Po Izraelį keliaujanti „Draugystė veža“ komanda ketvirtadienį pradėjo vizitu į Lietuvos ambasadą Izraelyje. Čia susitiko su ambasadoriumi Edminu Bagdonu, kitais diplomatais ir darbuotojais. Projekto dalyviai galvojo, jog tai bus formalus apsilankymas, oficialus prisistatymas kas jie yra, išklausymas, ką veikia šioje šalyje reziduojantys diplomatai.
Bet tik įėjus visi pasijuto kaip namuose, jokių formalumų, oficialumų, tik betarpiškas bendravimas, bendradrabiavimo siūlymas. Ambasadorius papasakojo apie miesto infrastruktūros ir darbo vietų pritaikymą judėjimo ir kitas negalias turintiems žmonėms ir jų įtraukimą į visavertį gyvenimą.
Sužinojome, kad Tel Avive po kiekvienu namu yra slėptuvės ir jos pakankamai dažnai naudojamos pagal paskirtį. Ir ambasados darbuotojams yra tekę ten pabuvoti.
Miestuose matoma policija su žiburėliais – tai ne aukštų pareigūnų ar delegacijų palyda, o pranešimas žmonėms, kad „mes čia esame ir jauskitės saugūs“.
Sužinojome, kad perkulatorius – tai žydų išradimas, kurio pagalba karštą kavą galima gerti šabo dieną iš vakaro nuspaudus mygtuką. Dėl tos pačios priežasties, kad šabo dieną nereikėtų spausti mygtuko, sukurtas ir šabatinis liftas sustojantis kiekviename aukšte.
Toks liftas veikia ir pastate, kuriame įsikūrusi ambasada, bet apsilankiusieji čia jo neišbandė, bijodami, kad kelionė iš septyniolikto aukšto gali per ilgai užtrukti.
Projekto vadovės Žydrės paklaustas, ko lietuviai gali mokytis iš žydų, ambasadorius įvardijo tris dalykus – tvirtus tarpusavio santykius, ne tik pareiga, bet ir garbe laikymą tarnauti savo krašto kariuomenėje ir trečias dalykas – vieningos, visame pasaulyje gyvenančių žydų dotacijos, steigiant ligonines, įvairus socialinius centrus ir pan.
Atsisveikinat ambasadorius prisipažino, kad po šios trumpos pažinties jis taps „Draugystė veža“ gerbėju, o būdamas Lietuvoje užsuks paragauti Rūtos torto, kurio, dėl kelionės lėktuvu ir karšto oro, negalėjome čia atsivežti.
Iš ambasados visa komanda vyko į viešbutį, kuriame jau antrą savaitę gyvena Lietuvai „Eurovizijoje“ atstovaujantis Jurijus ir visa jį lydinti delegacija. Atvykome išlydėti Jurijų į Expo Tel Aviv areną, kurioje vyko „Eurovizijos“ šou.
Čia apsilankiusiųjų laukė ne vienas interviu, daugybė apkabinimų, linkėjimų, bučinių, o Vytis su Gintautu buvo pasiruošę Jurijų į areną nunešti ant rankų. Tadas visos „Draugystė veža“ komandos vardu Jurijui padovanojo šaukštelį ledams, išskirtinį, papuoštą jo dainos „Run with the lions“ personažu liūtuku. Tas šaukštelis kartu keliavo su juo ir į koncertą, Jurijus sakė, kad nuo šiol turės du talismanus – mamos dovanotą mažą drambliuko statulėlę ir šaukštelį su liūtuku.
Popietę po Jafą vaikščioję lietuvaičiai ne tik susipažino su vienu seniausių planetos miestų, bet taip pat gilinosi į krikščionybės atsiskyrimo nuo judaizmo momentus – maisto neskirstymo į švarų ir nešvarų, apipjaustymo atsisakymo. Ekskursija baigėsi žydiškos duonos, kokia buvo kepama ir Jėzaus laikais, laužymu, gido padovanoto vietinio vyno ragavimu.
Pagaliau pildosi abiejų Rūtų, Ernestos ir kitų projekto dalyvių svajonė – dalyvavimas „Eurovizijos“ pusfinalyje. Pasipuošusius, Lietuvos vėliavomis nešinus lietuvaičius arenos prieigose pasitiko keliolikos šalių žurnalistai, kurie klausinėjo ne tik iš kur ši dėmesį atkreipusi kompanija atvykusi, kas jų favoritai, bet domėjosi ir „Draugystė veža“ projektu, kvietė idėja pasidalinti jų šalyse.
Dalyviai tvirtino pasijautę ne tik ištikimiausiais Jurijaus gerbėjais, bet ir Lietuvos ambasadoriais. „Eurovizijos“ šou stebėjimas iš arti, o buvo tikrai arti scenos, leido ne tik klausytis dainų, per ekranus matyti konkrečių atlikėjų prisistatymus, bet ir sustyguotus keliasdešimties scenos darbininkų judesius, kai per keliolika sekundžių jie sugebėdavo ne tik rekvizitus pakeisti, bet ir sceną iššluoti.
Per Lietuvos atlikėjo pasirodymą kai kurie mūsiškiai sakė, jog net nekvėpavo, taip dėmesingai klausėsi „Run with the lions“.
Po šou, įlipus į autobusą guosti mėgino ir vairuotojas Michailas, sakydamas, kad neteisinga, jog Lietuva nepateko į finalą, nes Lietuvos atlikėjas tikrai buvo to vertas. Nesvarbu, kad Lietuva nepateko į finalą, gerbėjai džiaugėsi pasirodymu ir dėkojo Jurijui bei visai jo komandai už puikų Lietuvos reprezentavimą.
Autobuse ir grįžę į viešbutį draugai aptarinėjo „Euroviziją“, susitikimų ir dainų kupiną dieną, visą kelionę. Iš Žemaitijos atvykusiai Rūtai, kuri nuo vaikystės kasmet žiūri „Euroviziją“ per TV ir tik vienerius metus yra to nedariusi, be išsipildžiusios svajonės – gyvo dalyvavimo šiame šou, įspūdį paliko policijos siunčiama žinutė, kad pareigūnai visada šalia, ką buvo galima matyti ir koncerto metu, kai tarp jūros šviečiančių apyrankių blyksėjo raudonai mėlyni švyturėliai prisegti prie policininkų uniformos.
Rūta išsitarė, kad jei ne jos silpnas regėjimas, ji tikrai būtų pasirinkusi šią specialybę. Tiesa, Rūta prisipažino, kad ji labai nemėgsta viešumos, scenos, kamerų, bet čia ji peržengė save, teko duoti ne vieną interviu ne tik Lietuvos, bet ir Izraelio televizijai. Ji samprotavo, ar savo kamerų baime kaip tik nepritraukia jų dėmesio.
Reda, visos kelionės metus stebinusi optimizmu, puikiu humoro jausmu, džiaugėsi, kad šioje kelionėje ji galėjo skirti laiko Dievui, sau ir šalia esantiems. Kai diskutavome apie tai, kaip turėtų būti pritaikyta aplinka judėjimo negalią turintiems, žemaūgė Reda sakė, jog ji nedaranti jokių problemų, kad negalinti į lovą įlipti, ji tiesiog į ją įšoka. Svarbiausia žmogaus požiūris, jei jis toks kaip jos, tai ir problemų nėra.
Ernestos apibendrinime vyravo dėkingumas. „Eurovizijos“ koncertas nublanksta prieš visas šias dienas, prieš mūsų bendruomenę, buvimą kartu“, – sakė ji. Visų vardu Ernesta padėkojo organizatoriams už puikiai suorganizuotą kelionę, santykį tarp pažintinių kelionių, piligrimystės, susitikimų, poilsio. Prisipažino, kad po atrankinės kelionės Lietuvoje šiek tiek bijojusi, jog didžiulio tempo gali neatlaikyti bičiulė Edita, bet čia buvo viskas subalansuota.
Edita išsakė, kad buvo nuliūdusi, jog Jurijus nelaimėjo, bet tą liūdesį atpirko daugybė patirtų pirmųjų kartų. Jei kelionės pradžioje Edita žiūrėdavo tik žemyn, tai šiandien, su didesniu pasitikėjimu žvelgia kitiems į akis, išdrįsta prieiti prie mažiau pažįstamų, juos pakalbina ir apdovanoja savo šypsena.
Ratuotoji Rūta pasakojo, kaip jai sekėsi įveikti laiptus Jeruzalėje, Netanijoje, Jafoje. Džiaugėsi, kad keliautojus vežiojęs autobusiukas buvo pritaikytas neįgaliesiems, bet pabrėžė, kad svarbiausia yra idėja, noras ir žmonės. Viską galima įveikti su „Draugystė veža” komanda! Ji sakė, kad šioje kelionėje nesijautė turinti negalią, o nuolat šalia jos esantis Tadas visada mato ją tik kaip kūrybingą, energingą, stiprią, moterį.
Kiekvienas iš šios kelionės pasiėmė tai, ko jam labiausiai reikėjo – kultūrinių, dvasinių, intelektinių dovanų. Kiek žmonių – tiek istorijų iš tos pačios kelionės. Buvimas šalia skirtingų žmonių, kaip pastebėjo Vytis, suteikė galimybę praplėsti savo požiūrį.
Pagrindinė kelionės ir viso „Draugystė veža“ projekto siela Žydrė pastebėjo, kad šiemet vyko mažesnė grupė nei ankstesniais metais, dėl to buvo daugiau laiko pažinti vieniems kitus, o per kitus pažinti save. „Draugystė veža“ – tai ne tam tikros šalies aplankymas, ne Eurovizija, ne laimėjimai, o žmonės, jų patirtys, tarpusavio bendravimas. Tikimės, kad Žydrės ir jos kairiosios ir dešiniosios rankų – Gintauto ir Vyčio – įspūdžiai, įžvalgos, vertinimai greitai jus pasieks.
Taip pat skaitykite
