Gyvenimas

2019.06.04 18:41

Įsivaikinusi du mažylius, dalijasi savo patirtimi: reikėjo vaikams įrodyti, kad jie verti gyventi

Gertrūda Stripeikytė, LRT.lt2019.06.04 18:41

„Jaučiausi viską žinanti apie vaikus, maniau, kad turiu daugybę atsakymų, bet kai mano namuose atsirado vaikai, supratau, kad nežinau nieko“, – sako lektorė, Valdorfo mokyklos pedagogė Edita Kuliavaitė. Prieš dešimt metų ji nusprendė įsivaikinti du niekam nereikalingus vaikus ir padėti jiems ištverti psichologinį gijimo procesą bei suprasti, kad jie verti gyventi ir būti mylimi.

Darželio auklėtoja dirbanti E. Kuliavaitė visą gyvenimą dirbo pedagoge. Ji manė, kad apie vaikus, jų vidinį pasaulį ir auklėjimą žino viską, kol vieną dieną nenusprendė įsivaikinti mažylį. Tuo metu ji gyveno viena – po vyro mirties suaugęs biologinis sūnus jau buvo palikęs namus.

„Net tiesioginė praktika, kai dirbi su vaikais, nesuteikia tiek iššūkių, kiek suteikia gyvenimas ir darbas su vaikais, kurie gimė ir tapo niekam nereikalingi“, – sako E. Kuliavaitė.

Lietuvos įtėvių ir globėjų asociacijos konferencijoje „Globėjų ir įtėvių šeimų stiprinimas“ E. Kuliavaitė skaitė pranešimą apie globojamų ir įvaikintų vaikų raidos ypatumus ir jų savivertę. Pasak jos, vaikų, augančių šeimose ir vaikų, kurie neteko tėvų globos savivertė yra visiškai nesulyginami dalykai.

Šį teiginį E. Kuliavaitė grindžia savo pačios pavyzdžiu ir dalijasi savo patirtimi, tapus dviejų likimo nuskriaustų vaikų globėja. Prieš 10 metų ji įsivaikino trejų metų mergaitę, o dar po pusmečio – pusantrų metų berniuką.

Įvaikintos mergaitės pirmųjų gyvenimo metų istorija – sukrečianti. Iki trejų metų ji gyveno su seneliais, o jos mama turėjo protinę negalią ir dukra pati pasirūpinti negalėjo. Vėliau mirus močiutei senelis suprato, kad vienas mergaitės neužaugins ir nusprendė jos atsisakyti.

E. Kuliavaitė pasakoja, kad jos įdukra viską iki šiol atsimena – kaip jos atvažiavo pasiimti raudona mašina, kaip ji priešinosi ir per vieną dieną neteko namų, šeimos, savo aplinkos. Ją atvežė į laikinosios globos centrą, kur dėl to, kad priešinosi jai leido raminamuosius. Iki šiol alergijų neturėjusią mergaitę nuo vaistų išbėrė – ji kasėsi tiek, kad ant kūno iki šiol matomi randai.

„Nesu jos giminaitė, jos nepažinojau. Taip sutapo, kad tuo metu ruošiausi globai pasiimti kūdikį. Man paskambino ir pasakė, kad yra ši mergaitė ir pagalvojau, kad tai lemtis. Jau po kelių dienų vežiausi ją namo“, – sako E. Kuliavaitė.

Nors iki šiol mažylė į jokį žmogų nesikreipė „mama“, jau nuo pat pirmųjų dienų juo vadino naująją globėją. Pirmosiomis dienomis E. Kuliavaitė sako turėjusi nuostabų vaikelį – mergaitė nuo jos nesitraukė nė per žingsnį.

„Bet staiga po kelių dienų pasivaikščiojimo metu ji ėmė ožiuotis. Darėsi vis atkaklesnė, kol ją verkiančią parsinešiau namo. Tada ir prasidėjo isterijos su didžiuliu pagreičiu. Bandydavo save žaloti, kalbėti baisius dalykus“, – prisimena pedagogė.

Patirties su vaikais turinti E. Kuliavaitė sako, kad tokiu elgesiu dukra nepripažino sau teisės gyventi. „Ką kalbėti apie savivertę, jei mažas vaikas negalvoja, kad jis vertas gyventi“, – kalba ji.

Reikšminga pagalba E. Kuliavaitei tapo vienos švedės pavyzdys ir patarimai – ji pati užauginusi ne vieną įvaikintą vaiką. „Ji buvo mano parama, jai galėjau užduoti visus klausimus, vos tik jie iškilo. Laimė, kad turėjau pagalbininkę, kuri pamatė tą sceną, suprato, kad esu paklaikusi. Ji mane paguodė, kad turėčiau džiaugtis kad tai vyksta dabar, nes kitiems tai atsitinka tik už pusės metų ar vėliau“, – sako globėja.

