Gyvenimas

2019.07.17 21:25

Per aštuonis mėnesius apkeliavo 11 šalių, o budistų vienuolyne surado lietuvišką knygą

LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2019.07.17 21:25

10–12. Ką iš tikrųjų mums sako garsiajame romane „Džiunglės“ aprašyta lietuvių šeima?

Ar ryžtumėtės mesti gerai apmokamą darbą ir leistis į gyvenimo kelionę? Vilniečiai Ieva ir Tomas Bašarovai ryžosi tokiai avantiūrai – per aštuonis mėnesius aplankė vienuolika šalių Artimuosiuose Rytuose bei Azijoje. Savaitei apsistoję budistų vienuolyne, jo bibliotekoje rado ir lietuvių autorės kūrinį.

„Kelionės visada buvo ne tik mūsų hobis, bet ir gyvenimo būdas. Kelios savaitės per metus pažinti kitus kraštus, tad visada su pavydu žiūrėdavom į tuos žmones, kurie gali sau leisti daugiau pakeliauti. Turėjome svajonę. Praėjusiais metais su Ieva sukūrėme šeimą ir pagalvojome „kada jei ne dabar?“.

Drąsos, žinoma reikėjo, tačiau dabar, kai sugrįžome, tikrai įsitikinome, kad nieko nepraradome, o gavome žymiai daugiau“, – pasakojo Tomas.

Žinoma, lagaminus pora susikrovė ne iš karto, iškeliavo maždaug po pusmečio, per tą laiką susiplanavo kelionės detales, apie savo sprendimą pranešė darbdaviams. Pora džiaugiasi, kad akimirkomis, kai užplūsdavo abejonės, jiedu vienas kitą padrąsindavo ir palaikydavo.

„Prie pusantrų metų lakėmės Mianmare, tuo metu tik atsivėrusiame turistams. Jau tada ten nuvykę radom ir „laimingas valandas“, ir daugybę turistų. Matėme, kad priimdami turistus vietiniai eina tuo pačiu keliu kaip ir likęs pasaulis – jie nori užsidirbti.

Todėl visos tos šalys supanašėja. Atvykęs į Mianmarą pasijunti taip pat, kaip atvykęs į Londoną ar kokį nors Airijos miestą. Nusprendėme, kad kol daugelis vietų svečiose šalyse dar taip stipriai nepaliestos globalizacijos, galime jas pamatyti kitokias, nei pamatytume po penkių ar dešimties metų“, – pasakoja I. Bašarovienė.

Pora juokauja, kad jų planas buvo neturėti plano. Jie nenorėjo savęs varžyti ir jei kurioje nors vietoje užsimanytų pabūti ilgiau, galėtų be vargo tai padaryti. „Ir anksčiau daug keliaudavome, tad norėdami pamatyti kuo daugiau sudarydavome itin griežtą planą. Šįkart norėjome pabūti, neskubėti ir likimui leisti mus nuvesti kuria nors kryptimi“, – pasakoja Tomas.

Pora keliavo po pietų bei Pietryčių Azijos šalis. „Keliauti ilgą laiką nėra taip ir brangu – brangiausiai kainuoja lėktuvo bilietai iš Lietuvos iki vienos iš šių šalių, tačiau esant Azijoje atstumai tampa mažesni.

Be to, supratome, kad lėtai keliaudamas tu tampi nebe turistu, o keliautoju. Nusiėmus turisto akinius ir tavo išlaidos pasidaro mažesnės. Visai kitaip renkiesi netgi vietą, kurioje gali išgerti kavos. Būdamas turistu galbūt prisėsi gražioje vietoje prie šventyklos, kur patiestos baltos staltiesės, o būdamas keliautoju užsuksi kur nors, kur lankosi vietiniai. Tai tau kainuos keliskart pigiau, bet tu gausi visai kitokios patirties – tu bendrausi su vietos žmonėmis“, – svarsto T. Bašarovas.

