Gyvenimas

2019.06.07 15:59

Marius Čepulis. Viena diena nendrinukių viksvyne

Marius Čepulis, gamtos fotografas2019.06.07 15:59

Stojo antras vasaros mėnuo. Tie, kurie vis dar netiki žmogaus įtaka klimatui, atsistoję prie ventiliatoriaus baigia įtikėti (iki kol atvės). Valdžios galvos po rinkimų ir taip įkaitusios, tai dabar šutra kai kuriems kultūringiems pirmininkams išvis kamščius išmušė.

Aplinkos ministeris savo kūnų užstojęs medžius nuo baroko kirvio, sugalvojo uždaryti vieną svarbiausių ir sėkmingiausių aplinkosaugos projektų, bet vėliau spjovė į viską ir išlėkė Zubovo meškos gaudyt. O visuomenė tradiciškai tokiam metui pasidalino į tradicinius, pusiau tradicinius ir be tradicijų, baigia vienas kitam virtualiai gerkles perkąsti ir nesutaria kas ir su kuo žygiuos į parkelį demonstruoti savo vertybes.

Tuo metu toli toli, viename Nemuno deltos viksvyne. Aušta. Iš viksvyną kertančio griovio vandens iškiša galvą keistas tamsus sutvėrimas. Jis atkakliai, it robotas tiksliai kilnodamas visas 6 galūnes, ropoja į krantą. Susiranda pernykštę nendrę palipa ja truputį ir sustingsta.

Ryto saulė džiovina šlapią padaro šarvą. Padaras krūpteli jo nugara išsipučia ir plyšta, o pro plyšį išsiriečia didžiaakis laumžirgis, mažyčiais suglamžytais sparneliais. Po truputį tiesiasi pilvelis, hemolimfa plūsta į sparnų gyslas ir tie vyniojasi, standėja, skaidrėja.

Palikęs lervos odą, laumžirgis palipa kiek aukščiau išskėčia naujutėlaičius sparnus ir tuo metu iš dangaus nukritęs šviesus, juodą raištį pasirišęs paukštis griebia nespėjusį net mostelt žirgelį, staigiu judesiu nuplėšia sparnus ir šie pirmą ir paskutinį kartą paskraidę ore, krenta žemėn.

Paukštis pakyla aukštyn į karklą, kuriame jau sparnais plazdena išsižiojęs alkanas vaikas. Laumžirgis baigia savo gyvenimą užkimšdamas apžorai gerklę ir dabar tas vis dar sočiai svirpdamas patenkintas markstosi. Tėvas nelaukia, griebia šalia po karklo lapu miegantį karkvabalį ir grūda kitam išalkusiam jaunuoliui. Šiemet plėšriųjų medšarkių šeimyna kaip niekad gausi – net 6 gražūs juodaraiščiai plėšrūnėliai užaugo.

Visas viksvynas aidi nuo griežlinų girgždančio balso, o tarp viksvų sukiojasi griežlienės paskui save kviesdamos neseniai išsiritusius mažyčius, juodus it anglis, pūkuotukus. Vaikų jau laukiasi ir giminaitė švygžda, bei ilgasnapė vištelė.

Tankus viksvų stogas puiki priedanga ir joks plėšrūnas jų nepastebės. Na, nebent pievinė ar nendrinė lingės, kurios čia mėgsta sukiotis, o jų lizduose jau bando stotis baltapūkiai lenktasnapiai. Mažiausias dar vos galvą pakelia, o didžiausias jau tvirtai stovi ant kojų.

Kol maisto netrūksta, jaunėliui nėra grėsmės būti suėstam, bet jei tik pritrūktų, vyresni broliai nesicackindami surytų. Trumpam viksvynas nutyksta. Plasnodamas didžiuliais sparnais praskrenda jūrinis erelis. Jo lizdas už kanalo miške, juodalksnyje, kuriame laukia jau visiškai apsiplunksnavęs ir sparnus jau išbandantis ereliokas.

Erelį baukščiai akimis palydi stirna. Šiaip ji nekreiptų dėmesio bet dabar aukštoje žolėje slepiasi bekvapis minkštakailis šlapianosis Bembis (o gal Bozas). Viskas ramu. Stirna rūpestingai laižo sūnaus kailiuką, kol šis drebančiomis kojytėmis stojasi ir ieško motinos spenio.

Saulei kylant visas giesmininkų choras (ežerinės nendrinukės, rudosios devynbalsės, pieviniai kalviukai, geltongalvės kielės, margieji žiogeliai, raudongalvės sniegenos, lakštingalos, nendrinės startos) po truputį nutyksta. Viksvyne lieka lakioti drugiai ir laumžirgiai.

Dieną praūžęs lietus, nusodino dulkes, rasomis padabino žolynus ir vakarop rodos visa kas gyva išlindo pasidžiaugti vėsesniu, gaivesniu oru. Grioviuose vėl sukvarkė varlės ir suskūdučiavo retosios kūmutės. Vėl ant scenos pradėjo kartis ir vienas per kitą garsiau dainuoti paukščių choro dalyviai. Gervių pulkelis atskrido pabraidyti po šlapias žoles ir vabzdžių pasirankioti.

Kalviukai piktai cypsėdami puolė laukan vyti į vanagą panašų gegutiną, kuris vis pakūkuodamas specialiai sklando žemai ir bando nuvilioti nuo lizdo šeimininkus, kad jo išrinktoji galėtų nepastebima pamesti kiaušinį būsimiems įtėviams.

Saulei palietus tolimo miško viršūnes, viksvyno vidury pasigirsta silpnas „krrr krrrr – pyp pyp, krrrr krrr pyp pyp“. Pats giesmininkas supasi ant smilgos, pasitvarko plunksnas, nustveria pro šalį lekiančią musę, vėl pagieda. Suklūsta. Kažkur tolėliau pragysta dar vienas, ir dar. Čia jų daug. Labai smarkiai meldinių nendrinukių patinai giedoti nesiveržia, nes išrinktoji vis vien ant kiaušinių ir jau tuoj tuoj turės ristis nauja dryžuotagalvių vyksvynų gyventojų karta.

Galų gale visus balsus užgožia griežlės, lakštingalos ir švygždos. Nors gerai gerai įsiklausius galima ir retuosius stulgius išgirst, kurie įsitempę teksėdami strikinėja vienas priešais kitą. Be garso, mosuodama ilgais sparnais, prasklendžia balinė pelėda. Staigiai sustoja apsiverčia ore ir sminga žemėn – pelėno planai pagraužti žolės nuėjo per niek. Vakaruose pakyla jaunaties pjautuvas ir dar viena diena vyksvyne baigiasi.

Šis tekstas skirtas visiems, kurie kaip sugedusią plokštelę kartoja, kad vienai nendrinukei išsaugoti skiriami milijonai eurų. Saugoma ne nendrinukė, o jos aplinka. Dešimtys tūkstančių hektarų, kurie yra namai milijonams retų ir įprastų augalų, vabzdžių, tūkstančiams paukščių ir žinduolių. Nendrinukė tėra mažas žvirblis kukliu balseliu ir dryžuota galva, kuri nyksta visame pasaulyje, nes buvo sunaikinti jos namai.

Mes turime unikalų gamtos kampelį, su unikaliais padarais, kurie be žmogaus įsikišimo tų namų neteks. Va tiek reikia žinoti ponui ministrui.

Gražaus savaitgalio, kur bebūtumėt bei ką bedarytumėt.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.