Gyvenimas

2019.07.19 05:30

Po šuolio į vandenį – jau dešimt metų neįgalus: drąsuoliams reikia pamatyti kitų skausmingas patirtis

Audinga Satkūnaitė, LRT.lt2019.07.19 05:30

Buvęs humoristas, laidos „Bentski šou“ artistas Audrius Kalvėnas jau beveik dešimt metų sėdi neįgaliojo vežimėlyje. 2009-ųjų rugpjūčio 22 dienos šuolį į vandenį jis prisimins visą gyvenimą. Pasak specialistų, per maudymosi sezoną kasmet po vandenyje patirtų stuburo traumų į reabilitacijos ligonines patenka 35–40 pacientų. O kiti nesėkmingai šokę į vandenį tiesiog neišgyvena.

Smūgį sušvelnino ištiestos rankos

Kaunietis A. Kalvėnas prie neįgaliojo vežimėlio prikaustytas jau beveik 10 metų. Skaudi nelaimė įvyko po to, kai jis nėrė į vandenį ir galva atsitrenkė į dugną.

„Į tą tvenkinį buvau šokęs šimtus kartų, tačiau tąkart pasisukau į šoną, kad neužgaučiau plaukiančio žmogaus, todėl šokdamas į vandenį pataikiau į šlaitą. Kadangi esu buvęs profesionalus plaukikas, žinojau, kaip reikia šokti į vandenį. Taigi buvau ištiesęs rankas į priekį. Būtent tai kompensavo smūgį ir apsaugojo mane nuo mirties“, – portalui LRT.lt pasakojo A. Kalvėnas.

Vyrui po nesėkmingo šuolio į vandenį lūžo trys kaklo slanksteliai. Pasak pašnekovo, šalia buvę žmonės pastebėjo, kad jis iš vandens išniro nugara į viršų. Tuomet vienas iš ant kranto sėdėjusių jaunuolių puolė gelbėti A. Kalvėno.

„Taip sutapo, kad tas jaunuolis buvo patyręs panašią traumą, todėl jis iš karto suprato, kas įvyko. Mane gelbėjęs žmogus žinojo, ką daryti, todėl manęs negriebė, netempė už pečių, o mane atvertė, paėmęs rankšluostį apsuko aplink galvą bei pečių juostą, ir užtempė ant lieptelio“, – prisiminimais dalijosi A. Kalvėnas.

Po traumos vyras sąmonės neprarado, todėl jis pats išsikvietė greitąją pagalbą ir apie nelaimę pranešė artimiesiems. Kadangi jis kūno nevaldė, telefoną prie ausies laikė gelbėjęs jaunuolis.

A. Kalvėnui ligoninėje buvo atlikta operacija, po jos jį kamavo stiprus plaučių uždegimas, kuris vos nepasibaigė mirtimi.

Kai patekau į reabilitaciją, mano dukra kaip tik pradėjo stotis ant kojų. Todėl netgi rungtyniavau su ja, kuris pirmas iš mūsų pradės ropoti.

„Vieną ranką po traumos dar galėjau pajudinti, o kitos visai nevaldžiau. Tuomet ir supratau, kad patekau į rimtą bėdą. Pažįstami gydytojai man tiesiai šviesiai pasakė, kokia yra mano situacija.

Tuo džiaugiuosi, nes turėjau galimybę susidėlioti savo tolimesnes gyvenimo perspektyvas, nes jei gydytojai „sudėlioja“ neteisingas iliuzijas, kad viskas bus gerai, žmonės tuo patiki ir į jas įsikabina. Tuomet išleidžia didžiulius pinigus alternatyvios medicinos atstovams – šamanams, užkalbėtojams, bioenergetikams – ir tikisi atsistoti ant kojų“, – tikino pašnekovas.

Didžiausia motyvacija – dukra

A. Kalvėnas savęs apgaudinėjimo keliu nepasuko, o Palangos reabilitacijos ligoninėje susirado gydytoją, kuria pasikliovė ir vadovavosi jos patarimais, kaip toliau elgtis. Reabilitacijoje vyras praleido maždaug metus.

„Būtent ten išmokau, kaip naudotis neįgaliojo vežimėliu, kaip apsirengti, kaip laikyti šaukštą ir pan. Visą gyvenimo mokyklą reikėjo išeiti iš naujo“, – kalbėjo A. Kalvėnas.

Tais pačiais metais, kai vyras patyrė stuburo traumą, gimusi dukra buvo jam stipri motyvacija judėti į priekį.

„Kai patekau į reabilitaciją, mano dukra kaip tik pradėjo stotis ant kojų. Todėl netgi rungtyniavau su ja, kuris pirmas iš mūsų pradės ropoti, paskui – galbūt atsistoti. Supratau, kad aš nevaikščiosiu, tačiau mano pagrindinis tikslas buvo tapti kiek įmanoma savarankiškesniam, kad būčiau pajėgus ja rūpintis. Todėl savyje įjungiau režimą – reikia“, – sakė A. Kalvėnas.

Pašnekovas prisipažino, kad pirmus trejus metus jis bijojo save išvysti parduotuvių vitrinose, kur matydavo savo atvaizdą visu ūgiu.

