Gyvenimas

2019.07.17 21:50

Eugenijus Laurinaitis: kitam padovanoti laimės neįmanoma, nors kartais taip ir atrodo

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2019.07.17 21:50

Laimės dieta. Eugenijus Laurinaitis: suprasti apie kitą galime tik tiek, kiek jis leidžia tai padaryti

„Reikia suvokti, kad ryšys tarp žmonių įmanomas tik tada, kai turime ribas“, – LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ teigia psichiatras, psichoterapeutas, Vilniaus universiteto docentas Eugenijus Laurinaitis. Jis tikina, kad laimė – labai asmeniškas dalykas, o vienas iš galimos laimės receptų – gebėjimas kurti ryšį su kitais.

E. Laurinaitį kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.

– Jūs esate pirmas svečias, su kuriuo kalbėdama jaudinuosi.

E. Laurinaitis: Čia galbūt dėl tų mitologinių įsivaizdavimų, kad psichiatrai ir psichoterapeutai mato kiaurai, žmogui nepasakius nė žodžio jie jau žino, kas jis yra, kokia jo asmenybė, istorija.

Tai yra nesąmonės – iš tikrųjų apie kitą galime suprasti tik tiek, kiek tas kitas mums pasako ir parodo savo elgesiu. Galvoju, kad šitas įsivaizdavimas greičiau kilęs iš pačių žmonių noro, kad juos kas nors perskaitytų be žodžių.

Deja, minčių skaityti niekas negalime. Dėl to nusiraminkime: ką galime, tai pajusti kito žmogaus jausmus. Smegenyse turime automatinę sistemą, iš pradžių tai pavadino veidrodiniais neuronais, paskui – rezonansiniais tinklais.

Mes rezonuojame į tai, kas atsiranda kito žmogaus smegenyse visiškai nesąmoningai. Bet tai tik biologinis pagrindas tam, ką vadiname empatija – mokėjimu pajausti kitą. Tai labai svarbus dalykas mokant vaikus suprasti kitus.

– Emapatijos galima išmokti?

E. Laurinaitis: Biologinis komponentas yra įgimtas. Turime žmonių, kurie jį turi pakankamai jautrų, ir turime žmonių, kurie turi labai prastą. Pavyzdžiui, psichopatai nejaučia kito žmogaus. Ypač blogai, kad jie nejaučia kito žmogaus skausmo: jie kitiems gali sukelti skausmą savyje visiškai nieko nejausdami.

Panašų defektą, bet kitoje vietoje turi autistai – jie nejaučia mūsų, sveikų žmonių, emocinės būsenos. Jie neskaito veido ženklų. Bet visai neseniai tyrimai parodė labai įdomų ypatumą – jie neskaito sveikų žmonių emocijų, bet puikiai rezonuoja į autistinių partnerių emocijas. Kažko dar nesuprantame.

Ryšys tarp žmonių įmanomas tik tada, kai turime ribas.

– Esu iš tų, kurie visą laiką žliumbia. Galiu labai lengvai apsiverkti. Ar tai empatija?

E. Laurinaitis: Ne, tai visai kiti dalykai. Gali būti ir persidirbimas – jis mažina atsparumą įvairiems išoriniams stimulams. Polinkis verkti gali būti ir dėl tam tikrų mūsų auklėjimo ypatumų – išmokome, kad, kai paverkiame, gauname tai, ko mums reikia. O jeigu nepaverkiame ir vaizduojame stiprius ir tvirtus, taip ir liekame prie tuščios geldos. Yra įvairių dalykų, kurie mus moko reaguoti į šį pasaulį vienaip arba kitaip.

– Bet empatiškas žmogus galbūt turėtų būti laimingesnis? Jis gali suformuoti artimesnius ryšius.

E. Laurinaitis: Ryšys – jame dalyvauja mažiausiai du. Aš galiu labai gerai suprasti kito žmogaus jausmus, bet naudotis šituo supratimu ne tam, kad mes artimai, gražiai bendrautume, o tam, kad manipuliuočiau, naudočiau šituos jausmus, kuriuos pajutau, savo naudai.

Vaiko norai turėtų būti 70 proc. patenkinti, 30 proc. – nepatenkinti tam, kad vaikas suprastų, jog atėjo į gerą pasaulį, bet tame gerame pasaulyje kepti karveliai nekrenta iš dangaus į burną – juos reikia pasigauti ir išsikepti.

