Vilniaus geležinkelio stotyje liepos 17 d. išlydėta šešiolikos „Misija Sibiras“ dalyvių komanda pasiekė Kazachstaną. Jau pirmą kelionės dieną išvydę pirmuosius lietuvių tremtinių kapus, ekspedicijos dalyviai suskubo juos sutvarkyti ir palikti nors po dalelę gimtosios Lietuvos žemės.
Šiais metais misijos dalyviai siekia sutvarkyti kuo daugiau Karagandos apylinkėse esančių apleistų lietuvių tremtinių kapų ir susitikti su Kazachstane tebegyvenančiais lietuviais ar jų atžalomis.
O taip pat – aplankyti šiose apylinkėse esančius sovietų lagerius ir palikti ten Lietuvos atminimo ženklus. Viena iš misijos dalyvių, LRT TELEVIZIJOS žurnalistė Audra Avižiūtė pasidalijo pirmaisiais šios kelionės įspūdžiais.
„Kazachstaną pasiekėme ankstyvą liepos 18 d. rytą. Kelionės metu neturėjome pakankamai laiko pailsėti ar išsimiegoti, tačiau tik nusileidę iš lėktuvo skubėjome į Alžyrą. Lietuvių tauta buvo tremiama į už daugiau nei 1000 kilometrų esantį Kazachstaną.
Ten rusišku trumpiniu – Alžhyr pavadintoje vietovėje įkurtas tėvynės išdavikų žmonų lageris. Tiesa, šiuo metu ten nieko nelikę, išskyrus nedidelį muziejaus pastatą ir paminklus bei kelis ten likusius tremtinių daiktus. Po šio trumpo apsilankymo lageryje skubiai iškeliavome į Astano mieste esančias kapines“, – po įtemptos dienos įspūdžiais dalijosi Audra.
„Gaila, kad šiuo metu Lietuvoje likę ir naujienas apie „Misija Sibiras“ sekantys žmonės negali išvysti mūsų kojų, tačiau jas pamatę tikrai suprastų, kad kapinėse praleidome ne vieną ir net ne kelias valandas. Astano miesto kapinių teritorija išties milžiniška.
Stengiantis surasti kuo daugiau lietuvių kapų ir juos tinkamai sutvarkyti, turime brautis pro brūzgynais virtusius žmonių kapus ir ieškoti lentelės su lietuviška pavarde. Tačiau ją išvydus, širdį užplūsta tik patys šilčiausi jausmai“, – tikino žurnalistė Audra Avižiūtė.
Kelionės įspūdžiais LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ dalijosi ir kita misijos dalyvė Rūta.
„Atrodo, kad ši „Misija Sibiras“ ekspedicija vyksta ne dieną, o ištisą savaitę. Nors iš Vilniaus išvykome ankstų liepos 17 d. rytą, tačiau tik praėjus parai po skrydžio ir įtemptų įvykių, pagaliau galime lengviau atsikvėpti. Esame šiek tiek pavargę, tačiau neturime laiko ramiam miegui. Esame čia dėl kur kas svaresnės priežasties nei poilsis ar pramogos“, – mintimis apie pirmąją misijos dieną dalijosi jos dalyvė Rūta.
„Mano nuomone, Astane aplankytos kapinės skiriasi nuo lietuviškai akiai įprasto vaizdo. Nors šios kapinės yra laikomos didžiausiomis iš mieste esančių, tačiau didelė dalis jose esančių kapų apleisti ar virtę neįžengiamais krūmynais“, – stebėjosi „Misija Sibiras“ dalyvė.
Rūta taip pat pastebėjo, kad kapai čia sustatyti šalia vienas kito, o juos juosianti grėsminga kapinių tvora ar antkapiai grasina bet kuriuo metu nugriūti. Šiose Astano kapinėse amžinąjį poilsį rado įvairiausių tikėjimų žmonės – katalikai, musulmonai, stačiatikiai.
„Braidžiojant po brūzgynais virtusias kapines ir bandant surasti kuo daugiau lietuvių kapų, tenka perskaityti įvairiausių vardų bei skaudžių šių žmonių likimo istorijų. Širdis virpa supratus, kad čia palaidota tiek mūsų tautiečių, kurie ne savo valia buvo ištremti už daugiau nei 1000 kilometrų nuo savo gimtųjų namų ir amžiams prarado progą sugrįžti į Lietuvą“, – mintimis dalijosi pašnekovė.
„Dėl šios priežasties turime surasti kuo daugiau tremties platybėse likusių mūsų protėvių ir prie jų antkapių palikti nors po mažą dalelę Lietuvos žemės“, – sakė Rūta.
Šiuo metu misijos dalyviai apsistojo pas ten gyvenančius lietuvius, kurie jau buvo priglaudę ir ankstesnę „Misija Sibiras’18” dalyvių komandą.
Taip pat skaitykite
Liepos 19 d. ekspedicijos „Misija Sibiras” dalyviai išvyksta į Dolinką, kurioje tikisi surasti dar daugiau lietuvių tremtinių kapų ir taip pat aplankyti mamų ir jų kūdikių palaidojimo vietą.
Išsamiau – laidos įraše (nuo 25.50 min.):
