Vilniaus dailės akademijos kostiumo dizaino absolventė Rūta Kvaščevičiūtė „Jaunojo dizainerio prizo“ parodoje pristatė kolekciją „Skreitas“, įkvėptą vaikystės prisiminimų ir ją auginusių 4 giminės moterų portretų, rašoma pranešime žiniasklaidai.
VDA Dizaino inovacijų centro surengtame konkurse, mados kategorijoje ši kolekcija pelnė pagrindinį prizą. Apie svarbiausias kolekcijos detales ir kūrybą pasakoja „Skreitas“ autorė R. Kvaščevičiūtė.
– Kaip gimė kolekcijos „Skreitas“ idėja?
– Ji gimė iš mano, kaip kūrėjos identiteto paieškų. Nuo pat studijų pradžios, kai kolegos grynino savo estetiką, aš su kiekvienu darbu bandžiau atsakyti į paprastą klausimą, kas aš esu. Šias paieškas lydėjo ir bandymai pritapti prie akademinių etikos normų bei dėstytojų lūkesčių išpildymo.
Taigi, drabužių kolekcija „Skreitas“ – 4 studijų metų vainikavimas. Ieškodama šios kolekcijos estetikos, atsigręžiau į save, savo šeimą, namus, kuriuose užaugau bei į kvailas ir juokingas, kartais gėdingas istorijas.
O vienu iš didžiausių šios kolekcijos įkvėpimo šaltinių tapo 4 mano šeimos moterys, kurių asmenybės formavo mane bei mano estetikos pojūtį. Taigi, tiesa ta, kad ši kolekcija jau buvo sukurta – ji kūrėsi dvidešimt trejus mano gyvenimo metus.
– Tavo darbas – labai asmeniškas: kolekcijos aprašymas tarsi iš dienoraščio puslapių. Ar nebuvo baisu prieš visuomenę stoti tarsi apsinuoginus, be jokios kaukės, parodant savo tikrąjį veidą?
– Buvo žiauriai baisu. Tačiau per daug pavargau nuo vienodų fashion temų ir kolekcijų konceptų apie nieką. Taigi, kurdama šią kolekciją, nesirėmiau jokiomis teorijomis ar spalvų derinimo, medžiagiškumo principais. Norėjau, kad mano kolekcija būtų lengva, nors pristatymo metu papasakotos asmeninio gyvenimo istorijos tokios ir nebuvo.
– Kokių atsiliepimų sulaukei iš savo artimųjų? Juk kolekcijoje, tam tikra prasme, dalyvavo ir tavo šeimos moterys?
– Kurdama kolekciją nei vienam šeimos nariui nesakiau apie ką ji. „Kažkas ten apie kaimą“ – tiek jie težinojo. Tiesa, mes vieni kitų dažnai nesuprantame, bet besąlygiškai pasitikime ir mylime. Taigi, šeima per šiuos ilgus kūrybos metus nieko neklausinėjo, o tiesiog manimi pasitikėjo.
– Ar pati siuvinėjai sukurtų drabužių detales?
– Viską siuvinėjo mano močiutė, retoriškai klausdama, kam viso šito reikia, bet vėlgi pasitikėdama. Ir man tai pati gražiausia kolekcijos akimirka – artimas, tiesioginis šeimos prisilietimas prie mano darbo.
– Kodėl močiutės prašei išsiuvinėti būtent gaidį, burokėlius?
– Net ir pačios smulkiausios detalės kolekcijoje turi savo reikšmę. Kolekciją kūriau remdamasi vaikystės prisiminimais.
Vienas iš tokių pavyzdžių, kad mano prosenelę, vienintelę iš visos šeimos, persekiodavo piktas gaidys ir kirsdavo jai į kojas. Ji visada skųsdavosi, kad koja prakirsta ir į ją įsimetė rožė. Būdama dar visai maža, niekaip negalėdavau suprasti, kur jos kojoje tos rožės auga. Tiesa, šios akimirkos kolekcijoje atsisakiau, bet kovingą gaidį palikau.
Na, o burokai – tokia įprasta ir banali daržovė, visiškai neišvaizdi ir ne poetiška, jos atvaizdas retai naudojamas madoje. Bet vieno iš pokalbių su dėstytojais metu jie prasitarė, kad šis atvaizdas jiems pasirodė kone egzotiškas. Man tai buvo vienas iš atradimų, kad paprasta mūsų buitis, kažkam gali būti verta įrėminimo.
– Ar pasirinktas išskirtinis kolekcijos spalvų koloritas turi kokią nors simbolinę reikšmę?
– Pagrindinis šio darbo tikslas buvo estetikos paieškos. Todėl rėmiausi principu: gražu-negražu ir panašiais pasąmoniniais sprendimais. Kolekcijos spalvinę gamą taip pat įkvėpė prosenelės degančiai violetinis, pats svarbiausias, gražiausias ir ypatingiausiai progai (sekmadieninėms mišioms) saugomas bažnytinis kostiumėlis. Na, o visos kitos spalvos susidėliojo intuityviai.
– O ką simbolizuoja drabužiuose esantys įsiuvai ties krūtine? Gal čia koks nors moters išlaisvėjimo atvaizdavimas?
– Augant tarp 4 moterų neišvengiamomis tampa grožio, išvaizdos temos. Nors teko išgirsti ne vieną skundą, kad visos mano šeimos moterys mano, kad jos yra per storos ir per senos, karts nuo karto išgirsdavau ir komplimentus viena kitai.