„Žmonėms, kurie galvoja, kad šokimas į vandenį yra tiesiog smagi pramoga, reikia pamatyti kitų skausmingas patirtis, susitikti su neįgaliaisiais, suvokti, ką jie gali ir ko ne. Galbūt drąsuolių tuomet sumažės. Tačiau dažniausiai kiti nenori matyti tokių žmonių ar netgi bijo. Būna, kad pajuokauju: „Sėskite nuo manęs toliau, nes užsikrėsite“, – atviravo A. Kalvėnas.

Žmonių gyvenimai aukštyn kojomis apvirsta ne tik po nesėkmingų šuolių į vandenį. Pašnekovo draugas į neįgaliojo vežimėlį atsisėdo po to, kai darydamas salto nesėkmingai nusileido ant batuto.

Dauguma prognozėmis netiki, kaip ir tuo, ką sako gydytojai, bei ieško įvairių būdų, kaip tai paneigti.

Pirmus metus – neigimas

Palangos reabilitacijos ligoninės direktoriaus pavaduotoja medicinai Judita Daratienė sakė, kad vos prasidėjus maudynių sezonui pacientų, patyrusių stuburo traumas, padaugėja. Anot jos, pagrindinė tokių traumų priežastis – nėrimas į vandenį nežinomoje vietoje. Dažnas tokių traumų palydovas yra alkoholis.

Pašnekovės skaičiavimu, per metus į Palangos reabilitacijos ligoninę atvyksta apie 20–25 pacientus. O pridėjus ir kitas reabilitacijos klinikas jų iš viso gali būti apie 30–40.

„Tiek žmonių pasiekia reabilitaciją, o neriančių yra ženkliai daugiau, tačiau, deja, daliai jų nebereikalinga reabilitacija, nes jie po šokimo į vandenį neišgyvena“, – portalui LRT.lt sakė J. Daratienė.

Anot jos, tolimesnė pacientų prognozė priklauso nuo pažeidimo sunkumo: kaip lūžęs slankstelis pasislenka ir kaip stipriai būna pažeistos nugaros smegenys. Dažniausiai pažeidimai būna labai rimti, todėl didžioji dalis pacientų – apie 95 procentus – yra priversti neįgaliojo vežimėlyje praleisti visą likusį gyvenimą. Jie negali valdyti nei rankų, nei kojų, todėl jiems reikalinga asistento pagalba.

„Be reabilitacijos žmogus su neišvengiamomis komplikacijomis lovoje liktų visą gyvenimą. Reabilitacija reikalinga tam, kad būtų sustiprintos sveikos raumenų grupės, kurios galėtų kompensuoti paralyžiuotą kūną, ir žmogus savo jėgomis galėtų bent kažką daryti.

Pavyzdžiui, pavalgyti su įtvaru, galbūt valdyti telefoną ar kompiuterį. Kadangi žmogus lieka sveikas suvokimo prasme, tai jis profesinės reabilitacijos metu gali įvaldyti naują specialybę. Traumą patyrusių žmonių socialinis gyvenimas nenutrūksta, tačiau jie turi persiorientuoti į visai kitokią gyvenimo kokybę“, – kalbėjo J. Daratienė.

Pasak jos, stuburo traumą patyrę pacientai pirmus metus su savo būkle nesusitaiko ir pasikeitusios situacijos nepripažįsta.

Dažnai po traumos į neįgaliojo vežimėlį patekę žmonės dėl to kaltina aplinką, artimuosius, o save – retas.

„Retas kuris suvokia ir pradeda rimtai žiūrėti į tą situaciją, tiek keisdamas savo gyvenamąją aplinką, kur jis turės grįžti, tiek tolimesnius socialinius santykius. Tačiau dauguma prognozėmis netiki, kaip ir tuo, ką sako gydytojai, bei ieško įvairių būdų, kaip tai paneigti. Tik antraisiais metais jie pradeda suprasti savo situaciją ir psichologiškai su tuo susitaiko“, – sakė J. Daratienė.

Jos tikinimu, susitaikymas yra dvejopas: vieni ieško įvairių būdų, kaip susitvarkyti savo socialinį gyvenimą, o kiti panyra į depresiją.

„Dažnai po traumos į neįgaliojo vežimėlį patekę žmonės dėl to kaltina aplinką, artimuosius, o save – retas. Aišku, gal kažkas ir pasvarsto, kad galėjo elgtis kitaip“, – tvirtino J. Daratienė.

Šokti ant galvos – nerekomenduojama

Šuolių į vandenį treneris Kęstutis Autukas sakė, kad prieš šokant į vandenį būtina apžiūrėti dugną, ar jame nėra nepastebimų kliūčių. Pavyzdžiui, medžio šakų, stiklo šukių, akmenų ir panašių dalykų. Taip pat svarbu pasitikrinti, koks yra tos vietos, į kurią ketinama panerti, gylis.

Anot K. Autuko, nerti į vandenį ant galvos nerekomenduojama, nebent žmogus yra to mokęsis. Todėl, trenerio patarimu, geriausia šokti ant kojų.

„Reikia laikyti galvą tiesiai, prispausti rankas prie šonų ir, žingsnelį žengus, nušokti ant kojų“, – portalui LRT.lt sakė pašnekovas.

Taip pat skaitykite