Gyvenimas

2019.06.09 09:58

Kanados Arktyje tyrimus atliekantis lietuvis: 99 proc., kad toje saloje iš mūsų šalies buvau pirmas

Audinga Satkūnaitė, LRT.lt2019.06.09 09:58

Ledynai, fjordai, kalnai, tundra, paukščių rojus, baltieji lokiai. Tai, kas vieniems gali atrodyti, kaip kino kadrai, kitiems – realybė. Būtent taip ir nutiko nuo mažens geografiją pamilusiam Vilmantui Prėskieniui, jau keleri metai atliekančiam mokslinius tyrimus Kanados šiaurėje esančioje saloje. Labai tikėtina, kad į ją joks lietuvis iki tol nėra įžengęs.

Tiria galimas globalinio atšilimo pasekmes

V. Prėskienis Kvebeke gyvena jau penkerius metus – čia jį atgynė doktorantūros studijos. Prieš tai jis Vilniaus universitete studijavo geografiją, o vėliau Stokholme buvo pasirinkęs glaciologijos ir poliarinio klimato studijas.

Po magistro studijų V. Prėskienis gavo pasiūlymą atlikti tyrinėjimus Kanados šiaurėje. Jis tris kartus lankėsi Byloto saloje, vienoje iš Kanados Arktinio salyno salų, visai šalia Bafino žemės ir Grenlandijos. Pagal dydį ji yra 71 pasaulyje ir 17 Kanadoje.

Saloje yra įsikūręs Sirmiliko nacionalinis parkas. Kadangi ji yra atoki, tai eiliniai turistai patenka itin retai, ir dauguma ją mato tik iš kartą per metus atplaukiančio kruizinio laivo.

Sala, kurioje V. Prėskienis atliko tyrimus, nėra maža, per jos vidurį eina aukšti, apledėję kalnai, o pakrantės nuklotos ežerais, plyti tundra. Nuo Kvebeko iki jos reikia keliauti apie 3 tūkst. kilometrų, kaip per Atlanto vandenyną nuo Kanados iki Airijos.

„Yra nemažai mokslininkų, kurie dirba Arktyje globalinio atšilimo klausimu, o aš esu vienos iš tokių komandų narys. Klimatas Arktyje šyla itin sparčiai, kas verčia amžiną įšalą po truputį atitirpti. Tundroje plyti gausybė seklių ežerėlių, ir juose per vasarą vanduo gan smarkiai įšyla, taip leisdamas vystytis aktyviai mikrobų veiklai.

Mokslininkai matuoja iš ežerų išsiskiriančias šiltnamio dujas (kaip CO2 ir metaną) ir bando nustatyti ar jų išsiskyrimas (galintis toliau paspartinti klimato šilimą) greitėja ar lieka stabilus. Mano darbas yra išsiaiškinti, kodėl turime didelius tokių dujų išsiskyrimo skirtumus tarp visai šalimais esančių ežerų“, – portalui LRT.lt pasakojo V. Prėskienis.

Pirmiausiai nuvykus į Kanados šiaurę pašnekovui knietėjo susipažinti su ten esančiu peizažu.

„Prisijungti prie šio projekto buvau pakviestas, nes turėjau tvirtą geomorfologo išsilavinimą, taigi mane domina paviršiaus formos, erozija. Šylant amžinam įšalui erozijos reiškinių tundroje daugėja, o tais atvejais, kai ežerai yra įsikūrę užžalusiuose durpynuose, slenkančios ir krentančios atitirpusios durpės suteikia svarbų naują maisto šaltinį mikroorganizamams, gaminantiems metaną ir CO2.

Ekspedicijų metu ne tik rinkau duomenis apie šią eroziją bei šiltnamio dujų išsiskyrimą, bet ir atlikau laboratorinius eksperimentus tikrindamas ten esančių durpių kokybę ir jų potencialą tapti mikroorganizmų maistu“, – detalizavo V. Prėskienis.

Nors jau teko susidurti ne kartą, tačiau šiaurės gamtovaizdis ir gyvūnijos įvairovė vis dar jam gniaužia kvapą. Vasaros metu ten atskrenda daug paukščių – nuo žąsų, ančių iki gervių ir perinčių jūros paukščių.

„Palyginus su tuo, kiek plėšrūnų yra pietuose, pavyzdžiui, vidutinio klimato zonoje, kaip Lietuvoje, tai paukščiams šiaurėje yra daug geriau. Jie ten migruoja perėti, nes plėšrūnų mažiau, o maisto pakankamai. Beveik visi paukščiai čia suskrenda pasinaudoti trumpos arktinės vasaros suteikiamais privalumas, todėl tais keliais mėnesiais jų būna labai daug. Tie, kurie myli gyvūnus, pasijustų ten tarsi rojuje“, – sakė V. Prėskienis.