Pavyzdžiui, smėlio laikrodžio figūra, aiškiai išreikštas liemuo, didelė krūtinė ir apvalūs klubai – visada buvo pateikiami kaip siekiamybė. Grožio suvokimas mano šeimoje turi net kažkokį davatkišką atspalvį.
Bet visada tame mačiau paslapties ir seksualumo: nuo galvos iki kojų užsagstyta suknelė, mažas, kuklus rankinukas, aiškiai išreikšta krūtinė, kūno spalvos pėdkelnės su juoda linija nugaroje, be proto raudonos mamos lūpos.
Taip ir krūtinės įsiuvai kolekcijoje – aiškiai matomi, bet nieko neparodantys, suknelė su šimtu keturiasdešimt sagučių ir nepaliekanti nuogos odos lopinėlio.
– O dėl kokios priežasties pasirinkai perkurti drabužius? Gal tau artima ekodizaino idėja ir ką manai apie greitąją madą?
– Pirmiausia, tai buvo idėjinis sprendimas – norėjau panaudoti sentimentalias detales, taip suteikdama joms antro gyvenimo galimybę. Taip pat, stengiuosi save auklėti ir pratinti prie tvarios mados principų, nes suprantu, kad tai yra neišvengiama. Taigi, šios kolekcijos idėja tapo konceptualiai dėkinga perdirbimui. Ir jei galėjau rinktis nepirkti naujų medžiagų, taip ir dariau.
Tiesa, greitosios mados problema – visos mados industrijos problema. Mes, atstovaujantys jaunąją dizainerių kartą, privalome ne tik domėtis šių dienų mados tendencijomis, kalbėti apie tai, bet ir tas problemas spręsti.
Tačiau būčiau visiška veidmainė, postringaudama apie greitosios mados žalą, kai ketverius metus medžiagas pirkau naujų audinių parduotuvėse. Ieškoti santykio tarp tvaros ir kūrybos man yra iššūkis. Esu užsispyrusi ir dažnai noriu daryti priešingai, kai mane įstato į rėmus. Tvarus dizainas yra šiokie tokie rėmai kūrybai, tad ieškau kelių juos panaikinti.
– Kolekcijos pristatymo metu žiūrovams pateikei įdomų vaizdo įrašą. Apie ką šis kūrinys?
– Įpusėjusi kolekcijos darbus, pažvelgiau iš šono į tai, kaip mano darbą vertina kolegos, dėstytojai. Taip pat, atkreipiau dėmesį į bendrą kolekcijos nešamą emociją, įvaizdį, spalvyną. Ir pastebėjau ryškų komedijos atspalvį. Saviironija, lengvumas buvo siekiamybė, tačiau norėjau, kad žiūrovas, pamatytų ir kitą koncepcijos pusę.
Šis darbas nėra vien, kaip sakau chi chi, cha cha apie mano šeimą. Aš tai pasakoju ne iš noro pašiepti ar įkasti. Šis darbas yra iš didžiulės meilės ir dėkingumo. Tačiau istorijoje ryškus ir vienintelio šeimos vaiko vienatvės atspindys. Tiesa ta, kad nėra paprasta augti vienai su 90 metų žmogumi, nekalbančiu bendrine lietuvių kalba.
Dar vienišesnė tapau paauglystėje, kai mano požiūris, estetika, poreikiai prieštaravo bendrai namų tvarkai. Mes esame mamos ir dukros, o tai niekada nėra lengvas ir paprastas ryšys.
Todėl kolekcijos metu parodyto vaizdo įrašo tikslas ir buvo perteikti tą emociją, kad šalia juoko visada yra liūdesio. Šiame vaizdo įraše buvo galima pamatyti mažas istorijas, mano prisiminimų detales, tačiau nenoriu visko sukramtyti ir pateikti žiūrovui. Tegul šis vaizdo įrašas tampa kiekvieno žiūrovo interpretacija.
– Viena iš tavo kolekcijos suknelių labai patiko dainininkei Monikai Liu. Ar džiugina, kai tavo kūrinius pastebi ir įvertina?
– Žinoma, norėčiau, kad jie ir po pristatymo ar parodos gyventų savo gyvenimą. Dėmesys kūriniams, įvertinimas – yra paskata eiti į priekį.
– Kurie Lietuvos ir pasaulio mados dizaineriai yra tapę autoritetais?
– Alessandro Michele – vienas didžiausių pastarųjų metų įkvėpimų. Cypaujančiu iš susižavėjimo balsu, galėčiau kalbėti apie jo kuriamą kitokį mados pasaulį. Tačiau Lietuvoje estetinių įkvėpimų kol kas nerandu. Tiesa, daugelis mūsų dizainerių yra labai nuoseklūs, sunkiai dirbantys žmonės, kurie savo pasišventimu, be abejo, yra autoritetai – tai Vida Strasevičiūtė, Ugnė Martinaitytė, Sandra Straukaitė ir daugelis kitų.
– Ką ketini veikti baigusi bakalauro studijas?
– Ruošiuosi tęsti mokslus magistro studijose ir ieškoti įdomios veiklos. Nežinau, kur tiksliai mane nuves mada, nes noriu išbandyti save įvairiose plotmėse ir tikiuosi, kad po kelių metų suprasiu, kur yra mano vieta mados pasaulyje.