Yra tokių, kurie su ta pačia empatizavimo doze gali būti ir labai geri draugai, mylimieji, ir fantastiški priešai. Tai nėra savaime gėris ar blogis – tai, ką aš darau, priklauso nuo mano moralinių vertybių. Kas gera ir kas bloga, yra labai subjektyvu.

– Supermamizmo burbulas. Ar sutinkate, kad tai burbulas, ar labai gerai, kad taip nusprendėme auginti žmones?

E. Laurinaitis: Yra daug perdėtų dalykų. Pavyzdžiui, įsivaizdavimas, kad vaikas turi gauti viską. Noriu pacituoti savo kolegę, knygos „Kaip užauginti žmogų“ autorę Aušrą Kurienę: „Vaikų poreikiai turi būti patenkinti, vaikų norai turi būti išgirsti.“ Bet ar jie bus patenkinti, ar ne, sprendžia suaugęs, remdamasis įvairiausiais dalykais: finansiniais, supratimu, kas vaikui gerai, blogai, matymu, kas jį ugdys.

Čia puikų receptą duoda Donaldas Winnicott`as, garsus britų pediatras ir psichoanalitikas. Vaiko norai turėtų būti 70 proc. patenkinti, 30 proc. – nepatenkinti tam, kad vaikas suprastų, jog atėjo į gerą pasaulį, bet tame gerame pasaulyje kepti karveliai nekrenta iš dangaus į burną – juos reikia pasigauti ir išsikepti.

Tačiau mane džiugina, kad vaikas pradėtas traktuoti kaip žmogus, kuris turi savo norus, skausmą, pasaulio supratimą.

– Jūs pasakėte, kad konkretaus laimės recepto neduosite. Kodėl?

E. Laurinaitis: Turime suvokti, kad laimė – nepaprastai asmeniškas dalykas. Niekas negali kitam padovanoti laimės, nors kartais taip atrodo, ypač jaunystėje ir paauglystėje, kai atrodo, kad, jei kitas mane įsimylėtų, būčiau laimingas visam gyvenimui. Netiesa – įsimylėjimas jaunystėje sugriauna ribas tarp dviejų, įsiliejame vienas į kitą, ir nebeaišku, kiek yra asmenybių.

Nesukursiu savo vertės per kitus – ji yra mano viduje.

Reikia suvokti, kad ryšys tarp žmonių įmanomas tik tada, kai turime ribas: kai kiekvienas žinome, kas aš esu, kodėl noriu susisieti su kitu žmogumi ir būti jam reikalingas. Tampame priklausomi. Tai dar vienas mūsų laikų mitas: nepriklausomybė – didžiausia vertybė. Kas tai yra nepriklausomybė? Tai vienatvė.

Žmonės išliko šiame pasaulyje tik dėl to, kad mokėjo išlaikyti ryšį. Egzistencialistai sakė, kad mes gimstame vieni ir mirštame vieni. Jie užmiršo, kad aš gimstu su kažkuo kažkam ir mirštu šalia kažko. Tai mano gyvenimo likimas – būti su kitais. Ir mokėjimas būti su kitais – vienas iš galimos laimės pagrindų.

– Sakote, šiais laikais nepriklausomybė labai vertinama. Kita vertus, bijome būti vieni, be santykių.

E. Laurinaitis: Tai kitas lazdos galas – arba nepriklausomybė, arba priklausomybė, nes be jos esu niekas. Tai dar vienas akligatvis: niekada nesukursiu savo vertės per kitus – ji yra mano viduje. Ir tą vidinę vertę kuriu per savistabą – turiu turėti mažytį stebintįjį „aš“, einantį šalia manęs ir žiūrintį, kaip aš gyvenu.

Savivertė auga stebint savo veiksmus ir įvertinant jų pasekmes. Nėra kito kelio, kitų plytų, iš kurio galiu statyti pastatą, besivadinantį „Aš“.

Ar meditacija – savistabos forma? Ar reikia mokytis buvimo čia ir dabar? Ar būti laimingam – pasirinkimas? Visas pokalbis – laidos įraše.

Taip pat skaitykite

Parengė Indrė Česnauskaitė.