Gyvenimas

2019.06.01 11:52

Japonija – teisingų kontrastų valstybė

Ramunė Sakalauskaitė2019.06.01 11:52

Technologiškai išsivysčiusi, etniškai archaijiška šalis. Šie lyg ir nederantys bruožai išskiria Japoniją iš kitų pasaulio valstybių.

Stebinanti švara

Šalis išsiskiria tobula švara. Net „išlaižytoji“ Europa greta Japonijos atrodo ganėtinai apšnerkšta. Regis, net ir pasivaikščiojusi basa iš gatvės sugrįžtum švariais padais. To paslaptis – nuolat plaunamos gatvės ir net greitkeliai. Nuosavų namų savininkai gatves valo tokio švelnumo šepečiais, kad nežinodamas pamanytum, jog tai padidintas kosmetinis veido gražinimo įrankis.

Čia kruopščiai išblizginti ne tik dviračiai, automobiliai, bet ir sunkvežimiai – žvilga lyg prezidento limuzinas.

Gatvėse beveik nėra šiukšliadėžių. Jei nori išmesti šiukšlę, turi gerokai paieškoti. Žmonės šiukšles paprastai nešasi namo. Šiukšliavežės atvažiuoja nustatytu laiku ir tik prieš jai pasirodant galima į gatvę nešti dėžes ir maišus.

Tvarka – nuo mažų dienų

Švaros poreikis skiepijamas nuo mažų dienų mokykloje, kur kiekvienas vaikas privalo dalyvauti tvarkant mokslo įstaigą.

Tokijas skęsta gėlėse. Akį džiugina dvi eilės augalų: esančiuosius arčiau namo prižiūri pastato savininkai, arčiau gatvės – savivaldybė. Įdomu, kad šalyje, kur dominuoja vyrai, Tokijo merė yra moteris. Net patys japonai sako, kad ji kieta.

Didelis malonumas važinėti metro – sėdynės tokios naujos, tarsi būtų naujos, tarsi tik išpakuotos. Ranktūris, į kurį reikia laikytis leidžiantis po žeme ir kylant į viršų, nuolat kruopščiai valomas.

Gatvėje dažnai pamatysi žmones su kaukėmis. Įvairių spalvų ir formų veido kaukės labai populiarios, tikima, kad gali apsaugoti nuo infekcijų. Jos praverčia ir sužinojus, kad iš Kinijos atsklinda užteršto oro gūsis.

Nusilenkimas keleiviams

Laikas šioje šalyje ypač vertinamas. Jeigu sutari susitikti 11 valandą, dažnas japonas jau mindžikuoja likus mažiausiai penkioms minutėms iki sutarto laiko.

Kraštą gali pažinti ne tik buvodamas sostinėje, gal net labiau už jos ribų. Kelionė greituoju traukiniu, vadinamu šinkansenu, atskleidė dar vieną japoniškos gyvensenos pusę. Prieš kiekvieną kelionę traukinio vagonais praeina šeši uniformas vilkintys darbuotojai.

It robotai judantys žmonės sparčiai surenka retai pasitaikančias šiukšles ir pakeičia iškrakmolytus apdangalus galvai. Baigę darbą draugiškai išlipa iš vagono ir vienu metu jam nusilenkia. Šiuo judesiu laimina būsimus keleivius. Net iš pažiūros paprastą darbą dirbantys žmonės jaučiasi reikalingi ir džiaugiasi bei didžiuojasi sąžiningai atlikę darbą.

Tvarkos saugotojas, prieš įeidamas į vagoną ir iš jo išeinantis, irgi kaskart visiems pagarbiai nusilenkia. Regis, šintoizmo ir budizmo šalis, o krikščioniško nuolankumo ir pagarbos daugiau nei pas mus.

Išmanieji tualetai

Traukinyje pakabinta lentelė primena, kad dirbdamas kompiuteriu arba maigydamas mobilųjį telefoną turėtum paisyti greta sėdinčio keleivio interesų. Japonijoje viskas skirta žmogaus patogumui. Tik šioje šalyje gali suprasti, ką reiškia išmanieji šildomi klozetai.

Siekdamas visiško intymumo tualete, gali įjungti muziką. Švaros nepuoselėjantiesiems skirtos lentelės su instrukcija, kaip teisingai naudotis tualetu, kad jis liktų tvarkingas.

