Gyvenimas

2019.06.27 11:37

Alytiškis mylimam šuneliui pastatė paminklą: pirmas toks mieste

Saulė Pinkevičienė, Alytausnaujienos.lt2019.06.27 11:37

Aly­tiš­kių pa­mėg­tas pės­čių­jų ir dvi­ra­čių ta­kas, ve­dan­tis pro Me­nų pir­tį, sle­pia įdo­my­bių vos už ke­lių šim­tų met­rų nuo jo. Nežino­da­mas, pa­min­klo šu­niui Prin­cui ne­pa­ste­bė­si, o iš­kal­ti ak­me­nį ke­tur­ko­jui, ku­rį pa­ži­no­jo ne tik pro ša­lį va­žiuo­jan­tys dviratininkai, su­gal­vo­jo jo šei­mi­nin­kas Jo­nas Bal­čius.

Tik­ras mies­to šuo

„Pats tu­rė­da­mas šu­nį pra­dė­jau pa­ste­bė­ti, kad dau­ge­lis šei­mi­nin­kų links­ta į du kraš­tu­ti­nu­mus – vie­ni au­gin­ti­nius pra­de­da my­lė­ti la­biau nei žmo­nes, kom­pen­suo­da­mi pras­tus tar­pu­sa­vio san­ty­kius, o ki­ti ne­su­ge­ba sa­vo gy­vū­nais pa­si­rū­pin­ti, ne­at­sa­kin­gai įsi­gy­ja šu­nį“, – J.Bal­čius pa­brė­žia, kad jam nė­ra pri­im­ti­nas nė vie­nas iš šių po­žiū­rių.

14 me­tų, kas šu­niui tik­rai yra gra­žus am­žius, su­lau­kęs be­veis­lis Prin­cas bu­vo toks, ko­kį Jo­nas įsi­vaiz­duo­ja tik­rą šu­nį – ne­iš­le­pin­tas, sa­va­ran­kiš­kas, vaikš­čio­jo sa­vo ke­liais, vi­siems bu­vo drau­giš­kas.

Dėl to drau­giš­ku­mo ir lais­vės po­mė­gio Prin­cas ir ren­gi­nius ap­lan­ky­da­vo, bu­vo ir į fo­to­gra­fų aki­ra­tį mies­to šven­tė­je pa­te­kęs, ir spau­do­je įam­žin­tas prie re­kla­mos „Vis­kas už vie­ną eu­rą“.

Šu­niš­ką iš­ti­ki­my­bę Prin­cas ro­dė ne tik šei­mi­nin­kui – kas­dien nu­bėg­da­vo prie Šv. An­ge­lų Sar­gų kle­bo­ni­jos, kur jį pa­kal­bin­da­vo var­go­ni­nin­kė Bri­gi­ta. Žo­džiu, bu­vo tik­ras mies­to šuo, mo­kė­jęs per ir gat­vę sau­giai per­ei­ti ir su žmo­nė­mis ben­drą kal­bą ras­ti.

„Aiš­ku, rei­kė­tų pri­si­pa­žin­ti, kad mies­to sa­vi­val­dy­bės nu­sta­ty­tų tai­syk­lių Prin­cas ne­si­lai­kė, bet ir ne­lau­žė jų. Tur­būt bū­tų nu­mi­ręs, jei bū­čiau pa­ban­dęs jam už­dė­ti ant­snu­kį“, –juo­kia­si Jo­nas.

Kol Prin­cas bu­vo gy­vas ir svei­kas, šei­mi­nin­kas per daug ne­su­ko sau gal­vos, kas bus at­ei­ty­je. Kai pa­va­sa­rį ke­tur­ko­jį gre­ti­mo­je gat­vė­je par­tren­kė au­to­mo­bi­lis, šei­mi­nin­kas ne­tru­ko su­lauk­ti ke­lių te­le­fo­no skam­bu­čių apie tai pra­ne­šan­čių – Prin­cą pa­ži­no daug aly­tiš­kių.

„Ta­da ir pra­dė­jau gal­vo­ti, o ką tu­rė­čiau da­ry­ti to­liau? Aly­tu­je jo­kių gy­vū­nų ka­pi­nių nė­ra ir man net­gi ne­te­ko gir­dė­ti, kad kas nors svars­ty­tų apie jų po­rei­kį, bent kol bu­vau ta­ry­bos na­rys“, – pa­ste­bi Jo­nas.

Už­ka­sęs au­gin­ti­nį ša­lia Me­nų pir­ties te­ri­to­ri­jos, jis pra­dė­jo gal­vo­ti apie ten sto­vin­tį gra­žų ak­me­nį. Pa­si­ta­ręs su skulp­to­riu­mi Da­riu­mi Mi­liaus­ku, J.Bal­čius nu­spren­dė už­sa­ky­ti iš­kal­ti ak­me­nį au­gin­ti­nio at­mi­ni­mui. Jį žen­kli­na už­ra­šas Prin­cas ir šu­niu­ko pro­fi­lis.

„Kaip re­a­guo­ja žmo­nės? La­bai įvai­riai. Tu­rė­jau min­tį jį pa­sta­ty­ti ar­čiau ta­ko, bet vis dėl­to ne­si­ry­žau. Vie­ni gal pik­ti­na­si, kad tai yra skir­ta šu­niui, ki­ti sa­ko, kad ge­rai. Aš pats ver­ti­nu ši­tą pa­min­klą Prin­cui kaip sim­bo­lį at­sa­ko­my­bės už gy­vū­ną, ku­rį pa­si­im­si ir au­gin­si ma­žiau­siai 10 me­tų“, – dės­to J.Bal­čius.

