Gyvenimas

2019.07.14 21:30

77-erių vilnietė baigė universitetą: kai sukako 70, nusprendė, kad gana trankytis po pasaulį

Indrė Kiršaitė, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2019.07.14 21:30

77-erių vilnietė Janina Stanaitienė ką tik baigė ispanų filologijos studijas. „Man visos paskaitos patiko, tačiau mažiausiai domino ispanų kalbos, nes jos buvo skirtos „nulinukams“, – prisipažino senjorė. Sustoti ji neketina ir jau ruošiasi magistrantūros studijoms.

Ispanų kalbos išmoko Kuboje

J. Stanaitienė sakė, kad studijoms laiko skyrė tiek, kiek reikėjo.

„Visus namų darbus atlikdavau su entuziazmu, nes jie buvo susiję su ispanų kalba, kurios pati mokau. Turėjau didelį stimulą tobulėti, nes jeigu kalbos mokau kitus, tai ir pati ją turiu mokėti idealiai“, – LRT RADIJO laidoje „10–12“ kalbėjo J. Stanaitienė.

Ispanų kalbos ji pati išmoko su šeima gyvendama Kuboje, kur dirbo jos vyras.

Man visos paskaitos patiko, tačiau mažiausiai domino ispanų kalbos, nes jos buvo skirtos „nulinukams“.

„Mano vyras buvo diplomatinės tarnybos darbuotojas – vertėjas. O aš, kaip šeimos narys, turėjau teisę lankyti ispanų kalbos mokyklą“, – pasakojo J. Stanaitienė.

Tiesa, diplomatinės tarnybos darbuotojams nebuvo leidžiama užmegzti artimų draugysčių su kubiečiais. Priešingai – tekdavo išlaikyti nuo jų atstumą. Todėl J. Stanaitienė gyvendama Kuboje daug bendravo su kitais diplomatinės tarnybos darbuotojais ir jų šeimomis.

„Buvo nemažai žmonių, su kuriais kartu daug keliaudavome, pamatėme visą Kubą. Mes iš tiesų buvome labai užimti. Nebuvo kada nuobodžiauti ir ieškoti bendrysčių su vietiniais. Tačiau aš turėjau du vaikus, su kuriais eidavome į kiemą ir ten jie susipažino su kubiečių vaikais. Jie labai norėjo su mumis bendrauti, nes pas mane galėdavo pavalgyti. Vaikučių šeimos gyveno labai kukliai, todėl maisto beveik neturėdavo“, – prisiminimais dalinosi J. Stanaitienė.

Moteris jiems pagamindavo tarkuotų bulvių blynų arba iškepdavo miltinių blynų su varške. Tai kubiečių vaikams būdavo didžiausias skanumynas.

Aš norėjau turėti lietuvišką diplomą, nors to, kurį įgijau Kuboje, niekas nekritikavo, netgi neprašė išversti.

„Pirmą kartą juos į namus pakviečiau pati, o vėliau jie pas mane ateidavo kiekvieną dieną, nes paruošdavau pietus. Jie su mano vaikais žaidė ir kalbėjo ispaniškai. Šios kalbos vėliau išmoko ir mano vaikai. Tai, kad kubiečių vaikai kalbėjo ispaniškai, man irgi padėjo, nes mano kalbos žinios buvo panašios į jų. Taigi jie buvo ne tik mano vaikų, bet ir mano pašnekovai. Taigi aš savo kalbos žinias tobulinau bendraudama su vaikais“, – atviravo J. Stanaitienė.

Vėliau ji, kaip ir vyras, pradėjo dirbti vertėja, todėl jų šeima su vietiniais galėjo bendrauti daugiau.

„Man, kaip vertėjai, reikėdavo susirasti įvairios literatūros. Be to, trejus metus lankiau mokyklą, kur tobulinau savo kalbos žinias, o pabaigusi gavau diplomą. Savęs juokaudama klausdavau: „Kur tu jį dėsi? Gal ant sienos pasikabinsi ir visiems rodysi?“

Buvo gūdus sovietmetis, todėl Lietuvoje nebuvo sąlygų savęs realizuoti. Ispanų kalba tuo metu nebuvo dėstoma nei universitetuose, nei mokoma privačiai, todėl negalėjau savęs pasiūlyti kaip dėstytojos“, – tvirtino J. Stanaitienė.

Praleido tik vieną paskaitą

Lietuvai tapus nepriklausoma, ji pirmiausia kreipėsi į kalbų kursų organizatorius, klausdama, ar jie moko ispanų kalbos. Taip pamažu ji kitus pradėjo mokyti kalbos.

