Apie vorus irgi erkes su tarakonais blakėm ir cikadom pašnekėjom, tai toliau gulim išsidrėbę pievoj ir stebim jos gyvenimą. Na, kokia pieva be žiogų. Bėda, kad mums visi, kas šokinėja ir panašūs į žiogus, yra žiogai. O tam žiogų pasaulyje nėra viskas taip paprasta.
Tiesiasparniai (taip mokslininkai vadina žiogus ir į juos panašius padarus) skirstomi į dvi grupes: ilgaūsius ir trumpaūsius. Tad jei žiogas turi ilgas antenas – jis žiogas, jei jo antenos trumputės – jis skėrys. Taip, tie maži „žiogai“ pievoje trumpomis antenomis – ne žiogai, o skėriai (skėriukai).
Taip pat skaitykite
Vėl sugrioviau jūsų pasaulį? Sausesnėse vietose dar kartais jums iš po kojų garsiai tarškėdami pakyla „žiogai“ ir iš po antsparnių pasimato ryškiai mėlyni ar raudoni sparnai. Tai čia irgi ne žiogai, o skėriai – tarkšliai.
Kaip atskirti žiogą nuo skėrio? Viskas yra labai paprasta. Kaip jau minėjau, svarbiausias požymis yra antenos. Antenos ilgos, kartais ilgesnės už kūną – žiogas, antenos trumputės kaip špygutės – skėrys. Žiogai dažniausiai būna dideli, iki 6 cm.
Skėriukai paprastai perpus smulkesni (nors tas baisusis migruojantis skėrys tokio pat ilgio kaip žiogas). Žiogai yra visaėdžiai. Nors dažniau jie medžioja įvairiausius vabzdžius, jų lervas, net savo gentainius, nei ėda žolę. Skėriukai, kaip ir priklauso skėriams – vegetarai.
Taip pat skaitykite
Žiogas jums gali įkasti, skėriukas – ne. Žiogai gieda ne kojomis (kaip jums pasakose pasakojo), o sparnų pradžioje esančiu tamsesniu svirpimo organu ir garsą išgauna virpindami sparnus (video). Skėriukai gi gieda trindami užpakalinę koją į antsparnio kraštą.
Žiogų ausys – priekinėse blauzdose. Skėriukų – pilvelio pradžioje. Subrendę žiogai dažniau tupi krūmuose ir medžiuose ir būtent iš ten jie linksmins mus iki pat rudens. Skėriukai daugiausia gyvena ir groja pievose.
Mūsų įprastų žaliųjų ar žiogų giesmininkų giminaičiai yra siūlaūsiai, smailiagalviai žiogai, pjūkliai (lakštasparnis pjūklius – pietinė žiogų rūšis visai neseniai dėl šiltėjančių orų atsikrausčiusi pas mus), svirpliai bei kurkliai, skėriukų giminaičiai – tarkšliai, skėriai, šokliukai.
Dirvoninis svirplys mėgsta sausesnes pievas, žemesnę augaliją. Jis rausia urvus ir pateles vilioja giedodamas (irgi, kaip žiogas, virpindamas sparnus) prie urvo angos. Nėra Lietuvoje jis dažnas. Bet jei pamatysit keistą juodą plokščią „žiogą“, galbūt tai bus svirplys.
Apie kurklį daug čia nepasakosiu, juolab, kad jo šiaip dieną pievose lakstančio nepamatysit, jis sėdi po žeme, o vakarais pradeda kurkti savo urvelyje ir vilioti pateles.
Tiek žiogai, tiek skėriai vos išsiritę iš kiaušinio būna jau panašūs į suaugėlius, tik be sparnų. Paskutinio nėrimosi metu iki galo susiformuoja sparnai ir jie tampa suaugėliais.
Patinai vilioja pateles muzikuodami, tada patelės apvaisinamos. Žiogų patelės turi lenkto kardo formos kiaušdėtį, juo į žemę deda kiaušinius, kurie žiemoja, o suaugėliai dvesia taip niekada ir nepamatę savo vaikų.
Dar viena vabzdžių grupė, kurią jau galite sutikti – maldininkai. Lietuvoje šie nuostabūs padarai stebimi jau 10 metų, o pas mūsų lenkiškai šnekančius kaimynus jie jau kelis šimtmečius gyvena.
Tai nenuostabu, kad šylant žiemoms jie ir čia atsikraustė (žiemoja kiaušiniai kokonuose ir jiems reikia aukštesnės nei -20 laipsnių temperatūros). Ir va, vos prieš kelias dienas kolegos Žuvinto rezervate sugavo maldininko nimfą. Vadinasi, jau galime teigti, kad jie pas mus deda kiaušinius, o ne tik atskrenda pavasarot. Žodžiu, visam atsikraustė.
Maldininkų nimfos ritasi pavasarį, greit auga, virsta suaugėliais, šie pasidaugina ir rudenį miršta. Turbūt įdomiausias yra maldininkų poravimasis. Jei kitų vabzdžių patinai bando vilioti pateles, tai maldininkų bernai stengiasi, kad jų nepastebėtų.
Jie prislenka prie patelės, staiga užšoka ir atlikę reikalus kuo greičiau bando pasprukti. Kodėl? Nes kartais (ne visada) patelė gali būti alkana, pikta, be nuotaikos, pavargusi, suirzusi ir su mielu noru sužiaumos savo apsėklintoją. Būna, kad patiną pradeda valgyti nuo galvos akto metu.
Ir tada aktas trunka daug ilgiau, nes patinas niekur nebeskuba, atsipalaiduoja, daugiau kiaušinių apvaisina ir daugiau vaikučių gimsta. Patinas, jei jo viso nesuvalgo, dar gali 3 dienas pratempti ir miršta iš bado. Ar maldininkas pavojingas žmogui? Jis, kaip ir žiogas, gali įkąsti, bet nuo to nevirsit kanibalais ryjančiais savo partnerių smegenis.
Tiek tam kartui. Ir du pastebėjimai. Pirmas. Nekiškit žiogams savo karpų. Žiogai nenaikina karpų, kaip ir rupūžės jų nesukelia. Antra. Kai žiogas, t.y., skėriukas jums padainavus „žiogai, žiogai, duok deguto, jei neduosi pačyruosi“, išskirs juodo skysčio lašelį, tai ten nėra degutas ar koks kitas naftos produktas. Skėriukas tiesiog apsivėmė, taip bandydamas jus atbaidyti. Gero savaitgalio ir gražios šventės.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