„Toks elgesys rodė, kad mergaitė jaučiasi visiškai saugi, tiesiog prašo besąlygiškos meilės patvirtinimo. Tokiu būdu ji iš savo kūno iškelia viską, ką yra patyrusi – netektį, išdavystę, apleistumą, smurtą. Reikia laiko, kad ji imtų save laikyti verta gyventi“, – priduria ji.

E. Kuliavaitė prisimena, kad tuo laikotarpiu buvo sunku išeiti į viešą vietą, nes sulaukdavo įvairių reakcijų. Kelis kartus nepažįstamieji, išvydę mergaitės elgesį, globėjai net norėjo iškviesti policiją. Tiesa, moters kaimynai buvo supratingi – ši juos įspėjo apie trapią mergaitės būseną.

Užėjus priepuoliams, mama dukrą ramindavo švelniai. „Suspausdavau glėbyje, kad mergaitė savęs nežalotų, kol baigsis scena. Iš pradžių viskas buvo nukreipta į pačią save. Tada atėjo antras etapas, kai ji atsisuko prieš mane – kandžiodavosi, spardydavo mane“, – pasakoja ji.

Pasak moters, taip kenčiančio vaiko nereikia guosti ar įkalbinėti – reikia tiesiog tylėti apsikabinus ir kantriai laukti: „Susikurdavau vaizdinį, kad apglėbiu ją tokiu debesiu, kur abi esame saugios. Tarsi po kokiais sparnais. Man tas vaizdinys padėdavo ištverti visa tai. Man pačiai tuo metu būdavo baisu, todėl tokiu būdu ir pati sau susikurdavau globą.“

E. Kuliavaitė pasakoja, kad vėliau atėjo etapas, kai dukra suvokė, kad yra verta būti mylima, verta kažkam būti svarbiausiu žmogumi, save laiko verta būti priimta į žmonių bendruomenę, turėti artimųjų ratą.

„Visi šių savivertės lygių paprasti vaikai nepatiria. Dėl to kelias, kurį turi nueiti įtėviai ir globėjai, yra daug ilgesnis, kurį turi nueiti tėvai, kurie augina savo vaikus“, – įsitikinusi ji.

Dukros isterijos priepuoliai trūko kelerius metus, bet ėmė retėti. Psichozės dažniausiai vykdavo iškilmėse, kur mergaitė gaudavo labai daug dėmesio.

„Jei anksčiau per dieną įvykdavo dvi psichozės, po mėnesio jų liko kartą per dieną. Vėliau – kartą per savaitę ir vis retėjo. Dabar ji yra paauglė ir mokytojai sako, kad ji nėra sunki paauglė. Gerai tai, kad ji išgijo daug anksčiau, nes gydymasis paauglystėje turi labai sunkias formas, paaugliai linksta į svaiginimąsi“, – pasakoja globėja.

Po pusės metų su įdukra, E. Kuliavaitė įsivaikino dar vieną mažylį – pusantrų metų berniuką, kurio nenorėjo niekas: „Jis sirgo liga, kai galvoje kaupiasi skysčiai, dėl to jo kakta šiek tiek didesnė ir kūdikių namuose jis buvo laikomas negražiu. Kai pasakiau, kad jį imsiu, manęs paklausė, ar tikrai nenoriu pasirinkti gražesnio. Be to, jis beveik nemokėjo vaikščioti, labai daug valgė ir buvo sunkus, todėl savo sunkaus kūno nepakeldavo.“

Kai moteris ėmė jį globoti, berniukas vaikščioti ir lipti laiptais išmoko per vieną savaitę. „Tas besaikis valgymas atrodė kaip bandymas užpildyti kažkokią tuštumą savyje. Į fizinį lygmenį sukelta tai, kas egzistuoja psichologiniame lygmenyje. Tai tuštuma vaiko, kurio nuo gimimo niekas nepriglaudžia prie krūtinės, niekam jis nėra brangiausias, niekas juo nesidžiaugia. Tai sielos badas“, – sako E. Kuliavaitė.

Pasak jos, berniukas iki šiol be maisto nesijautė saugus, bet dabar situacija taisosi, jis tampa normaliu vaiku. „Vaikai iki šiol ateina pas mane į lovą atsigulti, nori gyventi su manimi tame pačiame kambaryje. Tas intymumo deficitas toks didelis, kad nusidriekia per labai daug metų. Jie turi jausmų alkį, nes neišgyveno jausmų, kuriuos patiria šeimose augantys vaikai“, – sako moteris.

Iš asmeninių patirčių E. Kuliavaitė suprato, kad su mergaitėmis reikia kalbėtis atvirai, o berniukus labiau bandyti apeiti, nepriversti jų jaustis užspiestais į kampą.

Ji sako, kad suaugusiam žmogui pasikelti savivertę daug sunkiau, nei ją pakelti vaikui. „Vaikui mes galime parūpinti globą, parinkti situacijas. Suaugę žmonės savo aplinkoje neturi tiek globos, jei patys jos nepasiprašome ir nepasirūpiname. Turime patys sau „tėvauti“, tai viso gyvenimo užduotis“, – tikina E. Kuliavaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt