Gyvenimas

2019.06.08 09:08

Renkant maistą augintiniui logika priešinga: kuo daugiau ingredientų, tuo geresnės kokybės

LRT TELEVIZIJOS laida „Vartotojų kontrolė“, LRT.lt2019.06.08 09:08

Gyvūnams skirtuose konservuose, kaip ir sausame ėdale – būtinų medžiagų balansas, tik su daugiau drėgmės, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Vartotojų kontrolė“ tikina gyvūnų mitybos žinovas Aidas Vaznonis. Tad maitinti augintinį vien sausu maistu – nieko blogo, ir visai nebūtina jo keisti – veterinaro Oresto Vovk teigimu, gyvūnams palankesnė monotoniška mityba.

Šeimininkas, norėdamas savo šunį ar katę šerti ne tik skaniai, bet ir sveikai, ieško atsakymų, koks ėdalas maistingiausias, kokios medžiagos gyvūnams būtinos ir ko iš tikrųjų gamintojai prideda į sauso ėdalo granules ar konservų skardines. Anot veterinarijos gydytojo O. Vovk, prasto gyvūnų maisto nėra – yra tiesiog netinkamas.

„Kiekvieno gyvūno poreikiai yra individualūs: pagal amžių, veislę, lytį, sudėjimą, aktyvumą. Negali sakyti, kad vienas [maistas] prastesnis, kitas – geresnis, tiesiog reikia įvertinti, ar jis tinkamas, ar ne. Gali būti nuostabiausias maistas, bet jo šuo tiesiog nevalgys, kaip ir mes ne viską mėgstame“, – pasakoja jis.

Jo teigimu, jeigu, pavyzdžiui, šuo, valgo tam tikrą maistą, jį mėgsta, jo kūno svoris optimalus, kailis gražus, blizga, plaukai neslenka, išmatos gerai susiformavusios, tai ženklas, kad maistas yra tinkamas.

Nors dažnai sakoma, kad naminiams gyvūnėliams visiškai pakanka sauso maisto, veterinarai teigia, kad valgant vien sausą maistą gali išsivystyti inkstų ir kepenų ligos, prasidėti alergijos, viduriavimas ar kitos problemos. Ir pažvelgus į ilgą sudedamųjų dalių sąrašą ant sauso ėdalo pakuotės kyla daug abejonių, ar į natūralią mėsą visai nepanašios granulės nėra tik mechaniškai išpūstos, vitaminų prisotintos kokių nors grūdų pagalvėlės.

Gyvūnų pašaro gamybos įmonės vadovo Tauro Plungės teigimu, pašaras yra saugiai paruošta kitokios formos kokybiška mėsa. Į jį taip pat dedama grūdinių kultūrų, krakmolo, kad būtų įmanoma granules iškepti. Priklausomai nuo pašaro kategorijos, dedama begalė kitų ingredientų nuo pačių paprasčiausių iki rozmarinų ir įvairių egzotinių produktų.

Pasak O. Vovk, prieš išstatant ėdalo maišelius parduotuvėje vyksta ilgas gyvūnų, šeriamų naujai pagamintu maistu, stebėjimas, tiriamas jų kraujas, išmatos ir pokyčiai organizme.

Produkto kokybę lemia naudojami miltai

Gyvūnų augintojams dažnai nepasitikėjimą kelia vadinamieji mėsos arba žuvų miltai. Kas sumalama į tuos miltus ir kokia tokios žaliavos nauda kačių bei šunų organizmams?

T. Plungė aiškina, kad šiuose miltuose – viskas, ko reikia. Jei iš mėsos ištrauktume vandenį, liktų tik baltymai, kurių gyvūnams, kaip ir mums, užtenka. Tuos baltymus galima apdoroti termiškai ir išvežti kad ir į tolimus kraštus – jie nesuges, o šviežia mėsa jau po poros dienų bus nebevartojama.

Jis teigia, kad pasitaiko šeimininkų, kurie savo augintiniams, kaip ir sau, nori pirkti vietinės gamybos ir iš vietos žaliavų pagamintą ėdalą, tačiau šiandieninėje rinkoje tai neįmanoma, nes Lietuvoje negalime išgauti kokosų aliejaus, taip pat neturime pakankamai ėrienos ir paukštienos, iš kurių būtų galima gaminti miltus.

O gyvūnų mitybos žinovas A. Vaznonis, kuriantis ir tiriantis ėdalo formules, teigia, kad tiek mėsos, tiek žuvų miltai gali būti įvairios kokybės, o būtent jie lemia galutinio produkto kokybę, nes yra pagrindinė sudedamoji dalis.

„Pavyzdžiui, Maroko gamintojai žuvį mala tiesiog laive, ją verda ir net dar karštą supila į maišus, deda į triumą. Neataušęs produktas – iš karto drėgmė, pelėsis, sušoka į gabalus ir kokybė šitos žaliavos, įsisavinamumas, biologinė vertė yra niekinė. O kai kurie danų gamybos žuvų miltai siekia 72 proc. baltymingumo, įsisavinamumas – 92 proc.“, – pasakoja jis.

Žinovai pabrėžia, kad rinkdami maistą augintiniui neturėtumėte vadovautis taisykle, kuri tinka renkantis maisto produktus sau – kuo trumpesnis sudedamųjų dalių sąrašas, tuo gaminys natūralesnis ir sveikesnis. Renkant ėdalą savo šuniui ar katei galioja priešinga logika, nes mažai ingredientų turės ekonominės klasės produktas, o aukščiausios klasės pašaras gali būti pagamintas ir iš 30 sudedamųjų, kurių kokybė atitiks ir žmonių maistui keliamus reikalavimus.

„Skirtumo tarp žmogaus ir gyvūno maisto nebelieka. Ilgas ingredientų sąrašas rodo, kad su pašaru buvo daug dirbta ir ieškota atnešančių tam tikrą specifinę naudą dalių“, – pažymi T. Plungė.

Ekonominės klasės konservai – iš sugedusių dešrelių

Kačių veislyno šeimininkė Solveiga Kaupienė pabrėžia, kad nereikėtų prikrauti į dubenėlį maisto ir juo savo augintinį maitinti kelias dienas: „Sausas maistas oksiduojasi, nebetenka kvapo. Katės jautresnės kvapui negu skoniui.“

O šunų augintoja Irena Kiedienė pataria aklai rekomenduojamomis dienos ar porcijos normomis nepasikliauti. Pasak jos, būtina atsižvelgti į tai, kiek gyvūnas juda, kitaip jis ims tukti.

Juk ėdalas gali tapti toks patrauklus, kad augintinis jį ės be saiko – gamintojai tikrai pasistengia jį padaryti aromatingą ir deda net sintetinių kvapo stipriklių, tačiau viskas priklauso nuo ėdalo klasės.

„Tai, kas kvepia skaniai kaip mėsa, iš tikrųjų yra natūralus produktas, kaip labai tirštas buljonas. Kodėl jis nenaudojamas visuose produktuose? Nes yra labai brangus. Kuo kvapnesnis pašaras, tuo jis ir brangesnis“, – pažymi T. Plungė.

Kalbėdamas apie konservuotą gyvūnų maistą A. Vaznonis pasakoja, kad kokybiškuose, gyvūnams skirtuose konservuose, kaip ir sausame ėdale, išlaikytas gyvūnams būtinų medžiagų balansas: „Technologija panaši, tik tiek, kad konservuose yra daugiau drėgmės.“

Ekspertai pataria – nesvarbu, kokios klasės konservus pirksite, jei juose yra vienos rūšies baltymų šaltinis – konkrečios rūšies mėsos, – tokie konservai kur kas pranašesni už tuos, į kuriuos dėta skirtingų baltymų. Vietoje mėsos tikrai gali būti dėta grūdų.

Pasak A. Vaznonio, kartais ekonominės klasės konservai gali būti pagaminti iš dešrelių, kurių galiojimas pasibaigęs. Pridedama įvairių priedų (sojų baltymų, nitratų, nitritų), grūdinių kultūrų, termiškai apdorojama, supjaustoma ir dedama į skardines.

„Kodėl šunys juos labai mėgsta? Jų kvapas tikrai neblogas, pridedama ir visokių dirbtinių kvapiklių, dažiklių. Tai yra ekonominė klasė“, – pabrėžia jis.

