Plombyras, grietininiai ir pieniški, šerbetas ir sorbetas, su glaistu, įdaru ir kitais pagardais – vardijant vieną už kitą gardesnių ledų rūšis gali imti varvėti seilės. Kokių triukų, siekdami sutaupyti, imasi ledų gamintojai? Pasigirsta svarstymų, kad į ledus dedama net krakmolo, tačiau LRT TELEVIZIJOS laidoje „Vartotojų kontrolė“ ledų gamybos specialistai dėl šių gandų kategoriški – tai netiesa.
Vasarą, kai karštis tampa nepakeliamas, ledus imame valgyti neskaičiuodami porcijų. Tačiau ar žinome, ko vietoje grietinėlės ar pieno deda kai kurie gamintojai?
Plombyras, grietininiai ir pieniški – tai skirtingos ledų rūšys. Ir įsitikinimas, kad daugiausiai grietinėlės turintys ledai bus geriausi, nevisiškai tikslus. Norėdami daugiau sužinoti apie ledų kokybę pirmiausia turėtume pasikliauti savo pojūčiais, sako ledų gamybos žinovai.
„Kartais valgai ir atrodo, kad burnoje kažkas veliasi. Tai reiškia, kad sudėtyje yra augalinių riebalų“, – teigia ledainių tinklo direktorė Justė Kaselienė.
O pasak ledų fabriko generalinio direktoriaus Algirdo Gauronskio, pieno riebalai, grietinėlė arba sviestas – brangi ir kokybiška žaliava, tad kai kurie gamintojai, bandydami sutaupyti, šiuos produktus kartais keičia žymiai pigesniu palmių aliejumi.
Jei augalinių riebalų masės pajusti nepavyksta, reikėtų žiūrėti, kas parašyta ant ledų pakuotės. Joje aiškiai nurodoma, kokios kokybės gaminį laikote rankose. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos maisto produktų inspektorės Antoninos Greičiuvienės teigimu, patys riebiausi ledai – plombyras. Jie gaminami tik iš pieno riebalų ir baltymų (negali būti augalinių riebalų), o riebalų kiekis negali būti mažesnis nei 12 proc.
Kita grupė – grietininiai ledai, kurių riebumas turi būti 7–12 proc. Juos gaminant naudoti augalinius riebalus taip pat draudžiama. Pieninių ledų riebumas – 2,5–7 proc., o visi kiti ledai vadinami tiesiog valgomaisiais. Pasak specialistės, jų sudėtyje gali būti augalinių riebalų, dažiklių ir saldiklių arba cukraus.
Tikėdamiesi, kad ledai turi būti tik iš natūralių ingredientų, vartotojai piktinasi sudėtyje pastebėję įvairių priedų, kartais konservantų ir stabilizatorių užrašus. Tačiau ne visi jie sintetiniai – gali būti ir natūralūs. Vienas populiariausių stabilizatorių – ceratonijų derva – yra augalinės kilmės, naudojamas tam, kad suplaktas mišinys išlaikytų savo tekstūrą.
„Ledai gaminami plakant pieno mišinį, jį šaldant ir maišant su oru tam, kad būtų purūs“, – tikina A. Gauronskis. Tad J. Kaselienė ragina nebijoti E raidžių, o pasidomėti, kas tai per priedas: „Gyvename 21 a. Raskite nors vieną produktą be nors natūralaus emulsiklio. Tam tikri dalykai būtini.“
Tačiau kartais gausiai į ledus dedant įvairiausių pagardų ar įdarų bandoma nuslėpti jų trūkumus. Gamybos metu susidūrus su nemaloniais poskoniais tai būdas jiems panaikinti, sako A. Gauronskis.
Į ledus dedama krakmolo?
Ledų, kaip ir bet kurio kito maisto produkto, kaina svarbi visiems. Vieni renkasi priimtiną, kiti ją sieja su kokybe. Tačiau skirtingų gamintojų iš pažiūros identiškų ledų kaina gali skirtis net kelis kartus. Tai priklauso nuo to, iš ko jie pagaminti: juk galima naudoti, pavyzdžiui, ilgo galiojimo arba šviežią pieną.
„Galima pagaminti ledus naudojant pieno miltus, cukrų, palmių aliejų ir sintetinį vanilės kvapą. Produktas išeis baltas ir saldus. Galima pagaminti ledus naudojant nenugriebtą šviežią pieną, sviestą, Madagaskaro vanilę, cukrų – produktas taip pat išeis baltas, saldus ir labai skanus. Be abejo, šitų dviejų produktų kaina skirsis kelis kartus, o skonis – subjektyvus dalykas“, – aiškina A. Gauronskis.
Kartais tikiesi malonaus ledų skonio, o staiga burnoje pajunti tarsi miltelius. Sakoma, kad tai – neištirpę pieno milteliai ar cukrus, tačiau pasigirsta kalbų, jog tai gali būti krakmolas. Ledų gamybos specialistai teigia, jog kalbos apie krakmolą leduose – visiški gandai. „Šios medžiagos kartais dedama į glaistus ar vafliukus, bet ne į ledų masę“, – pažymi ledų manufaktūros įkūrėjas Paulius Norvilas.
Miltelių konsistencija, vadinamasis smėlėtumas, gali atsirasti dėl įvairių priežasčių, o tokie ledai dažnai laikomi nekokybiškais, tačiau ledų gamybą išmanantys ekspertai su tokiais teiginiais nesutinka.
