematika man tikrai labai patinka, todėl norėčiau dar giliau pažinti šį mokslą. Taip pat mane žavi Vilniaus atmosfera, kuri studijas padarys dar malonesnes.

– Ką veikiate dabar, išgyvenę šį įtemptą egzaminų laikotarpį?

Domas: Šiuo metu dirbu, tačiau vėlgi neleidžiu tam užimti viso savo laiko – pakankamai jo skiriu ir žmonėms, ir savęs tobulinimui, ir knygų skaitymui.

Andrius: Šią vasarą paskyriau poilsiui – stovykloms, muzikos festivaliams, nes po to laukia įtemptas studijų laikotarpis, reikia atsidžiaugti dienomis, kai savo emociniam gyvenimui galima skirti daugiau laiko. Todėl dabar atostogauju su draugais Italijoje, o grįžęs žadu spręsti būsto Vilniuje klausimus.