Trijų kauniečių abiturientų Roko Budvyčio, Lauryno Medzevičiaus ir Karolio Imšos pavyzdys rodo, kad iššūkių ieškantiems žmonėms nebūtina keliauti į užsienį. Nutrūktgalviškas idėjas galima įgyvendinti ir Lietuvoje. Pailsėti po egzaminų norėję jaunuoliai savaitę pėsčiomis ėjo nuo Kauno iki Nidos ir įveikė 220 kilometrų.
Sykį keliautojai neatlaikė karščio
Rokas sakė, kad po abitūros egzaminų ir aktyvaus protinio darbo norėjosi atsipalaiduoti. Jaunuoliai nepasirinko lengviausio kelio – savaitę pagulėti lovoje, o nusprendė pėsčiomis įveikti atstumą nuo Kauno iki Nidos. Per savaitę Rokas, Laurynas ir Karolis be jokio išankstinio pasiruošimo nuėjo 220 kilometrų.
Tai ne pirma avantiūra, į kurią leidosi jaunuoliai. Pernai jie tris dienas dviračiais keliavo nuo Kauno iki Druskininkų.
Tiesa, ėjimo maršrutas kiek keitėsi. Rokas, Laurynas ir Karolis iš pradžių buvo suplanavę finišuoti Ventės Rage, tačiau netikėtai pasuko į Nidą.
„Kai apsistojome Šilutėje, vietiniai mums pasakė, kad iš ten plaukia keltas, todėl nusprendėme pasukti į Nidą. Vakarų Lietuva yra labai įdomus kraštas. Ten architektūra skiriasi nuo kitų regionų“, – portalui LRT.lt sakė Rokas.
Per visus susitikimus tik su keletu žmonių susidūrėme, kurie buvo nusiteikę skeptiškai ir į mus žvelgė su nepasitikėjimu.
Vaikinai iš anksto buvo numatę per dieną įveikti apie 30 km. Rokas pasakojo, kad ne viskas buvo taip lengva, kaip atrodė iš pradžių. Abiturientai dabar jau žino, ką reiškia nutrintos ir skaudančios pėdos, nuo didelio kuprinės svorio kenčianti nugara. Rokas neslėpė, kad skausmas jų ryžtą ir motyvaciją retkarčiais sumažindavo.
„Buvo momentų, kai galvojome, kad tikrai nepasieksime tikslo. Tačiau sukaupę visas jėgas ir radę, kur ilgiau pailsėti, kitą dieną vėl atgaudavome motyvaciją. Tai buvo tik momentiniai emociniai suklupimai“, – tikino Rokas.
Vaikinai buvo pasiryžę visą kelią nuo Kauno iki Nidos įveikti pėsčiomis, todėl, kartą sulaukę pasiūlymo pavėžėti, pagundai nepasidavė. Tiesa, Rokas neslėpė, jog per visą kelionę vis tik teko pasinaudoti transportu. Kadangi jie keliavo tą savaitę, kai dėl ore tvyrančio karščio nebuvo net kuo kvėpuoti, Rokui sušlubavo sveikata.
„Vieną dieną pasitaikė tikrai sudėtingas maršrutas, kuris neatitiko oro sąlygų. Beveik visą laiką ėjome plieskiant saulei. Greičiausiai tada gavau nestiprų saulės smūgį ir pasijaučiau labai blogai. Tuo metu ėjome plentu, tačiau šalia pasitaikė tankus miškelis, į jį užsukome pailsėti.
Vėliau pamatėme pro šalį važiuojantį mikroautobusą, jį susistabdėme ir nuvykome iki Panemunės pilies. Važiavome maždaug 10 kilometrų“, – pasakojo Rokas.
Nustebino ne tik vietovės, bet ir žmonės
Su savimi kiekvienas jaunuolis turėjo kuprinę, kuri svėrė apie 27 kg. Jose buvo būtiniausi daiktai – drabužiai, sausi kareiviški maisto daviniai, elektronikos prietaisai. Daugiau maisto keliautojai su savimi neturėjo, nes žinojo, kad per dieną tikrai praeis vietą, kur bus parduotuvė.
„Drabužių turėjau netgi per daug, todėl dalį jų, apie pusantro kilogramo, Veliuonoje išsiunčiau namo“, – sakė pašnekovas.
Rokas, Laurynas ir Karolis per visą kelionę nakvojo trijuose kempinguose, o dažniausiai paprašydavo žmonių leisti pasistatyti palapinę jų namų kiemuose.
Tačiau kai pradėjome eiti, supratome, kad pasukti vieną kilometrą nuo maršruto yra labai daug ir tai suvalgo nemažai laiko.
„Mus visus labai nustebino tai, kad Lietuvos žmonės yra labai atviri ir draugiški. Per visus susitikimus tik su keletu žmonių susidūrėme, kurie buvo nusiteikę skeptiškai ir į mus žvelgė su nepasitikėjimu. Tačiau daugelis istorijų yra teigiamos. Pavyzdžiui, kai pas žmones apsistojome Pagėgiuose, jie mums beveik vidurnaktį surengė ekskursiją po vietovę“, – kalbėjo Rokas.
Pasak jo, norą bendrauti, domėtis kelione rodė tiek jaunesnio, tiek vyresnio amžiaus žmonės, o kai kurie netgi pavaišino.
Vaikinai iš anksto buvo susiplanavę, kokias vietoves ir objektus nori aplankyti. Prieš kelionę jiems atrodė, kad pasukti keletą kilometrų nuo kelio tam, kad kažką svarbaus pamatytų, nėra nieko baisaus.
„Buvome suplanavę pamatyti daugiau. Tačiau kai pradėjome eiti, supratome, kad pasukti vieną kilometrą nuo maršruto yra labai daug ir tai suvalgo nemažai laiko. Taigi keletą objektų teko praleisti. Tačiau aplankėme begalę dvarų, bažnyčių, pamatėme miestelių centrines aikštes.
Iš tiesų nustebino tai, kad Lietuvos miesteliai ir kaimeliai yra labai tvarkingi ir juose labai jauku būti. Viskas atrodė nauja, šviežia“, – pasakojo Rokas.
Kadangi Vakarų Lietuva jiems buvo mažai pažintas kraštas, todėl kiekvienas objektas, kurį jiems teko pamatyti, sukėlė gerų emocijų. Rokas išskyrė Belvederio dvarą, Panemunės pilį, Veliuonos piliakalnius.
„Galima sakyti, kad netgi kiekviena aplankyta vietovė mus kažkuo nustebino. Beveik visuose miesteliuose pamatėme Vytauto Didžiojo paminklą – atstatytą ar naujai pastatytą. Tačiau didžiausią įspūdį paliko sutikti žmonės. Nesitikėjome, kad žmonės Lietuvoje gali būti tokie atviri, šilti ir geranoriški kaip Vakarų valstybėse“, – kalbėjo Rokas.
Sakoma: kartą paragavęs – negali sustoti. Tad vos grįžusių abiturientų galvose gimė planas rugpjūčio mėnesį dviračiais važiuoti nuo Klaipėdos iki Estijos, o kitą vasarą laukia skrydis į Islandiją, po ją ketina keliauti ilgalentėmis. Anot Roko, jausmas, kai, pasiekus tikslą, nuo pečių nusimetama kuprinė ir pasistatoma palapinė, yra nepakartojamas.
