Gyvenimas

2019.07.12 13:12

Marius Čepulis. Kai ant nosies ruduo

Marius Čepulis, gamtos fotografas2019.07.12 13:12

Jei jau skaitot šias eilutes, tai, matyt, esat tarp tų, kurių nepakvietė į balių. Ale nereikia krimstis (po 5 metų pakvies), juk ant nosies savaitgalis ir galimybė vėl ištrūkti iš miesto į gamtos glėbį. O gal jau atostogaujat ir laigot it stirnos po laukus? Padarykim pertrauką nuo mažiausių pievų gyventojų apžvalgos (dar liko visokie vabalai, drugeliai, musės irgi vapsvos) ir pasižvalgykim, kas gi dedasi už dulkėtų miestų sienų.

Septyni broliai miegantys nors ir gerai merkė, tačiau mažai stengėsi. Turėję šlapinti be perstojo 7 dienas, o vėliau 7 mėnesius, jie išsisėmė. Tačiau to užteko, kad žemė po birželio kaitrų atsigautų ir dar labiau pakviptų žolynai.

Ir nors smilgos jau nurudavusios, o į javų laukus žiūrint atrodo, kad jau laikas javapjūtei, tačiau dar žydi galybė augalų ir įlindus į kokį kvapnų vingiorykštyną, vaikštant tarp aukštų usnių, žiūrint į didžiulius vijoklių žiedus galima kiek ir apspangti nuo įvairiausių aromatų gausos ir stiprumo.

O kiek ten garsų. Įvairiausių tonų musių, kamanių, bičių, vapsvų, vabalų zyzimai, zvimbimai, bimbimai (geras žodis, kai pagalvoji) ir, žinoma, žiogų čirškimas, jau užgožiantis visus kitus garsus. Praeitą kartą išsiaiškinom, kad garsiai groja ilgaūsiai žiogai, trindami sparnus, o skėriai ir skėriukai tyliai sau kojas į sparnų kraštą skrebena ir to garso bendram ūžesy mes visai negirdim.

Taip pat skaitykite: Marius Čepulis. Mažieji pievų gyventojai (3 dalis)

Žiogai taip garsiai čirškia, kad net ir paukščiai lieka nustelbti. Bet aniems ir giedoti reikalo nebėra. Nors laukuose vyturys dar pačirena, dar griežlė atkakliai „krečia varškę geriems vaikams“, volungė pašvilpauja ar karietaitė kokį posmą sugieda, devynbalsė sutarška. Tėvus pakeičia vaikai.

Vakarais it surūdijusios supynės kokiam siaubo filme monotoniškai pradeda cypauti mažųjų apuokų vaikai. Dienoms cypsi, tarška musinukių ar zylių jaunimas. Šelmeninių kregždžių jaunoji karta irgi triukšminga. Čirškia tarškia be sustojimo, sutūpę ant kokio laido ar tvoros. Ir vis dar atkakliai reikalauja maisto iš tėvų. O tėvai dirba: rankioja uodus bei muses ir kiša į geltonas besotes gerkles.

Ūgtelėjusiems kregždžiukams jau taip paprastai neatiduoda kąsnelio ir tiems tenka pasigauti skrendantį tėvą ir tiesiog ore perimti maistą.

O užvis garsiausiai reiškiasi varnėnų būriai. Taip, tie patys baisūs špokai, kurie suryja visas iki vienos jūsų uogas ir kuriems jūs taip entuziastingai inkilėlius keliat. Tiesa, mūsų varnėnai lesa lenkų ir vokiečių derlių, o pas mus atlekia kaimynų užauginta karta. Tie rudi yra šiųmetinis jaunimas, o juodi – suaugę paukščiai.

Nušienautose pievose renkasi ne tik varnėnai ir pempės (jų vaikai irgi jau užaugę) , bet ir neperinčios gervės, melodingai tūtuojančios kuolingos ir, žinoma, plėšrūnai. Mat aukštoje žolėje sugauti pelėną yra kur kas sunkiau. Todėl ant šieno ritinių dažnai pamatysit suopį, jūrinį erelį ar mažąjį erelį rėksnį.

Virš nušienautų plotų pralinguoja lingės ar praskrenda pesliai. Čia susirenka kranklių šeimynos. Pelių neatsisako ir pilkieji bei didieji baltieji garniai. Kiek keistoka yra matyti pilnus laukus didelių baltų paukščių, bet jau laikas priprasti prie tokio pietų kraštų vaizdelio.

Pelių neatsisako ir mūsų nacionaliniai paukščiai baltieji gandrai. Tik ką dalyvavau jų puotoje, kur 6 gandrai per kelias valandas pagavo virš 50 pelėnų bei kirstukų. O paskui pilnais gūžiais lėkė pas vaikus, kurie jau visai netrukus paliks lizdus, mokysis patys medžioti ir nepraeis nė mėnuo, kai, palikę tėvus, patrauks į šiltuosius kraštus.

Ar jau prasidėjo paukščių migracija? Taip, dar birželio gale, kai pirmi varnėnai patraukė piečiau. Jau dabar pas mus pradeda rinktis paukščiai iš šiauresnių kraštų. Jau tuoj prasidės tilvikų bei žuvėdrų kelionės. Vis daugiau paukščių telksis į būrius ir pajudės, kaip ir kasmet, kaip ir prieš šimtus metų.

Žvėrys jau irgi vaikus paauginę. Ankstyvesni lapiukai tapo tikrais lapinais. Vilkiukai tuoj ruošis pirmajai medžioklei. Stirniukai bei elniukai jau sustiprėjo, nebėra nerangūs ilgakojai dėmėtakailiai ir gali su mama lenktynių eiti. O stumbriukai nuo mamos nė per žingsnį.

Liepa – stirnų meilės mėnuo. Patinai jau seniai pasiruošę savo ragus, marširuoja po užimtą teritoriją ir uosto ar tik nepasirodys kokia stirnaitė. O šios, žinoma, pasirodys, jei tik patinas bus vertas dėmesio.

Palikusios savo dar mažus stirniukus ramiai gulėti, stirnaitės trauks į geriausių stirninų valdas, kad jas patinai pavaikytų ir kitais metais paskui jas vėl šokinėtų vienas ar net trys Bembiukai. Jei į tokią teritoriją įžengs kitas patinas, kova baigsis ir silpnesnis turės nešti kudašių.

Gražaus savaitgalio ir pasidžiaukit vasara, juk liko vos 3 jos savaitgaliai. Ir skanių pirmųjų grybų. Gal šiemet vis tik dzūkų mergoms neteks nuogoms lakstyti.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Taip pat skaitykite: Marius Čepulis. Mažieji pievų gyventojai (2 dalis)

Taip pat skaitykite: Marius Čepulis. Mažieji pievų gyventojai (1 dalis)

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius