Artėjančių Joninių proga noriu supažindinti jus su mažaisiais pievų gyventojais. Juk blūdysit po pievas, voliositės žolynuose, į akis ir kitas angas jums lįs visokie pageidaujami ir nepageidaujami padarai. Tai būtų smagu žinoti, su kuo turite reikalų.
Dabar juk pats žolynų derėjimo metas, dabar viskas veši, žydi ir kvepia. Žydi ir kvepia ne tam, kad mums būtų smagu ir gera. Ten verda visiškai kitas, kitomis juslėmis ir taisyklėmis paremtas gyvenimas. O to pasaulėlio gyventojai – aštuonkojai ir šešiakojai sutvėrimai, apie kuriuos mes vis dar labai mažai žinom.
Tai parkriskit į pievą, pabūkit ramiai keletą minučių ir, kai žvilgsnis pripras prie žolių vaizdo, o nosies nebetrikdys gėlių aromatai, pamatysit, kad viskas aplink knibždėte knibžda. Jei baisu gultis į knibždėlyna, pasitieskit pleduką ir tada pabandykit pažvelgt į tą nuostabų mikro pasaulį.
Pradėkim nuo voragyvių. O koks žymiausias šių laikų voragyvis – ne, ne žmogus voras, o erkė. Va tame plotelyje, kur jūs atsigulėt, jų yra turbūt milijonai. Jau matau, kaip pakuojatės ir lekiat velniop iš tos pievos. Aš kalbu ne apie parazitines, o apie visokias dirvožemio erkutes, be kurių ir tos pievos nė nebūtų.
Žinoma, yra ir viena kita šuninė ar pievinė erkė (savo pievoje per mėnesį 3 radau, sąžiningai ją šukuodamas tinkleliu). Dar daugiau erkučių yra parazituojančių vabzdžius, ypač didesnius drugius ar vabalus (dažnai galima pastebėti tokius rusvus spuogelius ant vabzdžio).
Tas raudonas mažas „voriukas“, kuris greit laksto – irgi yra erkė, tik plėšri ir nepavojinga, o jų lervos parazituoja vabzdžius.
Keliaukim toliau. Jei po jumis šiuo metu yra milijonai erkių, tai vorų tik šimtai ar dešimtys.
Pievoje tikrai neatsistosit ten, kur nebūtų nė vieno voro. Visas džiaugsmas, kad mes jų nematom, ar ne? Net Joninių vainikuose jų ne vieną surastumėt (na nereikia, dabar to vainiko šviest šalin). O jie mus su savo 8 akimis puikiai mato ir tik tyko prislinkti ir įsmeigti savo chelicerų nagelius į mūsų sėdimąsias, suleisti ten nuodus ir vėliau išsiurbti suvirškintą masę, palikus tik odą ir skeletą.
Deja, mes jiems esam truputį per dideli, todėl jie tenkinasi mažesnėmis aukomis. Lietuvoje turim tik vos kelias vorų rūšis, kurie sugebėtų pradurti mūsų odą, bet ir tai jokių rimtesnių pasekmių mums nesukeltų.
Nemaigykit didesnių kryžiuočių ir neimkit į rankas vapsvavorio bei diegliavorio patelės (ypač jei ši saugo savo kokoną – sako, kad jos įkandimas skausmingiausias).
O šiaip labai smagu žiūrėti, kaip visokių plėšriavorių patelės skuta pažeme nuo jūsų slėptis, iš paskos tempdamos kokoną su kiaušiniais. Arba kaip krabvoriai slepiasi prie žiedų (dažniausiai po žiedais) ir laukia, kol kokia žiopla musė ar bitė priropos arčiau.
Žiedvoris gali keisti spalvą, kol žydėjo kiaulpienės, jis buvo geltonas, ant baltagalvės žiedo vainiklapių jis jau baltas.
Jei pasiseks, pamatysit ir vikriuosius gražių akių savininkus – šokliavorius. Jie išsiskiria iš visų vorų savo nuostabiomis akimis ir būtent jie gali išgydyti jus nuo arachnofobijos. Jie faktiškai prilygsta kačiukams pagal mielumą. Tinklų nerezga, o ant aukos prisėlinę tiesiog užšoka.
Gal pamatysit ir guolininką, tokį keistą ilgakojį vorą, kuris išsipleikia ant lapo, sudėdamas kojas po dvi. Jo giminaitis didysis plūdvoris yra vienas didžiausių Lietuvos vorų, bet jis aptinkamas drėgnesnėse pievose ar vandenų pakrantėse.
Arba storažandį vorą, kuris išsitiesia visu ilgiu, priglaudžia kojas ir pasislepia už smilgos stiebelio. Sausesnėje pievoje prie pat žemės galima pastebėti daugybę it piltuvėliai voratinklių – tai vorų piltuvininkų darbas. Piltuvėlio gilumoje sėdi šeimininkas ir laukia, kol koks neatsargus skėriukas stryktels ir įsipainios.
Turėčiau paminėti, kad Lietuvos vorų specialistai labai gerai padirbėjo, suteikdami lietuviškus pavadinimus mūsų vorams. Jūs tik paskaitykit, kokie jie faini, argi tokių galima bijoti: virpūnėliai, plyšiavoriai, sidabrinukai, grumstavoriai, vaiduokliavoriai, raizguoliai, gležnavoriai, žvitvavoriai, vikrūnai, musėgaudžiai, verpstūnai, landuoliai, rezginuoliai, skylūnėliai, gūžokai ir t.t.
Kalbant apie apie ilgakojus – visi matėt šienpjovius. Jie nėra tikrieji vorai, o atskira voragyvių grupė. Jų irgi pilnos pievos, nors tai labiau naktiniai padarai, bet ir šviesiu paros metu galima sutikti beklaidžiojančius. Kitaip nei vorai, jie gali misti ne tik skystu maistu, bet ir kramtyti kietas aukos daleles. Jie neturi nuodų liaukų, tad bijot jų tikrai nereikia.
Jų kojos lengvai atitrūksta ir dar ilgai juda (dėl to ir pavadinti šienpjoviais), o išties tai apsauginė reakcija (panašiai kaip nutrūkus driežo uodega) – taip atitraukiamas plėšrūno dėmesys ir voras gali pasprukti.
Tiek šiam kartui. Kitąkart papasakosiu apie blakes, tarakonus ir kitus mielus padarėlius, kurie irgi sėdi šalia jūsų pievoje ir klausosi Joninių dainų. Tad sėkmės ieškant paparčio žiedo ir žinau, kad dabar savo gėlių vainikus triskart tikrinsitės.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