Viešieji nemokami tualetai švaresni už daugelio lietuvių namuose stovinčius įrenginius. Viešojo tualeto kabinos kampe įrengta dėžė naujagimiui, kad gamtos prispausta mama galėtų matyti savo vaiką.

Darbas – lyg malda

Kruopštūs šalies atstovai didžiuojasi, kad „Toyotą“ gamina japonai. Vokiečių pavyzdys, kai „Volkswagen“ arba „Mercedes“ gamina turkų tautybės žmonės, jiems nepriimtinas. Darbui japonai susikaupia kaip maldai. Muitinės darbuotojas, prieš užantspauduodamas dokumentą, pasiūlė atsisėsti, pats jį užpildė ir tris kartus patikrino.

Teko stebėti žmones, dalyvavusius Eglės Čėjauskaitės-Gintalės surengtose kūrybinėse dirbtuvėse. Kiekvienas, gavęs gabalėlį lietuviško gintaro, turėjo pamąstyti, kam jį skirs, tada, klausydamas Vidos Čėjauskienės skaitomų į CD įrašytų žemaitiškų prof. Viktorijos Daujotytės eilėraščių, suteikti jiems norimą formą.

Dvi žmonių grupės – Tokijo galerijoje „SanKaiBi“ ir Nishiaizu meno kolonijoje – gavę užduotį, nutilo. Tyloje susikaupę ėmėsi darbo. Jokių kalbų, aptarimų, konsultacijų. Stebint iš šono, galėjo susidaryti įspūdis, kad žmonės panirę į gilią meditaciją. Po kelių valandų darbo lietuviškas gintaras virto sage, saga, kaklo pakabučiu. E. Čėjauskaitę-Gintalę toks kūrybinių dirbtuvių dalyvių susitelkimas nustebino.

Žemaičių ir japonų bendrystė

Žemaitiška prof. Viktorijos Daujotytės poezija, įkvėpusi Eglę Čėjauskaitę-Gintalę sukurti parodą „Žemaitijos balsai ir daiktai“, tapo artima japonams. Skaitydami į gimtąją kalbą išverstus posmus japonai atrado sąsajų su šintoizmo idėjomis. Parodą aplankęs budistų šventikas paminėjo, kad V. Daujotytės žemaitiškų eilių filosofija jam labai artima.

Tarp lietuvių pažįstamų turintys atviresni japonai sako, kad mūsų tauta dažnai linkusi daugiau šnekėti nei dirbti. 

Sunki įtampos našta

Daug kam ne paslaptis, kad japonai dirba „iki išprotėjimo“. Neatlaikiusieji įtampos kartais net ryžtasi savižudybei. Jeigu nusižudo nuomojamame bute, už jo nuomą keletą metų moka giminaičiai.

Jeigu kuris neatlaikęs gyvenimo tempo puola po traukiniu, visos su nelaime susijusios sąskaitos už patirtus nuostolius gula ant giminaičių pečių. Tai žinodami ir nenorėdami, kad blogu žodžiu minėtų artimieji, savižudžiai renkasi viešbučius, kurių darbuotojai elgiasi diskretiškai.

Paaiškėjus savižudybės atvejui viešbutis taptų nepopuliarus, todėl paprastai kambariai tyliai sutvarkomi ir priimami nauji klientai.

Japonijoje visą žmogaus gyvenimą galima pažymėti šešiais hieroglifais, kurie surašyti lentoje, ji statoma kapinėse, greta paminklo. Šventikas po mirties apklausia anapilin išėjusiojo draugus, gimines, kaimynus ir, atsižvelgęs į nugyventą gyvenimą, sužymi ženklus, kurie nulems naują gyvenimą. Šventiko papirkti ir nusidėjėliui „išrūpinti“ geresnį gyvenimąnegalima.

Amžinas judėjimas

Tekančios Saulės šalies atstovams darbas įaugęs į kraują.Ilgaamžiai kalnų gyventojai rytais eina į gamtą ir renka augalus. Išdžiovinę parduoda ir taip prisiduria prie pensijos.

Sunkiai judančios senutės sėda ant Lietuvoje nematytų mažučių keturračių ir skuodžia į parduotuvę. Transporto priemonėje įtvirtintas krepšys padeda parsigabenti pirkinius. Senoliai paprastai valgo namie. Tradiciniai japonų pusryčiai – ryžiai, miso sriuba, daržovės ir žuvis. Jaunoji karta kremta sausuosius pusryčius.

Daug daržovių ir žalios žuvies valgančioje tautoje beveik nėra apkūnių žmonių. Europiečių pamė

gti saldumynai japonams per saldūs, bet populiarūs pupelių ir ryžių miltų desertai, kurių čia – nesuskaičiuojama gausybė.

Tokijuje tiek įvairiausių užkandinių, kad kiekvienas gali išsirinkti pagal savo skonį. Beje, dienos pietus gali pavalgyti pigiau nei Vilniuje. Apsilankymas kalnų papėdėje įrengtame SPA, kur gulėdamas karštame, iš požemių trykštančiame vandenyje gali žvelgti į mėnulį ir žvaigždes, kainuoja 3 eurus.

Šalies gyventojų ilgaamžiškumo priežastis – nuolatinis noras judėti, kažką veikti. Dažnas senolis lanko baseiną, prisižiūri mitybą. Jokių riebalų, saldumynų, užkandžių. Ypač mėgstama žuvis, daržovės, vaisiai – reti svečiai ant stalo.

Vienatvės priešnuodžiai

Visgi net ir sėkmingi, nemažai profesinėje veikloje pasiekę žmonės kartais negeba užmegzti naujų santykių ir gyvena interneto erdvėje. Viešajame transporte kiekvienas įsmeigęs žvilgsnį į savo išmanųjį telefoną.

Vyrai nusiraminimo ieško ne šeimos draugijoje, o prie sakės taurelės. Jų žmonos toleruoja naktines vyrų vaikštynes ir neištikimybę, apie tai galima sužinoti iš feisbuko. Moterų teigimu, jos privalo rūpintis namais ir vaikais, o vyras – apmokėti visas sąskaitas. Išskirtinė japono žmonos funkcija – kas rytą patikrinti, ar vyro piniginėje netrūksta šlamačiųjų. Japonijoje būtina turėti grynųjų, banko kortelės daugelyje vietų negelbėja.

Viena pramoginius šokius lankanti sėkminga verslininkė neišdrįso šokti tango, nes judesiai pasirodė pernelyg intymūs ir nederantys laisvalaikio leidimui. Siekdama panaikinti bendravimo vakuumą, tango judesius keičia darbu. Vienatvės vengiančios moterys renkasi barus, kuriuose padavėjas už papildomą mokestį ir pakalbins, ir paglostys.

Vyresnės kartos vienišus žmones gali pamatyti su žaislais, kurie primena gyvus padarus. Šalies gyventojų vienišumo poreikį užčiuopusios įmonės ėmė problemą bandoma spręsti gaminant specialius žaislus, pavyzdžiui, žaislinis šuo juda ir loja tarsi gyvas. Vienišas senolis jį glosto ir taip bendrauja.

Pagarba paveldui

Japonai puoselėja savo šalį. Privačiuose miškuose negali kirsti medžio negavęs leidimo. Paveldo tradicijas remia valdžia. Nutaręs renovuoti kelių šimtų metų senumo namą su priestatais, iš Vyriausybės gali gauti pusę tam būtinos sumos. Tiesa, reikia parengti nemažai dokumentų, todėl tenka samdytis pagalbininką, bet rezultatas džiugina širdį.

Architektui Yoshihiro Yabe teko dirbti Kanadoje. Išgirdęs apie žemės drebėjimą Fukušimoje, kur gyveno jo močiutė, nutarė grįžti namo, prie savo šaknų. Paveldėjęs protėvių namą, ėmėsi darbo. Paliko seno būsto sienas, sijas, pasirūpino priešgaisrine įranga, kuri įrengta svečiams pritaikytame name.

Žiūrėdamas pro langą į stūksančius kalnus ir klonius, augalus ir ryžių laukus jauti gamtos didybę. Čia pat – ir protėvių kapinės. Vaikščiojant po Yabės žemę suvoki japoniško gyvenimo ratą ir japonišką išmintį, kuri skelbia: padaryk viską, ką gali, o tada pasikliauk likimu; be įprastų žmonių negali būti didžių asmenybių; dėkingumą prisimink tiek pat ilgai, kiek ir skriaudą; kur teisi jėga, ten bejėgė tiesa; tai, kas neteisingai užgyventa, nenaudinga.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.