„Tai – pigesnis gamybos būdas, bet nebūtinai dėl sudėtyje esančių pieno miltelių ledai yra nekokybiški. Pieno milteliai yra išdžiovintas pienas“, – aiškina A. Gauronskis.
Pasak A. Greičiuvienės, milteliai – pieno sudedamoji dalis, ir iš jų ledai tikrai gali būti gaminami. Dažniausiai jie dedami siekiant sumažinti arba sugerti drėgmę.
„Nieko baisaus kombinuoti pieno miltelius ir patį pieną. Kad išgautume kitokią konsistenciją, dėti kietųjų dalelių tikrai nieko tokio“, – įsitikinęs P. Norvilas.
Vaisiniai ledai – cukraus bombos
Lietuviai dažnai įpratę visus ledus, pagamintus iš vaisių, vadinti šerbetais. Anot P. Norvilos, šerbetas – žemiausia iš vaisių pagamintų ledų kategorija.
A. Greičiuvienė aiškina, kad vaisiniai ledai skirstomi į kelias grupes: vaisiniai ledai, kurių sudėtyje yra ne mažiau kaip 20 proc. vaisių arba ne mažiau kaip 2,5 proc. vaisių sulčių; sorbetas, kurio sudėtyje yra ne mažiau kaip 25 proc. vaisių; ir šerbetas, kurio sudėtyje gali būti ir riebalų (ne mažiau kaip 1 proc.), ir vaisių (gali būti ne mažiau kaip 10 proc.).
Mitybos specialistė Eglė Kliukaitė sako, kad nuolat girdima mintis, jog vaisiniai ledai sveikesni ir mažiau kaloringi nei pieniniai, tėra saviapgaulė: „Dažnai šių ledų sudėtis ne visai natūrali, labai dažnai naudojami sintetiniai dažikliai.“
A. Greičiuvienė pažymi, kad vaisiniuose leduose cukraus kiekis kartais būna milžiniškas. Taip nutinka siekiant panaikinti kokią nors rūgštį. Su cukrumi – ir kalorijos, juk valgydami ledus su daug cukraus gausime didelį angliavandenių kiekį.
Plintant sveikos mitybos idėjoms ir vis daugiau kalbant apie būtinybę mažinti suvartojamo cukraus kiekį, ledų gamintojai taip pat siekia prisitaikyti – gaminami ir sveikesni ledai. Tačiau ledų pramonėje visiškai atsisakyti cukraus tiesiog neįmanoma.
Pasak P. Norvilos, cukrus – neatsiejama ledų dalis, o keletą kartų rinkai siūlę becukrius ledus šios minties atsisakė. Nori, bet neperka – tikina ledų manufaktūros įkūrėjas, o ir ledai be cukraus – ne ledai, nes cukrus neleidžia viskam, kas viduje, užšalti.
Dietologės E. Kliukaitės įsitikinimu, tikrai geriau suvalgyti porciją ledų nei torto gabalą, tačiau ir ledais mėgautis dažnai nereikėtų, nes, kaip minėta, juose cukraus – gausu. Tad ji rekomenduoja apsiriboti viena ledų porcija ir nekeisti jų į šviežias uogas ar vaisius.
Prieš perkant būtina gerai apžiūrėti
Žinovai taip pat ragina atkreipti dėmesį į gryną ledų kiekį, nes vertindami vizualiai dažnai apsigauname. Ledai yra oro „biznis“, sako P. Norvilas.
Valgomųjų ledų etiketėse privalu nurodyti 100 g kiekio maistingumą, tačiau maistingumas gali būti išreikštas ir porcijos – jeigu viena porcija yra 120 ml, tačiau viename lede – apie 65–70 g valgomųjų ledų, nereikėtų išsigąsti, kad bus suvalgyta didelė kalorijų porcija, aiškina A. Greičiuvienė.
O P. Norvilas pataria įvertinti kiekvienos suvartotos ledų porcijos kokybę – gal tuomet ir mažiau pakaks: „Kiekvienas renkasi, ar nusipirkti tris ledus per savaitę po 84 centus, ar nusipirkti vieną, kaip aš sakau, šaldytą desertą už 3 eurus.“
Įprotis nusipirkti daug ledų ir nežinia kiek laiko juos laikyti taip pat nėra geras. To daryti nepataria maisto produktų inspektorė A. Greičiuvienė. Pasak jos, perkant ledus reikėtų įvertinti, ar ant ledų nėra sniego, ar ledų forma nėra pakitusi – šie požymiai rodo, kad ledai buvo atšilę ir vėl užšalo.
„Kadangi pakuotė ne visada skaidri, atrodys, kad ledas geras, tačiau jei puodelyje ledų labai mažai, tai gali būti rodiklis, kad ledas buvo atšilęs ir po to suglebo, oras jame pasišalino“, – pažymi ji.
Ledus svarbu tinkamai laikyti ir namuose. Tačiau perdėtai nerimauti, ar ilgą laiką šaldiklyje buvę ledai dar tinkami valgyti, pasak specialistų, neverta.
Tad mėgautis šiais gardžiais šaltais desertais galima drąsiai – juk ledų porcija geriau už pyrago gabalą. Tačiau, kaip ir visada, būtina tai daryti saikingai. Viena ir kiek įmanoma geresnės kokybės ledų porcija ne tik nepakenks, bet ir papildys organizmą maistingomis medžiagomis, pakels nuotaiką.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
