Gyvenimas

2019.06.24 21:01

Atjungus gyvybę palaikančius aparatus emigrantės sūnus atsimerkė: nuo tada gydytojų žodžiais nebetikėjau

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2019.06.24 21:01

„Jie mus įtikinėjo, kad jeigu jis atsigaus, tai žiūrės į medį ir nesupras, kad tai medis“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“ pasakoja į Olandiją emigravusi Vilija Stančiauskaitė, kurios sūnui staiga buvo diagnozuota sunki liga. Po tokių gydytojų „pažadų“ atjungus gyvybę palaikančius aparatus jos sūnus Justinas ėmė ir atsimerkė, o gydytojai logiško paaiškinimo neturėjo ir vadino tai stebuklu.

Turbūt ne kartą girdėjote posakį, kad žmogaus gyvenimas – toks išskirtinis, jog apie jį būtų galima parašyti knygą. Nyderlanduose, Bredos mieste, gyvenanti V. Stančiauskaitė knygą apie savo patirtis parašė pati.

Kai gydytojai jos klinikinę mirtį patyrusiam sūnui atjungė gyvybę palaikančius aparatus ir jau buvo beketiną morfijumi palengvinti jaunuolio išėjimą, jis staiga atsimerkė ir ištarė „mama“. „Tai buvo stebuklas“, – sako Vilija. Taip ji ir pavadino savo knygą – „Stebuklo galia“.

„Mes labai surišti su ta materija, kurią mylime. Gydytojai pasakė: jis mirs, bus laidotuvės. Norėjau, kad jis liktų, ir pagalvojau, tegul lieka knygoje. Nuo tos dienos pradėjau rašyti viską, ką pasakė gydytojai, ką man pasakė vyras, ką aš atsakiau, kaip mano sūnus. Paskui pajutau, kad įvyko stebuklas ir kad ta knyga bus labai įdomi, uždegs mases patikėti, kad stebuklai įmanomi“, – kalba ji.

Ligi tol V. Stančiauskaitės sūnus Justinas dirbo programuotoju, grojo gitara muzikos grupėje. Gyvenimas mažai kuo skyrėsi nuo kitų jo amžiaus vyrų. Viskas pasikeitė prieš dvejus metus, kai su šeima šventė savo 26-ąjį gimtadienį.

„Tą dieną sako: aš pavargęs, man blogai. Visą savaitę neradau sau vietos. Atrodo, nieko tokio, pasidarė bloga. Tada nuvažiavau pas jį ir radau merdėjantį. Jis beveik negalėjo kalbėti, kai radau jį po savaitės“, – teigia moteris.

Diagnozė – endokarditas, stiprus širdies vidinio dangalo uždegimas, tad vaikinas buvo skubiai operuotas. Nors operacija pavyko gerai, po paros mama išgirdo siaubingą žinią: šansų, kad jos sūnus išgyvens, nėra.

„Ta bakterija gali pereiti į visus organus. Jį operavo labai geras chirurgas, atrodo, jau gali džiaugtis, nes operacija pavyko. Labai dėkojau Dievui, džiaugiausi, o po trijų dienų į smegenis išsiliejo kraujas. Pasakė, kad tai klinikinė mirtis, kad jis atsigaus – šansų nėra. Palauksime parą, pažiūrėsime, jeigu negerės, reikia suteikti komfortišką mirtį – suleisti didelę morfino dozę“, – pasakoja V. Stančiauskaitė. Pasak jos, tuo metu atrodė, kad iš po kojų išslydo žemė ir ji ėmė kristi į pragarą.

Gydytojai nerado logiško paaiškinimo

Nyderlandai – viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kuriose įteisinta eutanazija. Savanoriška eutanazija dažniausiai taikoma nepagydomiems ligoniams, kurių likęs gyvenimas praeitų skausmuose. Tačiau ligonis privalo būti sąmoningas ir pats to norėti, kitu atveju tai būtų nužudymas.