Bašarovų kelionė prasidėjo nuo Gruzijos, planavo toliau keliauti į Iraną, vėliau į Indiją ir savo kelionę ketino užbaigti Nepale, Himalajų kalnuose. Pakeliui apsilankė ir kraštuose, kurių iš pradžių aplankyti neketino: Ažerbaidžane, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Šri Lankoje, Nepale, Laose, Kambodžoje, Tailande, Jordanijoje.

„Pakeliavome vienuolikoje šalių. Savo biudžetą suplanavome pusmečiui, tačiau keliaudami pastebėjome, kad išleidžiame kur kas mažiau, nei buvome numatę, tad kelionėje praleidome aštuonis mėnesius.

Sugrįžę paskaičiavome, kad jei būtume keliavę tik kasmetinių atostogų metu, tiek pat apkeliauti ir pamatyti būtų prireikę maždaug 10-11 metų. Žinoma, kelionė būtų buvusi daug brangesnė, nes sutaupėme daugybei skrydžių“, – pasakoja Ieva.

Kainos Bašarovų apkeliautose šalyse nesikandžioja. Tarkime, arbatos puodelis Indijos gatvėje kainuoja maždaug 12 centų. Tomas beveik visose aplankytose šalyse užsukdavo į kirpyklą, tai jam atsieidavo nuo 1.50 – 5 Eur. „Žinoma, būdavo ir brangių dalykų. Nepale kainos nėra didelės, tačiau leidimai ir gido paslaugos einant į kalnus nebuvo labai pigios“, – priduria Ieva.

Didžiausiu atradimu Gruzijoje keliautojai vadina Kaukazo kalnus. „Tai buvo mūsų pirmas išėjimas į kalnus be vedlio. Pasiekėme Gergeti ledyną, esantį maždaug trijų kilometrų aukštyje.

Tai buvo mūsų kaip kalnų žygeivių karjeros pradžia, – juokiasi Tomas. – Kalnai užburia, pagauna ir nepaleidžia. Dabar, kai renkamės šalį, į kurią norime vykti, pasižiūrime, ar joje yra kalnų.“

Kolegos keliautojams padovanojo Lietuvos vėliavą, kuri keliavo drauge su Bašarovais. Kaskart, kai išeidavo į kalnus ir pasiekdavo aukščiausią savo žygio tašką, jie iškeldavo ir trispalvę. Ji plevėsavo prie Gergeti ledyno pakeliui į Kazbeko kalną, vėliau keturių kilometrų aukštyje, ant Irane esančio Liūto kalno, ir 5300 m. aukštyje, Everesto kalno bazinėje stovykloje.

Ažerbaidžanas porai tapo didžiausia staigmena. „Prieš išvykdami nelabai ir įsivaizdavome, kokia tai šalis. Tikriausiai labai taikliai parašyta vienoje mano skaitytoje kelionių knygoje, kur teigiama, kad Ažerbaidžanas yra Paryžiaus ir Dubajaus kūdikis, turintis sovietinių genų“, – šypsosi T. Bašarovas.

Iš visų aplankytų vietų, būtent Azerbaidžano virtuvė jam patiko labiausiai, ypač plovas, kuris nė kiek neprimena to plovo, kurį valgome Lietuvoje. Ten jis gaminamas ir su vyšniomis ar slyvomis, o jo skonis tuo pat metu ir saldus, ir aštrus, ir sūrus.

Nesvarbu, ar pora apsilankydavo persiškuose vakarėliuose, ar sutiko Naujuosius Nepale, Ieva visuomet atsidurdavo dėmesio centre. „Tikriausiai šviesus jos gymis žavėjo ir ji visuomet įsisukdavo vietinių šokiuose“, – juokiasi Tomas.

Keliautojai ir Iraną pamatė visai ne tokį, kokį daugelis įsivaizduoja. „Persijos įlankoje yra kelios Iranui priklausančios salos. Esant karštiems orams, atsipalaiduoti ir pailsėti ten patraukia vietos žmonės.

