Gyvenimas

2019.07.20 21:18

Dviratis – ir liga, ir vaistas: dviratininkės grįžo iš varžybų, kur pergalės nesiekiama

LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2019.07.20 21:18

Penkios dviratininkės neseniai grįžo iš varžybų Toskanoje, kur varžėsi masinėse dviratininkų varžybose. Tačiau joms visoms dviračių sportas – tik laisvalaikis. Klubo „Minam 100“ narės patikino, kad važinėjimas dviračiu įtraukia tarsi magnetas.

Tikslu tampa pasirinkta trasa

Jurgita Mačernė, Laura Nariūnienė, Aistė Čepulė, Giedrė Malinauskaitė-Gudeikienė bei LRT žurnalistė Lina Okienė dalyvavo varžybose, kurių sumanytoja yra garsi Lietuvos dviratininkė, grupinių lenktynių prizininkė Edita Pučinskaitė. Šiais metais vyko jau dešimtosios „Gran Fondo Edita Pučinskaitė-Rosti“ varžybos.

„Gran Fondo – tai yra socialinis reiškinys. Tokio tipo varžybos, į kurias susirenka dviratininkai mėgėjai, užsienyje yra labai populiarios”, – LRT RADIJO laidoje „10–12“ kalbėjo L. Nariūnienė.

Anot kitos varžybose dalyvavusios dviratininkės J. Mačernės, „Gran Fondo Edita Pučinskaitė-Rosti“ yra labdaringas renginys. Visi dalyviai turi susimokėti starto mokestį, o šiais metais surinktos lėšos buvo skirtos sergantiems vaikams.

Renginyje dalyvavo 800 dviratininkų, atvykusių iš Nyderlandų, Kanados, daugiausia – italų. Lietuvių komandą sudarė 18 žmonių. Per visą varžybų istoriją tai buvo gausiausia užsieniečių dviratininkų grupė. Dalis komandos narių važiavo poromis, tai yra vyrai kartu su savo žmonomis.

„Tai yra labai džiugu. Į varžybas savo vyrus įtraukia moterys arba atvirkščiai. Po to pradeda dalyvauti ir paaugliai vaikai. Dalis važiavome po vieną. Visi vieni kitus labai įkvėpdavome ir padėdavome. Važiuodami į kalnus dažniausiai išsiskirdavome, nes kiekvienas mynėme pagal savo jėgas. Tačiau viršūnėje vieni kitų laukdavome. Smagu būdavo žinoti, kad kompanija tavęs laukia kalno viršūnėje“, – tikino G. Malinauskaitė-Gudeikienė.

E. Pučinskaitės organizuojamose varžybose buvo pasiūlytos keturios skirtingo ilgio distancijos. Vieną iš jų dalyviai galėjo pasirinkti atsižvelgdami į savo pajėgumą.

„Svarbiausia pasirinkti distanciją, kuri tau tampa tikslu, ir ją įveikti. Edita Pučinskaitė renginio išvakarėse buvo atvažiavusi į mūsų nakvynės vietą ir mus labai įkvėpė. Tik kelios iš mūsų kalnuose ruošiamės minti antrą kartą, o kitos buvo debiutantės. Edita pasakė keletą frazių, kurios mane lydėjo per visas varžybas“, – kalbėjo L. Nariūnienė.

Anot jos, visi dalyviai įveikė savo pasirinktas distancijas ir buvo apdovanoti medaliais.

Nusileidimas yra netgi sudėtingesnis nei važiavimas į kalną. Pakilimas reikalauja daug fizinių jėgų ir ištvermės, o nusileidimui reikia turėti įgūdžių.

„Kai varžybos vyksta kalnuose, kilometrai turi mažai įtakos trasos sunkumui. Svarbiausia, į kokio aukščio kalną tu užvažiuoji. Prieš vykdama į Toskaną, išnagrinėjau trasas. Niekada nebuvau važiavusi dviračiu kalnuose, tačiau buvau mačiusi kalnų didybę. Iš tiesų buvau nusiteikusi važiuoti pačią trumpiausią distanciją, kur pakilimas į kalną siekė 500 metrų“, – pasakojo A. Čepulė.

Tačiau prieš varžybas dviratininkė persigalvojo ir pasirinko antrą pagal sudėtingumą trasą. A. Čepulė važiavo 85 kilometrus, o į kalną reikėjo kilti 1880 metrų.

„Kai kalnas būna 12 ar 14 proc. statumo, tai į jį važiuojant dviratis vos ne piestu stojasi. Neslėpsiu, kad buvo vietų, kur aš nulipau nuo dviračio ir jį stūmiausi. Vienoje vietoje, kur dviratininkai galėjo prisipildyti gertuvės ir užkąsti, savo komandos draugei Giedrei pasakiau, kad daugiau nebevažiuosiu. Tuomet ji man atsakė: „Liko tik 700 metrų“. Tai juos ir įveikėm kartu“, – kalbėjo A. Čepulė.