Olandai vartoja ir kitą terminą – komfortiška mirtis. Taip vadinamas skausmų palengvinimas, kai paciento išėjimas yra neišvengiamas. Būtent tokią mirtį emigrantės sūnui ir norėjo suteikti Olandijos gydytojai, ir nors moteris su tokiu sprendimu nesutiko, jos niekas neklausė.

„Jie mus įtikinėjo, kad jis miręs, neatsigaus, o jeigu ir atsigaus, tai bus daržovė, žiūrės į medį ir nesupras, kad tai medis. Tokios gyvenimo kokybės Olandijoje negalima palaikyti, čia jums ne Anglija. Bet aš, kaip mama, mačiau tai kaip legalią žmogžudystę. Galvojau, jeigu jau jis eina į mirtį, leiskite pačiam numirti, kam tą komfortą suteikiate“, – pasakoja moteris.

Tai, kad tokios būklės sūnus išgyveno, motina vadina stebuklu ir sako, kad gydytojai irgi nerado jokio logiško paaiškinimo: „Jis komoje išgulėjo 6 paras. Kai gydytojai pasakė, kad tai įvyks šiandien, sėdėjome ir verkėme, jam atjungė kvėpavimo aparatūrą ir jis atmerkė akis. Seselė priėjo, papurtė jį už rankos, sako: Justinai, gal tau kur skauda? Mano vaikas sakė „ne“ olandiškai.“

Pasak jos, net seselė ėmė šaukti: „Stebuklas!“ O gydytojai tik kartojo – pagal matomus rodiklius jis turi būti daržovė.

Dabar Justinas gyvena specialios priežiūros centre. Jaunas vyras mamai leido viešinti savo istoriją, sutiko, kad ji apie tai parašytų ir knygoje, tačiau pats nieko komentuoti nenori. „Prašė, kad leisčiau jam ramiai gyventi“, – sako mama.

Ji niekada nepamirš dienos, kai mintyse jau buvo palaidojusi savo artimą žmogų, o tą akimirką, kai jau turėjo jį paleisti, šis ėmė ir sugrįžo.

„Kai jis atmerkė akis, pasilenkiau prie sūnaus ir sakau lietuviškai: Justinai, ar tu žinai, kas aš esu? Sūnus taip švelniai, bet sunkiai: tu mano mama. Daugiau netikėjau nė vienu gydytojų žodžiu. Man buvo neįdomu, ką jie kalba“, – prisimena V. Stančiauskaitė.

Ir nors jos sūnus pabudo aklas, paralyžiuotas ir ne viską atsimenantis, jis nebuvo daržovė. Atsakymo, kodėl jos sūnui pavyko išgyventi, ji ieškojo ir pas dvasinę terapeutę: „Ji sako: labai paprasta, jūsų sūnaus didysis „aš“ labai mylėjo gyvenimą ir jis nugalėjo mirtį.“

Atsibudęs moters sūnus ligoninėje dar praleido pusmetį. O šiandien jauno vyro nedarbingumas – vos 30 proc. Pasak pašnekovės, dabar Justinas gyvena jaunimo bendruomenėje su socialiniais darbuotojais, nes savarankiškai gyventi negali. Toje bendruomenėje jis net groja grupėje bosine gitara, o kas ketvirtą dieną visai bendruomenei daro valgyti. Tačiau apmokamo darbo dirbti negali, nes greitai pavargsta.

Dėkinga buvusiai mylimojo žmonai, kad jį paliko

V. Stančiauskaitės istorijoje iš mirties gniaužtų išsivadavęs sūnus – ne vienintelis sunkiai paaiškinamas įvykis. Tai, kad sutiko savo dabartinį vyrą iš Šri Lankos, ji irgi laiko nedideliu stebuklu.

„Septynerius metus lankiau jogą, labai daug meditavau ir mačiau savo vestuves su vyru, jis buvo indas. Jaučiau, kad tai bus tiesa. Taip ir įvyko“, – tikina pašnekovė.

Tik atvykusi į Olandiją emigrantė pradėjo mokytis olandų kalbos, įsidarbino žemės ūkyje, vėliau tapo buhaltere. Tačiau galų gale jos karjera pasisuko netikėta linkme.