„Vėliau susimąsčiau, kodėl aš kalbų kursų organizatoriams turiu uždirbti pinigus. Juk visą uždarbį galiu pasiimti sau. Taigi daviau skelbimą į laikraštį, kad privačiai mokau ispanų kalbos. Taip pas mane namuose pradėjo rinktis mokiniai. Įsivažiavau taip, kad net pradėjau gerai uždirbti“, – prisipažino J. Stanaitienė.

Anot moters, jos ispanų kalbos žinios buvo pakankamai geros, kad netgi pati galėjo dėstyti Vilniaus universitete. Tačiau tapo studente.

„Aš norėjau turėti lietuvišką diplomą, nors to, kurį įgijau Kuboje, niekas nekritikavo, netgi neprašė išversti. Tą padariau savo iniciatyva. Turėjau vieną egzempliorių ir visur jį nešiojausi. Galvojau, kad galbūt jo kas nors paprašys, tačiau visiems pakako originalo“, – kalbėjo J. Stanaitienė.

Kai tik prieš penkerius metus Vilniaus universitete atsirado ispanų kalbos studijos, moteris nutarė stoti. Pirmais metais ji stojimą praleido, nes kaip gidė su grupe keliavo po Ispaniją. Savo norą išpildė po metų. Moteris neslėpė, kad per ispanų kalbos paskaitas ji su pirmakursiais neturėjo ką veikti, nes dauguma įstojusiųjų kalbos visai nemokėjo.

Kai buvau jauna, atrodė, kad 70 metų yra baisus amžius. Tačiau būdama tokių metų įstojau į Vilniaus universitetą ir tuomet man prasidėjo jau nežinau kelintoji jaunystė.

„Man visos paskaitos patiko, tačiau mažiausiai domino ispanų kalbos, nes jos buvo skirtos „nulinukams“. Per visą studijų laiką praleidau vieną paskaitą, kai turėjau apsilankyti pas gydytoją“, – sakė J. Stanaitienė.

70-ies pajuto dar vieną jaunystę

Moters gyvenime svarbią dalį užėmė Ispanija. Tačiau ji ten gyvenančių draugų sovietmečiu aplankyti negalėjo. Pirmą kartą į Ispaniją J. Stanaitienė nuvyko Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai lėktuvo bilietai nebebuvo tokie brangūs.

Ji kurį laiką nedideliame Ispanijos miestelyje dirbo viešbutyje, kol suprato, kad šis darbas jai yra per sunkus. Vėliau moteris prižiūrėjo 80-ies metų senjorus, kuriems patarnauti nereikėjo, nes jie tiesiog brangino pašnekesius su lietuve.

„Aš pati susirasdavau, kuo jiems galėčiau padėti. Du kartus per dieną eidavau iš šaltinio atnešti vandens, kartais sutvarkydavau namus. Nenorėjau, kad man mokėtų algą už kavos gėrimą. Už dviejų valandų buvimą su jais gaudavau 10 eurų. Tada man tai buvo didžiuliai pinigai. Jų visų neišleisdavau, todėl susitaupydavau“, – pasakojo J. Stanaitienė.

Ji gyvendama Ispanijos miestelyje daug bendravo su vietiniais pensinio amžiaus žmonėmis, kurie, skirtingai nei Lietuvoje, mėgdavę susiburti kiekvieną savaitę.

„Visur su jais važinėdavau, bendraudavau. Ispanai yra labai kalbūs žmonės, todėl jų reikia tik klausyti. Tas klausymas man davė labai daug kalbos praktikos. Viena yra mokėti kalbą iš vadovėlio, o kita – šnekamąją. Bendravimas su žmonėmis ispanams yra didžiausias džiaugsmas“, – patikino J. Stanaitienė.

Net ir gyvendama Lietuvoje, ji toliau internetu bendrauja su Ispanijoje gyvenančia drauge.

„Penkerius metus viena pas kitą keliaudavome. O dabar, tokiame amžiuje, nebenoriu niekur važinėti. Kai sukako 70 metų, nusprendžiau, kad gana trankytis po pasaulį. Perėjau į kitą gyvenimo etapą. Kai buvau jauna, atrodė, kad 70 metų yra baisus amžius. Tačiau būdama tokių metų įstojau į Vilniaus universitetą ir tuomet man prasidėjo jau nežinau kelintoji jaunystė“, – šypsojosi J. Stanaitienė.

Janinos Stanaitienės istoriją galite išgirsti laidos įraše (nuo 54.06 min.):


10–12. Mokytis niekada nevėlu: 77-erių vilnietė ką tik baigė universitetą ir ruošiasi magistro studijoms