Dėl savo gyvūnėlių sveikatos norvegai pasirengę sumokėti milžiniškus pinigus, todėl čia veterinarai pasiruošę patiems sudėtingiausiems atvejams, LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“ pasakoja veterinarijos sesele Bergene dirbanti lietuvė Dovilė Butkevičiūtė. Ten daug dėmesio skiriama net gyvūnėlių dantims, darbuotojai bet kuriuo metu jūsų augintiniui gali perpilti kraują.
Karjerą nuo indų plovėjos darbo Airijoje pradėjusi D. Butkevičiūtė dabar gyvena Norvegijoje. Čia ji pagaliau įsigijo nuosavus namus ir atrado save – tapo veterinaro sesele. Šilutiškės darbo vieta – viena moderniausių visoje Europoje gyvūnėlių ligoninė. Šunys, katės, papūgėlės, naminiai graužikai ir ropliai čia gydomi tokiomis sąlygomis, kokios kitose šalyse neprieinamos net žmonėms.
„Turime pačią naujausią programą, kurioje sudėta visa informacija apie gyvūnus. Dirbame su šiuolaikine technika, labai gera sistema, niekada nepamirštame nė vieno gyvūnėlio. Jeigu reikia, pavyzdžiui, suleisti vaistus, patikrinti, ar buvo lauke, ar valgė, kaip jaučiasi, viskas joje užregistruota. Jeigu reikalingi vaistai, pradeda pypsėti, kad šitam gyvūnėliui tokiame narve reikia vaistų“, – pasakoja emigrantė.
Kad patektų į tokią solidžią vietą, jai reikėjo nueiti ilgą ir sunkų kelią. Emigracijoje ji gyvena 13 metų. Iš jų net 11-a praleido Airijos mieste Korke, į kurį atvykti sugundė pažįstama: juk gausi per savaitę tiek, kiek Lietuvoje uždirbi per mėnesį.
„Nuo pat pradžių žinojau, kad nenoriu stovėti vietoje, kad man reikia gerų pareigų ir didesnio atlyginimo“, – sako ji. Tad ilgai indų plovėja mergina nedirbo – palaipsniui kilo karjeros laiptais ir netrukus tapo vadybininke. Pasak jos, visi lietuviai darbštūs, nori daugiau ir geriau, o airiai labai greitai tai pamato ir, jeigu nori, jie visąlaik duoda galimybę.
Tačiau ir vadybininkės darbas restorane greitai pabodo – norėjosi geriau išmokti anglų kalbą, tad mergina užsirašė į kursus. Pabaigus kursus užsinorėjo pakeliauti. Vėliau atsirado noras pabaigti kokius nors mokslus – D. Butkevičiūtė įstojo į veterinariją, o kad nereikėtų imti paskolos mokslams, mokydamasi dirbo bare. Taip „arė“ tris metus.
„Paskambini draugėms, mamai, pasiguodi, paverki, nusišluostai ašaras – ir toliau. Bet visąlaik būni užsiėmusi, nesėdi namie. Nebuvo laiko liūdėti“, – pasakoja emigrantė.
Geras atlyginimas darbe neužlaikė
D. Butkevičiūtei ne kartą teko dirbti tai, kas visai nepatiko, tačiau ji niekada nebijojo imtis ko nors naujo: „Dauguma žmonių yra patogiai įsitaisę, turi darbą ir jaučiasi saugiai, nors ir labai nelaimingi, bet bijo ką nors keisti – neduok Dieve, viską praras. Man irgi keletą kartų buvo labai patogu, bet žinojau: man reikia išeiti iš to darbo, nes esu nelaiminga. Mes, lietuviai, labai mėgstame sėdėti vietoje ir dejuoti, kaip blogai, bet nieko dėl to nedaryti. Tiesiog reikia nebijoti, kad neišeis. Būsi nors pabandęs, jausi sau pagarbą.“
Baigusi veterinarijos mokslus mergina susidūrė su iššūkiu – kaip rasti darbą pagal specialybę? Airijoje tokių veterinarų – daug, o laisvų darbo vietų – mažai. Ir nors emigrantei pasisekė įsidarbinti universiteto laboratorijoje prie labai sudėtingo ir slapto tyrimo, ji šiuo darbu nesidžiaugė – darbas buvo toks nuobodus, kad neužlaikė net puikus atlyginimas.
Daug kas pavydėjo jai tokios algos, tačiau mergina tikina – laimė ne vien piniguose: „Jeigu nesi laimingas, pinigai nieko nepadarys. Kiekvieną dieną tau liūdna, eini kaip į fabriką, darai tą patį... Man buvo nesvarbu, kiek tūkstančių uždirbi.“
Lietuvė sako, kad pastarieji penkeri metai itin pakeitė Korko veidą: į miestą atvažiavo labai daug žmonių, pasidarė nejauku, daug kas iš jo ėmė bėgti. Nepalankiai į emigrantus ėmė žiūrėti ir vietiniai – juk ir patiems ėmė stigti darbo. Galiausiai išvažiavo dauguma draugų – neliko su kuo bendrauti.