Poliarinius lokius matė tik kartą

Visus metus saloje gyvena lemingai, poliarinės lapės, aplinkinėse šiaurės salose galima sutikti vilkų, avijaučių, o didžiausia tų vietų grėsmė ir egzotika – baltieji lokiai. Juos pašnekovas vieną kartą iš toli yra matęs ir savo akimis.

„Jie sausumoje pasirodo vėlai – rugpjūtį-liepos pabaigoje, kada aplinkinių jūrų ledas pradeda skilinėti ir tirpti. Beveik visus metus jie praleidžia ant ledo medžiodami ruonius. Atsidūrę sausumoje lokiai būna pikti ir alkani, todėl mums visą laiką reikėjo būti budriems“, – kalbėjo V. Prėskienis.

Kadangi jis iš šiaurės dažniausiai išvykdavo prieš prasidedant rugpjūčiui, susitikimas su lokiais ir tebuvęs vienintelis. Anot pašnekovo, lokiai dažniausiai žmonių vengia, tačiau didžiausia grėsmė gali kilti tuomet, kai gyvūnas yra užklumpamas netikėtai, nes gali išsigąsti. O panikuojantis lokys gali pereiti ir į puolimą.

„Vieną kartą buvo labai apmaudu. Du mėnesius praleidau šiaurėje, tuomet išvykau, o kitą savaitę aplink stovyklavietę sukiojosi net trys lokiai. Kiti kolegos spėjo nufotografuoti, nes vienas jų buvo priėjęs labai arti“, – tikino V. Prėskienis.

Jis pasakojo, kad visi, kurie vyksta į šiaurės tyrinėjimus, yra apmokomi, kaip elgtis su įvairiais ginklais, reikalingais apsisaugoti nuo lokių. Bent keli žmonės stovykloje žino, kaip naudotis šaunamaisiais ginklais bei visi visada su savimi turi garsinius pistoletus ir ašarinių dujų.

„Mano tiriami ežerai, yra prie pat stovyklavietės, todėl bet kada galėjau greitai grįžti į saugią teritoriją, apjuostą elektrine tvora. Naktį ji visuomet būdavo įjungta, o dieną – išjungta, nes po stovyklavietę vaikščiodavo daug žmonių, tačiau visi žinojo, kaip ją įjungti“, – pasakojo V. Prėskienis.

Dar vienas pavojus šiaurėje yra ledynai, kadangi ant jų gali būti po sniegu paslėptų plyšių, į kuriuos lengvai galima nugarmėti. Tačiau V. Prėskieniui be profesionalų pagalbos niekuomet ant jų lipti ir neteko, o darbo klausimais užtekdavo jais pasigrožėti iš tolo.

„Buvo įvairių taisyklių, kurių reikia laikytis šiaurėje, jog nesusižeistum, nes tai yra atoki vieta, o ligoninė – toli. Nelaimės atveju reikia išsikviesti sraigtasparnį, tada 40 minučių skirsti iki artimiausio kaimo, kur tave apžiūrės medicinos seselė. Jeigu ji mažai kuo galės padėti, tuomet reikės skirsti lėktuvu į pietus“, – kalbėjo pašnekovas.

Gyvenimas palapinėje – privataus kampelio garantas

Šiandien V. Prėskienis tikina žinąs, kodėl neatsisakė studijų Kanadoje – patekti į tokias vietas, kur jis atliko tyrinėjimus, gali ne kiekvienas. Pasirinkti studijas Kvebeke nesutrukdė ir žinojimas, kad teks išmokti prancūzų kalbos, kurios iki tol jis visai nemokėjo, ar tai, jog jį nuo namų skirs tūkstančiai kilometrų.

„Tiesiog supratau, kad šios galimybės nereikia praleisti. Šio savo pasirinkimo iki šiol nesigailiu“, – teigė pašnekovas.

 Jis taip pat patikino, kad į šiaurę vykstančių tyrėjų išlaikymas brangiai kainuoja. Dėl to ir dėl aplinkosauginių reikalavimų vienu metu toje saloje daugiausiai gali būti iki 15 žmonių.

„Vieną kartą buvau nuvykęs labai anksti, gegužės mėnesį, kada ten dar paviršių dengia sniegas. Tuomet gyvenau nedideliame namelyje. Tačiau kai sniegas nutirpsta, atvyksta daugiau žmonių ir visi keliamės į palapines, nes namelyje nebepakanka vietos. Iš tiesų gyventi palapinėje nėra blogai, nes tokiu būdu kiekvienas turime privatų kampelį. Patikėkite, tundroje rasti privatų kampelį yra sunku, nebent tave užstoja kalnas ar kalva“, – juokavo V. Prėskienis.

Anot jo, pagrindinį tyrinėtojų grupės maistą sudarė negendantys produktai: šakninės daržovės, konservai, o desertui – sausainiai. Dauguma produktų į salą atgabenami lėktuvu, galinčiu nusileisti ant ledo, sezono pradžioje, o kitų maisto produktų galima įsigyti iš artimiausio kaimo. Jie būdavo pristatomi sraigtasparniu.

„Vyko paprastas, kasdienis gyvenimas. Turėjome virtuvėlę, kur buvo dujinė viryklė, ir ten eksperimentuodavom su maistu. Prisigalvodavome visko: prisikepdavome ir pyragų, jeigu turėdavome daugiau laiko. Kelis kartus net buvau iškepęs lietuviškų žagarėlių.

Kompanija visada būdavo smagi, dauguma studentai. O nuo birželio vidurio, kai stovyklavietėje būdavo daugiausiai žmonių, turėdavome ir virėją. Tai būdavo labai didelė prabanga. Nors virėja turėdavo ir kitų pareigų – pavyzdžiui, padėdavo biologams rinkti duomenis, tačiau vakarienė mūsų visada laukdavo. Tai buvo itin malonu, nes, kai grįžti nusiplukęs po dienos darbų ir išerzintas uodų, galėdavai iš karto sėsti valgyti“, – pasakojo V. Prėskienis.

Ar grįš į Lietuvą – nežinia

Pašnekovas saloje nė karto nepatyrė jokių negalavimų ar nelaimingų nutikimų. Tačiau vienam iš jo kolegų ne taip gerai pasisekė. Bandant prasigręžti pro ant ežero susidariusį dviejų metrų storio ledą, vyrui ranką įsuko elektrinis grąžtas ir ji lūžo keletoje vietų.

„Tuo pačiu metu prasidėjo pūga, todėl mes gelbėtojų komandos turėjome laukti 36 valandas. Galų gale viskas pasibaigė gerai. Laimė tokie nelaimingi nutikimai įvyksta nedažnai“, – pabrėžė V. Prėskienis.

Išsikviesti pagalbą galima per radijo ryšį. Taip pat visuomet tiesioginis ryšys palaikomas su nacionalinio parko direkcija ir organizacija, atsakinga už logistiką Kanados šiaurėje. Pastarajai tyrėjai kiekvieną dieną sutartą valandą privalėdavo pranešti, jog jiems viskas yra gerai.

Anot pašnekovo, ežerotyrininkų grupė yra ta, kurios bagažas pats gausiausias: nuo daugybės buteliukų iki įvairių instrumentų. „Vienam žmogui maksimaliai, su įvairiomis priemokomis, lėktuvu galima vežtis penkis registruotus bagažus. Tai mes į juos ir bandom sutilpti.

Tiesa, vasaros metu iki gretimos salos atplaukia laivai, tai iš anksto susiplanavus galima reikiamus daiktus gabenti konteineriuose. Pavyzdžiui, sniegomobiliai arba didžiulė pripučiama valtis į salą būtent taip ir keliauja. Tačiau tokiu atveju į laivus daiktus reikia sudėti prieš metus“, – patikino V. Prėskienis.

Jis šiuo metu baigia savo disertaciją, todėl ekspedicijų į Kanados šiaurę artimiausiu metu nenusimato. Tačiau pašnekovas ir toliau planuoja koncentruotis į šalto klimato sritis, kur yra amžino įšalo ar ledynų.

„Labai smagu prisidėti prie to, ko mes dar nežinome. Tuo pačiu, neatmetu galimybės, kad galėčiau grįžti dirbti ir į Lietuvą. Tačiau, prieš tai, manau, dar stengsiuosi įgyti daugiau patirties įvairiose užsienio laboratorijose.

Žinau, kad amžino įšalo specialistai Lietuvoje nėra itin reikalingi, tačiau savo studijų metu tampu ir ežerų, ir pelkių, durpynų žinovu. Be to, Lietuva yra padengta tomis pačiomis poledyninėmis nuogulomis kaip ir mano tiriama Byloto sala, tik mums su klimatu labiau pasisekė pastaraisiais tūkstantmečiais“, – pokalbį pabaigė V. Prėskienis.