Ji sakė, kad moterys trasoje sulaukdavo pagalbos iš vyrų, kurie lengvai pastūmėdavo dviratį į priekį. Penki Lietuvos komandos nariai įveikė trečią pagal sudėtingumą trasą. Varžybų dalyviai iš Lietuvos savo dviračių nesivežė, o išsinuomojo vietoje.

Nuvažiuoti nuo kalno sunkiau nei pakilti

L. Nariūnienė sakė, kad nemenkas iššūkis buvo ne tik užvažiuoti į kalną, bet ir nuo jo nusileisti.

„Nusileidimas yra netgi sudėtingesnis nei važiavimas į kalną. Pakilimas reikalauja daug fizinių jėgų ir ištvermės, o nusileidimui reikia turėti įgūdžių. Kadangi trasoje, kuria važiavau, buvo daug duobių, tai nusileidimas buvo ypač pavojingas. Leidžiantis nuo kalno, greitis būna daugiau nei 50 km/h. Džiaugiuosi, kad nei vienas komandos narys nepatyrė traumų“, – kalbėjo dviratininkė.

Varžybų metu automobilių eismas sustabdytas nebuvo, todėl dviratininkai turėjo maksimaliai susikoncentruoti į važiavimą. Tiesa, moterys turėjo radarus, kurie perspėdavo apie artėjantį automobilį.

Dviratininkė L. Okienė iš varžybų parsivežė ne tik daug įspūdžių, bet ir skaudamų vietų, nes krito nuo dviračio.

Išvažiuoji anksti ryte, oras kvepia žemuogėmis, žiogai čirpia, pievos žydi.

„Kai prieš trejus metus pradėjome važinėti plentiniais dviračiais ir treniruotis, tai viena iš pamokų buvo susijusi su griuvimu. Mums treneris paaiškino, kad jeigu krentama ant šono, tai nereikia atsisegti batų ir paleisti vairo. Tačiau aš nežinojau, kaip verstis per dviračio priekį. Nežinau, ar man būtų padėjusios pamokos, nes viskas įvyko labai staigiai“, – pasakojo L. Okienė.

Nors dviratininkė skausmingai krito pirmą varžybų dieną, tačiau sustoti ir pasiduoti nė neketino. Ji sėkmingai įveikė pasirinktą trasą.

G. Malinauskaitė-Gudeikienė juokavo, kad po patirties Toskanoje dabar atrodo, kad Lietuvoje kalnų nėra.

„Jeigu Lietuvoje užmini į kalvelę, tai leidžiantis nuo jos tu tiesiog ilsiesi. O Italijoje kalnai ne tik gražūs, bet ir apgaulingi. Kai užmini į jį, matai tik posūkį ir atrodo, kad pasiekei viršūnę, tačiau už posūkio pamatai, kad reikia kilti dar į viršų. Čia ir žavesys, ir sunkumas. Mindamas nuo kalno, tu niekada negali atsipalaiduoti“, – sakė pašnekovė.

LRT RADIJO laidoje viešėjusios moterys priklauso klubui „Minam 100“, kurį prieš trejus metus įkūrė dviračių entuziastė Vita Degutienė. Šis klubas kasmet gausėja, o prie jo jungiasi tiek moterys, tiek vyrai.

„Mes visos dirbam, turim šeimas, tačiau norisi kažko daugiau. Grįžti iš darbo, turi vieną kitą laisvą valandėlę. Aktyvus žmogus turi tą laiką praleisti prasmingai“, – sakė G. Malinauskaitė-Gudeikienė, kuri važinėjimą dviračiu pavadino gyvenimo būdu.

Pasak L. Nariūnienės, važiavimas dviračiu turi daug romantikos.

„Išvažiuoji anksti ryte, oras kvepia žemuogėmis, žiogai čirpia, pievos žydi. Aš labai pailsiu psichologiškai nuo darbų, rūpesčių. Tai tarsi tam tikra psichoterapijos forma. Jeigu važiuoji su kompanija, gali pabendrauti su kitos srities profesionalais. Pasirinkęs tam tikrą sportą tu randi sielos draugų“, – kalbėjo moteris.

Dviratininkės juokavo, kad joms geriausios dovanos yra tos, kurios susijusios su dviračių sportu.

Daugiau apie tai – laidos įraše (nuo 57 min.):


10–12. Dviračių sportas: Italijoje buria ne tik ten gyvenančius lietuvius, bet apjungia ir kitas bendruomenes