Mes taip pat ten lankėmės. Taigi skaras ir konservatyvius drabužius dėvinčios Irano moterys, ten nusimesdavo skaras, įsijungia kolonėles, klausosi mėgstamos muzikos ir linksminasi“, – pasakoja Ieva. Jai antrina ir Tomas, sakantis, kad vietos žmonės yra labai draugiški ir nemažai jų ganėtinai vakarietiški.

Dažniausiai Bašarovai apsistodavo vietiniams priklausančiuose svečių namuose. Jie ten mielai bendraudavo su šeimininkais ir pasakodavo jiems apie Lietuvą. Irane pora nakvojo ir olose. Ten vis dar yra žmonių, kurie gyvena kaip klajokliai. Šeimos su visais savo daiktais nuolat kraustosi ir per metus pakeičia kone po keturias gyvenamąsias vietas. Olose jie dažniausiai įsikuria žiemą, kai orai atvėsta.

„Vienas fizikos dėstytojas iš Teherano sumąstė, kad tai labai įdomu, autentiška. Jis sutvarkė iki dešimties tokių olų, įvedė ten elektrą ir įrengė miegojimui vietas. Dabar ten priima turistus. Pamenu, atvykome ten, kai buvo beprotiškai šalta ir apsikloję ten rastais kailiais pernakvojome.

Nors buvo labai šalta, tai buvo viena geriausių nakvynių – visą naktį kvėpavome grynu oru, kalnuose. Labai įdomi patirtis“, – prisiminimais dalijasi Ieva.

Keliaujant ilgą laiką ir norint suprasti vietos žmones, religija tampa labai svarbiu veiksniu. Labiausiai, pasak Tomo, įtraukė budizmas: „Viena didžiausių patirčių – savaitė Tibeto budistų vienuolyne, laikantis labai griežtų vienuolyno taisyklių. Turėjome keltis prieš šešias, medituoti, eiti pusryčiauti, mokytis ir stengtis laikytis tylos. Aišku, mes su Ieva gyvenome atskiruose korpusuose. Nebuvau labai paklusnus mokinys, neretai iš vienuolių pamokų pabėgdavau.“

O pabėgęs jis laiką leisdavo bibliotekoje, kur kartą tarp daugybės knygų surado Jurgos Ivanauskaitės knygą „Ištremtas Tibetas“. „Po pirmųjų puslapių man daug kas paaiškėjo. Net ir sugrįžęs skaitau tas J. Ivanauskaitės knygas, kuriose ji aprašo Tibeto budizmo studijas. Iki šiol ją geriau žinojau, kaip poetę“, – pasakoja Tomas.

Du mėnesius keliautojai praleido Indijoje, tačiau sako, kad ir tiek neužteko pamatyti ir pažinti šio krašto. „Keliaujant po Pietryčių Azijos šalis man pasirodė, kad jos tarpusavyje daug panašesnės, nei skirtingi Indijos regionai. Indija labai skirtinga, įvairi, nevienoda“, – patikina Ieva.

Keliautojai juokavo, kad pasiėmė per daug daiktų. Jie turėjo po dvi kuprines, o bendras jų svoris – apie 40 kilogramų. Tačiau keliaudami daug ką palikdavo, o žygiams po kalnus reikalingus batus ir drabužius paaukojo vietiniams Nepale. Taip atsirado vietos ir lauktuvėms.

„Tačiau supratome, kad tam, kad išgyventum, iš tiesų reikia labai nedaug daiktų. Kai sugrįžome į namus ir pamatėme, kiek visko turime, supratome, kad dauguma jų – nereikalingi. Kad būtum laimingas pakanka 15 kilogramų. Iki šiol stengiamės ir mokomės nebekaupti ir prieš ką nors pirkdami, klausiame savęs, ar tikrai mums to reikia“, – pasakoja Tomas.

Ieva sako, kad išsivalė ne tik namai, bet ir mintys. Ji išmoko nebegalvoti apie problemas, kurių net nėra, atsikratė neigiamų, negatyvių minčių ir liko daugiau vietos teigiamiems dalykams.

Daugiau kelionės akimirkų – nuotraukų galerijoje.