„Po šešerių metų darbo išsekau ir susirgau depresija, absoliučiai nieko negalėjau daryti. Pradėjau ieškoti alternatyvaus būdo, kaip pasveikti, ir tuo metu studijavau kinų filosofiją, paskui – reiki, sakralinę terapiją, lankiau jogą. Taip iš aukos pakilau iki terapeutės“, – prisimena moteris.

Tačiau išsilaikyti dirbant tokį darbą nelengva – Olandijoje turi būti kuo nors išskirtinis, kad sulauktum klientų, tad dirbdama moteris apsirengia indišką sarį: „Aš dirbu ir dvasingumo centre, kur terapeutai – be galo keisti, pavyzdžiui, angelų, taro kortų, šamanizmo terapija. Olandai pas psichologus eina rečiau, nes eilėje turi laukti 8 mėnesius. Todėl jie renkasi dvasines terapijas.“

Su dabartiniu vyru ji susipažino internete. Moteriai tai – trečias vyras. „Aš nuo 12 metų esu įsimylėjusi indų kultūrą, todėl mes turime labai daug bendro“, – sako ji.

V. Stančiauskaitė prisipažįsta: išgyvenusi dvejas skyrybas, ji jau buvo praradusi viltį kada nors sutikti jai skirtą vyrą. Ir nors jos antroji pusė, kaip sako emigrantė, nebuvo gražiausias pasaulio vyras ir komplimentų nežarstė, gebėjo sužavėjo rytietiškomis akimis, juodomis garbanomis, kantrybe ir mandagumu.

Ilgą laiką bendravę internetu jiedu pagaliau nuėjo į pasimatymą – moteris sako nuo pirmos sekundės supratusi, kad tai – jos žmogus. Jis, pasak V. Stančiauskaitės, taip pat išsiskyręs.

„Jo žmonos sūnus užsimušė motociklu, ji susirgo labai baisia depresija, taip ir nepasveiko. Paskui jau jai ir vyras gyvenime nebebuvo reikalingas. Aš jai be galo dėkinga, kad ji paleido tokį gerą vyrą“, – kalba pašnekovė.

Moteris šiam vyrui jaučia didelę pagarbą, nes tada, kai gydytojai sakė, kad netrukus reikės laidoti sūnų, jis nenusisuko – darė viską, kad padėtų mylimajai, o ir dabar daug laiko praleidžia su sveikstančiu Justinu.

„Jam yra operuotas klubo sąnarys, daug šansų, kad bus invalido vežimėlyje, bet manęs tas visiškai negąsdina. Aš būsiu su juo laiminga, kas beatsitiktų. Kai Justinas mirtinai susirgo, aš labai pasikeičiau, nebuvau ta miela Vilija, kurią jis pažįsta, bet jis niekada manęs mažiau nemylėjo, tiesiog priėmė situaciją. Paprastai vyrai pabėga net nuo savo sergančių vaikų, o jis nepabėgo nuo svetimo sergančio vaiko“, – svarsto emigrantė.

Po šitų įvykių ji įsitikinusi – nėra nieko, ko ji negalėtų ištverti, o savo istorija dalijasi norėdama priversti žmones patikėti stebuklo galia: „Aš neverkiau, ašarų nebuvo. Tiesiog visa purtaisi, o ašarų nėra. Nenorėjau gąsdinti savo artimųjų. Jeigu būčiau paleidusi emocijas, jie būtų išsigandę, todėl aš jas užblokavau. Niekas manęs verkiančios nematė. O kai įvyko stebuklas, tada kaip mažas vaikas kūkčiojau valandą, išverkiau visą liūdesį, kiek buvau sukaupusi.“

Plačiau – laidos įraše (nuo 21.13 min.).

Parengė Indrė Česnauskaitė.

(Ne)emigrantai. Vilijos istorija Nyderlanduose: stebuklingai iš komos pabudęs sūnus ir parašyta knyga