Kauniečiui Danieliui Narauskui vos 24-eri metai, tačiau jis jau spėjo padaryti tai, kam žmonės nesiryžta visą gyvenimą. Ištvermės, ryžto ir patirties iššūkį jis sau metė jau du kartus. Pirmą kartą jis pervažiavo ilgalente Ameriką, o antrą – perbėgo Aliaską.
Vieną kartą buvo palūžęs
D. Narauskas po 76 dienų, praleistų Jungtinėse Amerikos Valstijose ketvirtadienį grįžo į gimtąjį Kauną. Kaip ir buvo planavęs, vaikinas per 46 dienas perbėgo Aliaską ir įveikė 1500 kilometrų. D. Narauskas nė neabejojo, kad tiek kilometrų yra pajėgus įveikti, tačiau nė nenumanė, kad tai bus taip sunku.
Vos prasidėjus bėgimui kaunietis turėjo problemų dėl skaudančių kojų, kas viską apsunkino. Jo tikinimu, tai galėjo nutikti dėl to, kad jis fiziškai bėgimui nebuvo tinkamai pasiruošęs.
Pyktis ant savęs man suteikė labai daug energijos.
„Dar prieš bėgimą viskuo turėjau rūpintis vienas: savo psichologine būsena, fiziniu pasiruošimu ir rinkti lėšas, reikalingas sumanymo įgyvendinimui. Šiuo atveju pinigai buvo labai svarbūs, nes be jų nieko nebūčiau galėjęs padaryti. Todėl šiek tiek laiko tekdavo nuvogti nuo treniruočių“, – portalui LRT.lt sakė D. Narauskas.
Taigi pradžioje bėgimas visiškai neteikė malonumo – tik sunkumų. Tačiau maždaug po mėnesio vaikino kūnas prisitaikė prie fizinio krūvio. Tiesa, pūslės jį lydėjo visą kelionę ir tai ypač vargino.
D. Narausko tikinimu, jį vienu momentu buvo aplankiusios niūresnės mintys ir jis netgi norėjo nutraukti bėgimą per Aliaską. Taip nutiko bėgant per Daltono greitkelį, kuris vadinamas vienu pavojingiausiu kelių visame pasaulyje.
„Jo dangą sudaro žvyras, o prie viso sunkumo prisidėjo kalnai, per kuriuos su karučiu būdavo labai sunku bėgti. Būdavo, kai aš jį į kalną tempdavau atbulas. Kartais greitkeliu pravažiuodavo cisterna ir pildavo ant kelio vandenį, kad būtų mažiau dulkių, tuomet viskas pavirsdavo purvu. O per jį bėgti buvo nepakeliamai sunku“, – kalbėjo pašnekovas.
Tokią vieną dieną bėgant purvu, kai per 5 valandas įveikė vos 10 kilometrų, jis pagalvojo apie tai, kad nori viską nutraukti. Tuomet jam jėgų tęsti bėgimą suteikė pyktis ant savęs.
„Per telefoną pasileidau muzikos ir man pasidarė taip pikta, kad aš drįsau apie tai pagalvoti. Tas pyktis ant savęs man suteikė labai daug energijos. Tuomet įveikiau tam tikrą atstumą ir prasidėjo puikus kelias“, – atviravo D. Narauskas.
Būti vienam man labai patiko.
Mėgavosi vienatve
Bėgimo metu vaikinas nakvodavo palapinėje arba nakvynės pasiprašydavo pas vietinius žmones. Visi jį labai lengvai priimdavo į savo namus. D. Narauskas prasitarė, kad kartais žmonių, kurie siūlė nakvynę, būdavo tiek daug, kad jis netgi galėdavo rinktis, pas ką jis nori trumpam apsistoti.
„Žinau, kad kiti vengia ar nedrįsta prašytis nakvynės pas kitus žmones. Aišku, tu niekada nežinai, pas ką pateksi. Tai turbūt pagrindinis faktorius, kodėl žmonės nenori nakvoti pas svetimus žmones“, – sakė vaikinas.
Vis tik didžiąją laiko dalį D. Narauskas praleisdavo vienas ir tuo jis be galo mėgavosi.
„Tas laikas su savimi mane vedė į protą. Kai per Ameriką 2016 metais važiavau ilgalente, tuomet tikrai ėjau iš proto, nes buvo labai sunku būti vienam. Tačiau dabar man buvo taip lengva ir labai gera. Aišku, aš sutikdavau žmonių. Jie pravažiuodami automobiliu man pamojuodavo arba sustodavo pakalbėti. Tačiau būti vienam man labai patiko“, – tikino pašnekovas.
D. Narauskas neslėpė, kad per pirmą bėgimo per Aliaską mėnesį jis neišvengė klaidų, tačiau vėliau visas ištaisė.
„Kadangi su savimi turėjau karutį, kuriame buvo visi mano daiktai, tai labai kvailai padariau, kad nepasiėmiau nei atsarginių padangų, nei instrumentų reikalingų joms keisti. Vieną kartą man buvo nuleidę padangas ir jeigu nebūčiau sutikęs žmonių, kurie man padėjo, tai nežinau, kaip būtų buvę. Vėliau viską nusipirkau ir ištaisiau šią savo klaidą, kai tik pasiekiau miestą“, – pasakojo vaikinas.
Per bėgimą Aliaskoje labai susijungiau su gamta.
Laukia adaptacijos periodas
D. Narauskas nebuvo užsibrėžęs, kiek kilometrų jis turi nubėgti per dieną, nes tai priklausė nuo labai daug faktorių. Buvo dienų, kai jis iš viso nebėgo. Pradžioje dėl kojų skausmų vaikinas darydavo pertrauką kas 2–3 dienas, o paskutiniuosius kilometrus jis įveikė be jokių ilgesnių pauzių.
„Mano bėgimas priklausydavo nuo kojų būklės, jėgų kiekio, nuo to kokia kelio danga bėgu, kaip išsimiegojau, kada pradedu bėgti. Kiekvienas šis dalykas buvo svarbus, nes nuo vieno priklausydavo ir kiti“, – kalbėjo pašnekovas.
Ketvirtadienį po dviejų su puse mėnesio į Lietuvą grįžęs D. Narauskas neslepė, kad laukia sudėtingas adaptacijos periodas.
„Per bėgimą Aliaskoje labai susijungiau su gamta. Tai manyje sukūrė didelę vidinę laimę. Kai dabar grįžau į aplinką tarp žmonių, jų akyse matau baimę, nepasitikėjimą, jie atrodo nelaimingi. Visi šie neigiami jausmai labai persiduoda ir kitiems. Sunku man prie to adaptuotis, nes nenoriu, kad visa tai įsismelktų į mane“, – atviravo pašnekovas.
D. Narauskas prisipažino apie tolimesnius ekstremalius iššūkis negalvojantis. Pagrindinis jo planas dabar yra pasinerti į muzikinį pasaulį.