Ji visąlaik ieškojo kitos darbo vietos, o supratusi, jog Airijoje veterinaro sesele neįsidarbins, ėmė žvalgytis ir į kitų šalių skelbimus. Taip prieš 2 metus ji atsirado Norvegijoje, paskatinta Osle gyvenančios geriausios draugės. Pirmiausia į Bergeną D. Butkevičiūtė atvyko tik pokalbio dėl darbo, pasidairyti po vietines apylinkes. Tai buvo lemtinga akimirka, kai ji suprato, kad daugiau Airijoje gyventi nebenori.
Pirmas įspūdis ją pribloškė – kai Korke dirbo vienoje didžiausių ligoninių, visą laiką galvojo, jog dirba su naujausia, geriausia technika. Tačiau atvykus į ligoninę Norvegijoje suprato, kad viskas gali būti kur kas geriau.
„Supratau, kad man, kaip studentei, ką tik baigusiai mokslus, geriau būti negali. Dieną, naktį meldžiausi, kad tik mane priimtų“, – sako ji. Ir merginos svajonė išsipildė – prestižinė, darbuotojus kruopščiai atsirenkanti gyvūnų ligoninė pakvietė lietuvę prisijungti prie komandos.
Gyvūnams gydo dantis, jei reikia – perpila kraują
Iš Šilutės kilusi D. Butkevičiūtė prie Šiaurės jūros esantį Bergeną pamilo iš pirmo žvilgsnio. Beveik kasdien ji išeina pasidairyti po vietos apylinkes, nes gamtos didybė čia įspūdinga – daug kalnų, maži mediniai namukai jai primena Klaipėdą.
Vienas labiausiai nustebinusių dalykų Norvegijoje – žmonių bendravimo kultūra. Čia jie itin draugiški, malonūs, jei kyla problemų, ne piktinasi, o kalbasi – mergina sako, jog tai jai atrodė tiesiog nenormalu, nes itin nenatūralu. Ir nors paprastai sunkiausia būna susirasti naujų draugų, naujokę kolegos iškart priėmė į kompaniją.
„Mano kolektyvas labai didelis, apie 40–50 žmonių. Dauguma merginų yra mano amžiaus. Daug laiko praleidžiame kartu, su visais gerai sutariame. Ant rankų pirštų suskaičiuočiau, su kuriais nelabai bendrauju. Su vienomis išeini į kiną, su kitomis sportuoji, su trečiomis vakarais žaidi kortomis. Su kitomis – filmai, pasivaikščiojimai...“ – pasakoja ji.
Pagal Bergeno savivaldybės tvarką kiekvieną naktį ir savaitgalį mieste turi veikti bent viena gyvūnėlių ligoninė, kuri galėtų atlikti skubias operacijas ar kitaip padėti gyvūnėliams. Kartais budėti tenka ir lietuvei. Pasak jos, darbe yra du miegamieji, nes po 8 darbo valandų privaloma pailsėti.
D. Butkevičiūtė parodė ir atsisveikinimo kambarį, kuriame sunkiai sergantys gyvūnėliai užmigdomi. „Kartais tiesiog reikia, džiaugiesi, kad viskas, nebesikankins. Geriau tokiu būdu, negu laukti“, – teigia pašnekovė.
Kiekvienai sričiai čia – atskiras kambarys, kuriame stovi sudėtinga, gyvūnams gydyti skirta technika. Čia – ir dantims skirtas kabinetas, kuriame traukiami ar išvalomi šuniukų, kačiukų dantys. Kad būtų galima atlikti tokią operaciją, gyvūnai užmigdomi. Emigrantė sako, kad net pavydi – žmonės tokios „prabangos“ neturi: „Mūsų gyvūnėliai visą laiką be skausmo. Ramiai miega ir atsibunda be galo laimingi.“
Anot pašnekovės, dėl savo gyvūnėlių sveikatos norvegai yra pasirengę sumokėti labai didelius pinigus, todėl čia specialistai visada pasiruošę net ir patiems sudėtingiausiems atvejams. Klinika, kurioje ji dirba, yra viena didžiausių klinikų su kraujo banku, tad įmanoma perpilti kraują bet kurios kraujo grupės gyvūnui.
„Vieną dieną dirbu su ortopede, kitą – su akių daktaru, trečiadieniais dirbu su ultragarsu, ketvirtadieniais mano diena yra dantų kambaryje. Kiekviena diena suplanuota taip, kad įgytum įvairios patirties ir būtum pasirengęs“, – teigia mergina.
Nuosavame bute gyvenanti D. Butkevičiūtė šiuo metu trokšta pastovumo. Anksčiau darbas pabosdavo po 3–4 mėnesių, o sesele ji dirba jau 1,5 metų ir tuo džiaugiasi.
Gyvenimą emigracijoje pradėjusi sunkiai, mažai miegodama ir skaičiuodama kiekvieną uždirbtą eurą, pagaliau ji jaučiasi laiminga ir turi kuo didžiuotis. Jauna moteris neslepia, kad iki visiškos laimės jai trūksta mylimo vyro, kurį galėtų vakarais apsikabinti. Tačiau, pasak jos, čia vyrą susirasti ne taip lengva, nes jie bijo savarankiškų moterų.
„Kartais vyrus gąsdina savarankiškumas, dauguma galvoja, kad mumis reikia pasirūpinti. Ne visomis moterimis reikia rūpintis. Mes pačios gebame daug ką daryti“, – teigia lietuvė.
Visas pokalbis – laidos įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