Žalia mėsa – tik priedas prie ėdalo

Pasak žinovų, nenuostabu, kad, pavyzdžiui, mažiems šuniukams ir kačiukams skirtas maistas yra brangesnis. Juk jiems, kaip ir augantiems kūdikiams, reikia daugiau maistinių medžiagų. Mažųjų augintinių medžiagų apykaita yra intensyvesnė, jiems skirtas maistas – kaloringesnis, ten daugiau baltymų, tad greičiau auga raumenys, taip pasakoja O. Vovk.

Gydytojas pataria atsižvelgti ir į tai, kad keičiasi jūsų augintinio amžius ir fizinės savybės, ne mažiau svarbu paisyti jo sveikatos būklės. Geriausia rinktis kuo labiau tokius poreikius atitinkantį ėdalą.

„Netinkama mityba gali pirmiausia kenkti dantims – gal ne visi tą žino, bet šunys ir katės turi gana rimtų dantų problemų, nes jie dantų nesivalo, ir jei gauna netinkamą maistą, ant dantų kaupiasi apnašos, kurios sukelia uždegimą“, – sako O. Vovk.

Taip pat, pasak jo, gresia nutukimas, medžiagų apykaitos sutrikimai, alergijos, inkstų, kepenų, vidaus organų problemos.

Apie šeimininkų pastangas maistą gyvūnams paruošti namie ekspertai turi įvairių nuomonių. Visi sutinka, kad esant sąlygoms, norui ir turint pakankamai žinių tuo užsiimti galima, tačiau paruošti visavertį naminį ėdalą, anot jų, labai sudėtinga.

Bet katės ir šunys – mėsėdžiai, tad gal, jei šersime juos mėsa, nereikės vargti siekiant išlaikyti maistinių medžiagų balansą? Deja, žinovai griežti, mėsa – tik papildomas priedas prie būtino visaverčio ėdalo.

A. Vaznonis teigia, kad šuns skrandis suvirškins net apgedusią mėsą: „Šuns skrandžio rūgštys pakankamai gerai apdoroja tas bakterijas ir nieko labai kenksmingo nebus.“

Netiesa, kad gyvūnai kenčia nuolat valgydami tą patį

Visai kas kita, jei augintinį maitinate maistu nuo savo stalo. Anot žinovų, taip labiau kenkiate, nei lepinate.

„Jeigu mes jį mėgstame palepinti, o dar yra keli šeimos nariai, būtinai kiekvienas kažką nuo savęs duoda. Tai blogos elgsenos ženklas, jeigu šuo prašo [maisto] nuo stalo ar ant jo lipa. Be to, maistas gali būti netinkamas. Dažnai šunis privaišina svečiai, kitą dieną būna bėdų. Ir, aišku, nutukimas. Jeigu jis gavo savo sauso maisto normą ir per dieną dar gauna žmogiško maisto, per daug kalorijų“, – aiškina veterinaras O. Vovk.

Norint gyvūną išmokyti komandų ar apdovanoti už gerą elgesį, skanėstai reikalingi, tačiau derėtų nepamiršti, kiek savo katei ar šuniui šiandien jų jau davėte, ir per daug šiais „saldainiais“ augintinių nelepinti.

Anot A. Vaznonio, geriausi skanėstai – natūralūs: džiovintos, vytintos mėsos atraižos, kiaulių ausys. „Į kai kuriuos gamintojai prideda gyvūninės kilmės žaliavų, bet dominuoja augalinės kilmės ir sintetiniai produktai“, – sako jis.

O. Vovk pabrėžia, subalansuota mityba – tai nuolat duodamas ėdalas, prie kurio augintinis yra pripratęs. Esame linkę manyti, kad nuolat gaudamas tą patį maistą gyvūnas kenčia, tačiau paįvairinti jo racioną derėtų tik kartkartėmis.

„Jeigu žmogus mėgsta įvairovę, tai šuns virškinimo traktas kaip tik geriau toleruoja monotonišką maistą. Šeimininkams kartais atrodo, kad gal jam pabodo ir reikia paįvairinti. To daryti nėra būtinybės, nebent pasikeitė kokios nors gyvenimo kondicijos“, – teigia jis.

Plačiau – laidos įraše (nuo 23.17 min.).

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Vartotojų kontrolė. Kas slypi augintinių ėdalo pakuotėse?