Gyvenimas

2019.06.16 20:55

Pas psichologą. Atidėliosite darbus – padarysite juos daug greičiau

LRT RADIJO laida „Radijo popietė“, LRT.lt2019.06.16 20:55

Radijo popietė. Atidėlioti ar neatidėlioti?

Atidėliojimas siejasi su valia, o tai – treniruojamas dalykas: jeigu niekada netreniruosite valios raumens, jis ir liks netreniruotas, LRT RADIJO laidoje „Radijo popietė“ sako psichologė Elžbieta Malūnavičienė. Pasak kitos psichologės Ievos Vasionytės, yra žmonių, kurie neatidėlioja, tačiau ir šie jaučia nerimą, tik jį išgyvena kitoje stadijoje.

– Kaip jūs jaučiatės, kai atidėliojate? Kas vyksta su žmogumi, kai jis atidėlioja?

I. Vasionytė: Iš atidėliojimo atsiranda nerimas: žinau, kad reikėtų padaryti darbą, kodėl aš jo nedarau, o žiūriu serialą? Aš pradedu nerimauti ir save graužti.

E. Malūnavičienė: Atidėlioju tada, kai turiu atlikti sudėtingas kognityvine prasme užduotis: kai reikia parašyti straipsnį, pasiruošti kalbą. Tada, atrodo, norisi nustumti tą įsivaizduojamai mažiau malonią veiklą.

– Kokios atidėliojimo priežastys? Ar tai yra kažkas, kas mums nepatinka, reikalauja daug pastangų?

I. Vasionytė: Atidėliojame tokius darbus, kurie mums sukelia nemalonias emocijas. Jos paprastai būna dvi: nerimas arba nuobodulys. Atidėliojame darbus, kurie gali būti sunkūs, kelti nežinomybės jausmą, nes nežinau, kaip jį daryti, nesuprantu. Kalbant apie studentus – studijavimas susijęs su naujų dalykų mokymusi, o kai mokaisi naujų dalykų, yra labai daug nežinomybės. Dėl to kai kurie studentai laukia paskutinės dienos, kai tą darbą padaryti motyvuoja stresas.

E. Malūnavičienė: Dar labai dažnai atidėliojame dėl to, kad esame perfekcionistai, norime padaryti 100 proc. Jeigu padarysiu blogiau, kas tada? Geriau atidėsiu, nes tai kelia nerimą, kad atliksiu užduotį ne puikiai.

I. Vasionytė: Tada turi pasiteisinimą: jei darbą atidėlioji ir darai paskutinę dieną, jį padarai taip, kaip išeina. Jei jis išeis prastesnis, turėsi ką kaltinti.

E. Malūnavičienė: Tyrimai rodo, kad tie, kurie atidėlioja, darbus padaro daug greičiau.

I. Vasionytė: Siūlyčiau ir savęs labai neplakti už atidėliojimą. Jeigu jūs žinote, kad darbą padarote paskutinę dieną taip pat gerai, kaip darydamas mėnesį, gal su tuo viskas gerai.

– Ar yra kažkokių rizikos faktorių, bruožų, dėl kurių vieni žmonės labiau linkę atidėlioti nei kiti?

E. Malūnavičienė: Labiau linkę atidėlioti tie žmonės, kurie turi aukštesnį impulsyvumo lygį, pasiduoda emocijai. Tie, kurie turi daugiau savidisciplinos, savikontrolės, aiškiau išsikelia sau tikslus, atidėlioja mažiau. Nors atidėliojimas yra būdingas visiems – tai kontinuumas.

– Ar yra žmonių, kurie neatidėlioja ir dėl to visai nesijaučia blogai?

I. Vasionytė: Yra žmonių, kurie neatidėlioja, nes jaučia labai didelį nerimą, ir vos gavę užduotį padaro ją iš karto, bijo, kad gali padaryti blogai, nesuspėti. Tačiau tai nereiškia, kad jie neišgyvena nerimo, jie jį išgyvena kitoje stadijoje.

Žmonės turi skirtingą streso, nerimo tolerancijos lygį. Dažnai atidėliojame dėl to, kad yra labai sunku išbūti su nemalonia emocija, kuri kyla pagalvojus apie tą darbą. Darbo darymas šiuo momentu reikštų, kad mes išgyvensime nerimą arba nuobodulį. Žmonės, kurie nesugeba šių emocijų toleruoti, jiems tai kelia per didelį diskomfortą, ir atideda.