Me­nų pir­ties kie­me taip pat jau bė­gio­ja nau­jas au­gin­ti­nis – J.Bal­čiaus drau­gės Jo­lan­tos Mal­tos bi­šo­nas Mu­kas, ku­ris yra veis­li­nis ir kol kas ne toks sa­va­ran­kiš­kas kaip Prin­cas. Pa­vyz­džiui, iš pa­si­va­ži­nė­ji­mų dvi­ra­čiais jis ne­re­tai grįž­ta pin­ti­nė­je, o Prin­cas sa­vi­mi vi­sa­da ge­bė­jo pa­si­rū­pin­ti pats.

Kaip ir kur pa­lai­do­ti gy­vū­ną?

Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je yra ke­tu­ri mies­tai, ku­rio­se įsteig­tos le­ga­lios gy­vū­nų ka­pi­nės: Vil­nius, Pa­ne­vė­žys, Jo­na­va ir Kau­nas. Jų at­si­ra­di­mo is­to­ri­jos skir­tin­gos. Pa­vyz­džiui, Jo­na­vo­je ka­pi­nai­tės jau ku­rį lai­ką gy­va­vo kaip ne­le­ga­lios ir vė­liau bu­vo le­ga­li­zuo­tos – tuo tiks­lu gy­ven­to­jai įtei­kė sa­vi­val­dy­bei pe­ti­ci­ją.

Jo­na­vos gy­vū­nų ka­pi­nė­se pa­sta­ty­tas in­for­ma­ci­nis sten­das su lai­do­ji­mo tai­syk­lė­mis skel­bia, kad lai­do­ji­mo vie­ta ski­ria­ma ne­mo­ka­mai, bet ka­pas tu­ri bū­ti ne di­des­nis ne­gu pus­an­tro kvad­ra­ti­nio met­ro. Vie­tos su­žy­mė­tos ir su­nu­me­ruo­tos.

Už­ka­sus au­gin­ti­nį, tu­ri bū­ti pa­sta­ty­tas ka­po vie­tą žy­min­tis žen­klas (pa­min­klas) – ne aukš­tes­nis ne­gu 0,6 m nuo že­mės pa­vir­šiaus, taip pat ga­li bū­ti įreng­tas ant­ka­pis ir ka­pa­vie­tės tvo­re­lė.

Nau­jau­sios gy­vū­nų ka­pi­nės šiais me­tais ati­da­ry­tos Kau­ne. Šiam tiks­lui pa­skir­tas pu­sės hek­ta­ro že­mės skly­pas, esan­tis Ro­kų se­niū­ni­jo­je, Vai­nat­ra­kio kai­me, per 300 met­rų nu­to­lęs nuo ten esan­čių žmo­nių ka­pi­nių.

Duo­bės iš­ka­si­mas ir smul­kaus gy­vū­no už­ka­si­mas ma­žo dy­džio ka­pa­vie­tė­je kai­nuo­ja 50 eu­rų, vi­du­ti­nio dy­džio ka­pa­vie­tė­je – 60 eu­rų, o di­de­lio dy­džio ka­pa­vie­tė­je – 70 eu­rų. Tam, kad pa­vyk­tų iš­veng­ti cha­o­tiš­ko lai­do­ji­mo, at­si­žvel­giant į ka­pa­vie­čių dy­džius, na­mi­nių gy­vū­nų ka­pi­nė­se Vai­nat­ra­ky­je yra su­for­muo­ti trys at­ski­ri kvar­ta­lai.

Pa­sau­ly­je gy­vū­nų ka­pi­nės nė­ra jo­kia nau­jie­na, di­džiau­sios se­no­vės pa­sau­ly­je šu­nų ka­pi­nės bu­vo at­ras­tos Aš­ke­lo­no na­cio­na­li­nia­me par­ke Aš­ke­lo­ne, Iz­ra­e­ly­je.

Lon­do­no Haid Par­ke var­tų sar­go so­de bu­vo ne­for­ma­lios gy­vū­nų ka­pi­nės. Nuo pir­mo­jo gy­vū­no, var­du Cher­ry, pa­lai­do­ji­mo iki ofi­cia­laus ka­pi­nių už­da­ry­mo 1903 me­tais ka­pi­nė­se pa­lai­do­ta 300 gy­vū­nų. Ka­pai tu­rė­jo mi­nia­tiū­ri­nius ant­ka­pius. 1967 me­tais ka­pi­nė­se pa­lai­do­tas pas­ku­ti­nis gy­vū­nas – šuo Prin­cas, Ka­ra­liš­kų­jų jū­rų pės­ti­nin­kų ta­lis­ma­nas.

Skulp­to­riui D.Mi­liaus­kui pa­min­klas aly­tiš­kiui Prin­cui bu­vo pir­mas toks dar­bas, kai ak­me­nį te­ko ta­šy­ti šu­niu­ko, o ne žmo­gaus at­mi­ni­mui.

Ta­čiau gy­ven­da­mas Ai­ri­jo­je Da­rius sa­ko pa­da­ręs ne vie­ną ant­ka­pi­nį pa­min­klą su žir­gais, mat ten tai ga­na įpras­ta, jei lai­do­ja­mas žir­gus mė­gęs žmo­gus. Te­ko jam ak­me­ny­je iš­kal­ti ir… šer­ną, ta­čiau ne jo at­mi­ni­mui, bet vie­no me­džio­to­jų bū­re­lio me­džiok­lės plo­tui pa­žen­klin­ti.