Gyvenimas

2019.07.21 13:30

Po eismo įvykio neįgalia tapusi universiteto dėstytoja: man pagalbos reikėjo net kvėpuojant

LRT.lt2019.07.21 13:30

Vilniaus universiteto dėstytoja Sandra Buklienė sunkią kaklo traumą patyrė po eismo įvykio, į kurį pateko būdama abiturientė. Po šimtadienio buvo praėję vos keletas dienų. „Šiandien esu dėkinga likimui už tai, kad turėjau galimybę įgyti išsilavinimą, sukurti nuostabią šeimą, dirbti mėgstamus darbus ir svarbiausia tapti savarankiška ir reikalinga“, – sako moteris.

Tapo priklausoma nuo kitų

Avarijoje taip pat buvo pažeisti ir Sandros stuburo nervai. Kelias savaites moteris praleido reanimacijoje, po to pusantro mėnesio – intensyvios slaugos palatoje, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Galiausiai ji pateko į Vilniaus Santaros klinikas, kuriose buvo gydoma dar keturis mėnesius.

Kaip ir daugeliui patyrusių tokį baisų likimo smūgį, Sandrai buvo be galo sunku susitaikyti su mintimi, kad daugiau nebevaikščios, tačiau skaudžiausia jai buvo matyti, kaip sielojasi artimieji. Mama nuo jos nesitraukė nei per žingsnį.

„Tuo metu buvau visiškai priklausoma nuo kitų. Pati nieko negalėjau padaryti. Tada man pagalbos reikėjo net kvėpuojant, – prisimena moteris. – Artimieji turėjo mane ir pamaitinti, ir aprengti, ir netgi lovoje apversti ant kito šono.

Pati to padaryti negalėjau, kūnas visai manęs neklausė, jaučiausi didžiule našta savo artimiesiems. Valanda ligoninėje slinko kaip visa diena, o diena – kaip savaitė. Vienintelė svajonė, kuria tada gyvenau – kad kada nors galėčiau būti savarankiška.“

Likimo draugai mane išmokė, kaip pačiai apsirengti, kaip įsėsti į vėžimėlį, kokius stalo įrankius naudoti.

Grįžimas į gimtinę ir išvykimas iš jos

Po reabilitacijos Sandra neįgaliojo vežimėlyje grįžo namo pas mamą į mažą gyvenvietę prie Pakruojo. Jau pirmomis dienomis suprato, kad ten savo ateities nemato. Jos gimtinėje nebuvo nei jokios galimybės įsidarbinti, nei aplinkos, pritaikytos neįgaliesiems.

„Mane nepaprastai trikdė aplinkinių žvilgsniai ir širdį draskantis jų gailestis matant mane sėdinčią neįgaliojo vežimėlyje, – atsimena moteris. – Tai nenuostabu. Pati niekada nebuvau susidūrusi su neįgaliaisiais, netgi nebuvau mačiusi, kaip atrodo vežimėlyje sėdintis neįgalus žmogus.

Supratau, kad savo gimtinėje likti gyventi man bus per daug sunku. Pasitarusios su mama priėmėme sprendimą pasiimti būtiniausius daiktus ir išvykti į Vilnių.“

Į lauką išeidavo retai

Vilniuje moterys iškart susidūrė su iššūkiais. Neįgaliesiems buto nuomoti tuomet niekas nenorėdavo. Pasak Sandros, dabar gal ir yra lengviau, tačiau prieš dešimt metų tai buvo tikrai labai sudėtinga.

Mane nepaprastai trikdė aplinkinių žvilgsniai ir širdį draskantis jų gailestis matant mane sėdinčią neįgaliojo vežimėlyje.

Pagaliau moterims pavyko rasti žmogų, kuris sutiko joms išnuomoti butą. Butas buvo antrame daugiabučio namo aukšte, tačiau lifto nebuvo. Tai reiškė merginos įkalinimą namuose ilgiems mėnesiams.

Į lauką moteris su vežimėliu galėdavo išvažiuoti pakvėpuoti grynu oru tik labai retai. Vežimėlį laiptais nunešti padėdavo kaimynai ar pakviesti praeiviai.

Tačiau pasivažinėjus lauke, surasti pagalbą atgal patekti į butą Sandrai buvo labai sunku. Kartais tekdavo lauke laukti net porą valandų, kol atsirasdavo koks geraširdis praeivis, kuris merginai padėdavo. Todėl išvykos į namo kiemą tapo labai retos.

Pamatė panašius į save

Netikėtai vieną dieną Sandrą pakvietė į neįgaliųjų aktyvios reabilitacijos stovyklą.

Artimieji turėjo mane ir pamaitinti, ir aprengti, ir netgi lovoje apversti ant kito šono.

„Ilgai dvejojau, – prisipažįsta moteris. – Kai pati savimi negali pasirūpinti, negali nei atsikelti, nei atsisėsti, nei apsirengti, tai ryžtis važiuoti į nepažįstamą vietą ir būti ten dvi savaites su nepažįstamais žmonėmis buvo tikrai didelis iššūkis.“

Tačiau paskatinta mamos, artimųjų ir draugų, Sandra vis dėlto nuvyko į aktyvios reabilitacijos stovyklą. Dvi savaitės stovykloje pakeitė visą jos tolesnį gyvenimą.

„Stovykloje pamačiau daug tokių kaip aš, – prisimena Sandra. – Pamačiau kaip jie, nepaisydami sunkios negalios, sugeba įveikti sunkumus ir užgriuvusias problemas. Pamačiau, kaip tie nuostabūs žmonės ne tik sugeba gyventi savarankiškai, tačiau dar ir mokosi, studijuoja, dirba, keliauja“.

Stovykloje moteris išmoko svarbiausių įgūdžių, kurių jai tuo metu nepaprastai reikėjo.

„Stovykloje likimo draugai mane išmokė, kaip pačiai apsirengti, kaip įsėsti į vėžimėlį, kokius stalo įrankius naudoti. Nors iki tol negalėjau nulaikyti netgi šaukšto, – prisimena Sandra. – Išmokau, kaip nesudėtingai pasigaminti maistą ir sužinojau, kokie įrankiai tam yra naudojami.

Niekada anksčiau net nebūčiau pagalvojusi, kad yra speciali neįgaliesiems pritaikyta pjaustymo lentelė, peilis ir daug kitų dalykų. Stovykloje buvo puiki galimybė visa tai ne tik pamatyti, bet ir pačiai pabandyti“.

Taip pat skaitykite

Pradėjo studijuoti ir sukūrė šeimą

Iš aktyvios neįgaliųjų reabilitacijos stovyklos Sandra į Vilnių grįžo jau daug drąsesnė. Ji suprato, kad netgi patyrus labai sunkią negalią, gyvenimas nesustoja.

„Anksčiau neišdrįsdavau pasirodyti viešumoje, nes jausdavausi labai nejaukiai, – pasakojo Sandra. – Tačiau pasiryžau tai daryti, nors ir buvo labai sunku. Supratau, kad galiu išvažiuoti vežimėliu į lauką, lankyti kiną ar teatrą. Man buvo nebesvarbu, kad į mane žiūri žmonės, jų smalsūs žvilgsniai manęs nebežeidė ir nevertė susigūžti.“

Didelis užimtumas labai greitai padeda išspręsti psichologines problemas, nes paprasčiausiai nėra kada galvoti apie sunkumus, su kuriais susiduri kiekvieną dieną.

Pradėjusi aktyviai rodytis viešumoje, Sandra po kurio laiko susipažino su savo būsimu vyru, įstojo į universitetą, kur baigė socialinius mokslus, po to – magistro studijas ir tapo informacinių komunikacinių technologijų programų specialiste.

„Šiuo metu dėstau Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos katedros studentams. Jiems galiu perteikti ne tik teorines žinias, bet ir viską parodyti praktiškai, realioje aplinkoje, – dalinasi mintimis moteris. – Tikrai nebuvo lengva derinti darbą, studijas ir šeimyninį gyvenimą.

Tačiau didelis užimtumas labai greitai padeda išspręsti psichologines problemas, nes paprasčiausiai nėra kada galvoti apie sunkumus, su kuriais susiduri kiekvieną dieną. Šiandien esu dėkinga likimui už tai, kad turėjau galimybę įgyti išsilavinimą, sukurti nuostabią šeimą, dirbti mėgstamus darbus ir svarbiausia tapti savarankiška ir reikalinga kitiems.“

Pasak Sandros, jai pasisekė, nes ji savo kelyje sutinka tik gerus žmones, tiek studijų metu, tiek ir dirbant.

„Žinau daug pavyzdžių iš savo neįgalių pažįstamų, kurie baigė aukštąjį mokslą – ir bakalaurą, ir magistrą, tačiau niekaip negali įsidarbinti, nes darbdaviai jų nenori priimti, – dalinasi mintimis moteris. – Greičiausiai bijo tų vyraujančių stereotipų, kad neįgalusis gerai neatliks tam tikrų funkcijų ar jam patikėto darbo.

Man buvo nebesvarbu, kad į mane žiūri žmonės, jų smalsūs žvilgsniai manęs nebežeidė ir nevertė susigūžti.

Tačiau tam tikrų funkcijų jis neatliks tik tuo atveju, jei darbo vieta ir aplinka neatitiks jo poreikių. Dažnu atveju neįgaliesiems tikrai nereikia daug. Tik žmogiško supratingumo ir galimybės dirbti, kas leistų mums būti pilnaverčiais visuomenės nariais.“

Maltiečių neįgaliųjų aktyvios reabilitacijos stovykla

Rugpjūčio antroje pusėje Giruliuose vyks jau penktoji maltiečių aktyvios reabilitacijos stovykla „Judėk laisvai“, į kurią susirinks dvidešimt per paskutiniuosius metus itin sunkias stuburo traumas patyrusių jaunuolių.

Stovykloje vyks specializuotų treniruočių ir konsultacijų programa, siekiant maksimaliai efektyviai paruošti neįgalius jaunuolius naujam gyvenimui ir padėti jiems įveikti didžiulę psichologinę krizę.

Jauni žmonės stovykloje gyvens kartu su tokį patį neįgalumą turinčiais instruktoriais ir tokiu būdu kasdien galės gauti vertingų patarimų ir formuoti neįgaliesiems gyvybiškai būtinus įgūdžius.

Taip pat skaitykite