– Skaičiau mintį, kad atidėliojimas – ne laiko planavimo, bet emocijų reguliavimo problema. Yra chroniški ir atsitiktiniai atidėliotojai. Papasakokite daugiau apie tai.

E. Malūnavičienė: Chroniški atidėlioja dažniau, tai jų gyvenimo būdas. Atideda, kaltina save, neva pasimoko, bet kitą kartą vėl [tai] kartojasi.

I. Vasionytė: Atsitiktiniai galbūt tie, kurie atidėlioja tam tikroje sferoje.

– Ką labiausiai žmonės linkę atidėlioti?

E. Malūnavičienė: Esu skaičiusi, kad dažniausi atidėliotojai yra studentai ir akademinės srities žmonės. Tai tie žmonės, kurių veikla susijusi su mąstymu, mintimis, kognicijomis, kas reikalauja resursų. Logiškai susideda, iš kur tas atidėliojimas gali kilti, nes iš esmės mūsų smegenys yra tinginės, ir jeigu yra įmanoma padaryti paprasčiau, patingėti, tai smegenys ir pasirenka tą variantą.

I. Vasionytė: Su akademine veikla yra ir kitas momentas – ji turi tam tikrų specifiškumų. Akademinėje veikloje yra labai ilgi terminai. Kitas momentas – jis pats atsakingas už savo laiko planavimą. Jeigu dirbant biure yra kassavaitiniai susirinkimai, kur turi atskaitomybę, akademinėje bendruomenėje dažniausiai esi atskaitingas pats už save.

Tai sunku – mokykloje mums duodavo namų darbus ateinančioms kelioms dienoms ir mes aiškiai žinodavome ribas, kada reikia padaryti, namuose dar paspausdavo mama. Ir tada ateini į universitetą, dar jeigu išvažiuoji į kitą miestą, kontrolės nebelieka. Turi pats save kontroliuoti, o šį įgūdį ne visi išlavinę. Tada prasideda atidėliojimas.

– Minite, kad labiausiai esame linkę atidėlioti su mąstymu susijusias veiklas. Jei atidėliojame ėjimą į sporto klubą, čia nereikia didelių kognityvinių gebėjimų.

E. Malūnavičienė: Ta [kognityvinė] veikla šiaip ar taip turi deadline‘ą – turiu kažkada pristatyti dokumentą, parašyti darbą. O ėjimas į klubą, svorio metimas arba sveikesnė mityba – tai veiklos, kurios deadline‘o neturi. Tam pasiryžti daug sudėtingiau, be to, tai ilgalaikė veikla. Jeigu pradėsi sportuoti dabar, po savaitės rezultato nepamatysi.

I. Vasionytė: Žmogus yra paprastas – geriau ims malonumą dabar, negu didelį nuostabų rezultatą po metų.

– Kokių neigiamų pasekmių turi ilgalaikis atidėliojimas, jei tai tampa mūsų gyvenimo būdu?

E. Malūnavičienė: Atidėliojimas dar siejasi su valia, o valia yra treniruojamas dalykas. Tai jeigu niekada netreniruosiu valios raumens, jis ir liks netreniruotas. Verta pradėti nuo mažų dalykų – atsiranda tikėjimas, kad galiu tai daryti.

I. Vasionytė: Tyrimai rodo, kad bausmės neveikia – jeigu pradėsime žmones gąsdinti, jie tikrai nepuls vaikščioti į sporto sales. Svarbiau atsakyti į klausimą, dėl ko aš atidėlioju ir kokios to priežastys. Jeigu šiuo metu turite kažkokį darbą, kurį vengiate [atlikti], paklauskite savęs, kas yra, kokios už to slypi emocijos ir mintys? Išsiaiškinus galima pasirinkti strategijas, kaip paskatinti save padaryti tą darbą.

E. Malūnavičienė: Geriau skaidyti užduotis ir savo apdovanoti už mažesnius žingsnius. Jeigu turiu tikslą numesti 10 kg ir apdovanosiu save tik po to, tai ilgalaikis tikslas. Bet jeigu apdovanosiu save už tai, kad numečiau centimetrą nuo juosmens, už tai, kad nuėjau į sporto klubą, kad pradėjau sveikiau maitintis, tokiu būdu save motyvuosiu stengtis labiau.

Ar atidėliojimas turi teigiamų pusių? Visas pokalbis – laidos įraše.

Jei turite klausimų psichologams ar norite pasiūlyti temą, kurią jie galėtų aptarti, rašykite mums el. paštu tavo@lrt.lt.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius