Gyvenimas

2019.05.16 21:11

„Atradimai“: neturėti vaikų apsisprendęs Marius tiki, kad taip prisideda prie taršos mažinimo

Socialinė dokumentika „Atradimai“, LRT.lt2019.05.16 21:11

Nusprendus neturėti vaikų nepakanka pateikti argumento „nenoriu“. Apie pronatalizmą – bet kokios formos spaudimą turėti vaikų – kalbama nedaug ir nedrąsiai, nors tai patiria daugybė žmonių, nes vis daugiau jų nusprendžia giminės netęsti. Kitokia norma nemažai daliai visuomenės vis dar nepažinta žemė – dėl sąmoningų sprendimų kartais tenka aiškintis net ginekologams.

Paklausta, kodėl neturi vaikų, dvidešimt septynerių rašytoja bei gidė Elena Gasiulytė teigia – nes nenori.

„Dažnai elementarus nenoras suprantamas kaip egoizmas: nenori suteikti gyvenimo, šilumos, rūpintis. Bet jeigu turi fizinę priežastį, dėl kurios negali [susilaukti vaiko], tada esi vargšė, tavęs reikia gailėti“, – kalba Elena.

Pasak jos, jeigu nenori susilaukti vaikų, visuomenė ima kelti įvairius psichologinius klausimus: galbūt nenori, nes augo „prastoje“ šeimoje; ją ypač nervinantis teiginys: „Nesutiko tinkamo žmogaus.“ Lyg būtinai sutikus kokį nors žmogų atsirastų noras gimdyti, svarsto pašnekovė. Aplinkiniai ima stebėti ir nenorinčios susilaukti moters biologinį laikrodį, vis primena – laikrodis tiksi.

Elena įsitikinusi – nedaug žmonių renkasi savanoriškos bevaikystės („child free by choice“) filosofiją, tačiau labiau dėl to, nes apie tai garsiai kalbama labai mažai.

„Dažniausiai apie tai nėra kalbama teigiamai, kaip apie normalų kieno nors pasirinkimą. Egzistuoja pasiteisinimo momentas – reikia pateikti svarią priežastį, kodėl. Ir ta priežastis negali būti nenoras, nes ji nesuprantama“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Ją šokiravo ir visai neseniai į Lietuvos Respublikos prezidentus kandidatavusio ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio išsakyta mintis, neva jis būtų geras prezidentas dėl to, kad turi vaikų.

„Matyt, jis norėjo įgelti buvusiems prezidentams, nes tiek Valdas Adamkus, tiek Dalia Grybauskaitė jų neturi. Niekaip nesuprantu, kaip vaikų turėjimas galėtų būti kompetencija. Lietuva yra labai progresyvi šalis iš šalies, kai žiūri į tokius kriterijus, kaip, pavyzdžiui, spartus internetas, bet žmonių galvose to progreso iš tikro labai mažai“, – kalba pašnekovė.

Kai paliečiami asmeniški klausimai, progresyvumo nematyti – visuomenė viską nori sudėti į dėžutes taip, kaip ir turi būti. Daugumai lietuvių kitokios nei įprasta šeimos klausimas nepriimtinas, o kodėl taip yra, Elena sako atsakymo neturinti. Ir nors daug kas mini sovietmetį, ji taip teigti neskuba – pasak pašnekovės, laisvoje šalyje jau gyvename nemažai laiko, tad turbūt egzistuoja kažkokie tautiniai stereotipai.

„Vaikus aš labai mėgstu, ir savo darbe dažnai su jais susiduriu. Penkiamečiai yra geriausia auditorija pasaulyje. Vaikai man patinka tol, kol nėra mano vaikai. Kai mąstau šia tema, nematau savęs toje pozicijoje, kad galėčiau būti mama“, – mintimis dalijasi Elena.

Nuolat pasirodo įvairių pseudopsichologinių straipsnių apie tai, kaip turėtų gyventi moteris – juose dažnai minima motinystė, kaip moteriškumo išsipildymas. Tačiau galima pagimdyti ir kitokių dalykų – projektų, knygų, minčių – ir jaustis išsipildžiusiai, svarsto moteris.

Taip pat skaitykite: „Atradimai“: savamokslis skulptorius, kurio kieme stovi ir Johnas F. Kennedy, ir Vincas Kudirka

Neturėdamas vaikų prisideda prie taršos mažinimo

Dvidešimt aštuonerių Monika Kalinauksaitė pasakoja neturinti vaikų, nes neturi pastovaus partnerio, dažnai ir darbo: „Dirbu prie skirtingų projektų, tai, aišku, veikia mano pajamas. Galimybė kitam mažam žmogui atsirasti šalia atrodo truputėlį bauginanti.“

Prakalbus apie sąmoningą pasirinkimą neturėti vaikų, ji teigia sulaukianti įvairių reakcijų – net ir artimi žmonės, gyvenantys ir mąstantys panašiai, tampa tikri konservatoriai.

„Tikrai jaučiu aplinkos spaudimą, pasireiškiantį mikropropaganda, vaizdiniais, reiškiniais. Apskritai Vilniuje dabar itin akcentuojamos jaunos šeimos, jų gyvenimas – matyt, tai susiję su demografijos krize, realia ar įsivaizduojama“, – kalba pašnekovė.

Anot jos, visiems labai aišku, kas yra šeima – laimingi, heteroseksualūs žmonės, tėtis ir mama, o apie kitus šeimos modelius visai nesvarstoma.

Trisdešimtmetis programuotojas Marius Lukošius taip pat nejaučia poreikio turėti vaikų – taip mąsto ir jo žmona. Jis tikina dažnai sulaukiantis komentarų, kad yra egoistas ir netgi nenormalus.

„Aš kaip tik jaučiu, kad darau planetai paslaugą, nes didelis žingsnis, kurį gali padaryti, kad prisidėtum prie taršos mažinimo, yra neturėti vaikų“, – įsitikinęs jis.

Siekdami apsaugoti normą demonizuoja kitaip mąstančius

Trisdešimt ketverių Asta Volungė – lyčių studijų magistrė – tikina, jog mūsų visuomenėje moteris – inkubatorius, kad ir kaip viskas būtų užglaistyta neva lygiomis galimybėmis. Komentarų, kad turėtų paskubėti susilaukti vaikų, ji sako sulaukusi net iš ginekologės.

„Man endometriozė, tokia ginekologinė liga. Nieko siaubingo, bet vienas iš „rekomenduojamų“ gydymo būdų yra susilaukti vaikų. Kažkada ginekologė bandė įrodyti, kad susilaukti vaikų būtų sprendimas. Diskutavau su ja, galų gale pritrūkau žodžių“, – pasakoja ji.

Dar vienas, anot jos, įdomus momentas – tai klausimas: jeigu gailėsiesi? Asta retoriškai klausia: „O jeigu gailėsiuosi netapusi chirurge?“ Dažnai sakoma, kad, jei neturėsi vaikų, senatvėje nebus kam tavęs karšinti – tai taip pat, pasak pašnekovės, „pritemptas“ argumentas.

„Visuomenė turėtų eiti ta linkme, kur mes vieni kitais pasirūpintume, kad būtų institucijos, kurios rūpintųsi senyvais žmonėmis. Man tikrai neatrodo, kad jaunų žmonių darbas turėtų būti karšinti savo tėvus“, – sako ji.

Kartais remiamasi ir tokiu griežtu argumentu – Lietuva nyksta. Asta tikina, kad jai tai nėra svarbu. Pasigirsta ir rasistinių komentarų: kas bus, jei po kiek nors metų visi bus rudi arba siauraakiai?

Taip pat skaitykite: „Atradimai“: save tingiu vadinantis iranietis Hamidas – pažangus Lietuvos mokslininkas

„Tegu būna, man tai nekelia jokio nepasitenkinimo. Didelė dalis argumentų yra pagrįsti mizoginija, seksizmu, rasizmu“, – mintimis dalijasi Asta. Šių dalykų, anot jos, galbūt nepastebi tie, kurie eina normatyvine vaga: mokslai, šeima, vaikai. Juos pradedi pastebėti tada, kai imi kvestionuoti kitokį sprendimą: pamatai, kaip aplinka vis labiau spaudžia, skatinimas tampa vis nemalonesnis, ir kuo tvirčiau pareiški, kad esi priėmęs kitokį sprendimą, tuo spaudimas intensyvėja.

„O kas, jeigu visos taip sugalvos? Taigi išmirsim, Lietuva dings, siaubas. Tokia artikuliacija tampa provokacija“, – pastebi Elena.

Anot jos, savo altruistinius, empatinius jausmus galima panaudoti ir kitaip – skirti tai kitoms žmonių grupėms ar kitaip save realizuoti, o tokie klausimai diskredituoja kitokį gyvenimo būdą pasirinkusias moteris, tada ir kyla tokios mintys, kaip: „Ji nesveika“, „Ji jaunystėje patyrė smurtą“, „Ji nesupranta, ką reiškia turėti šeimą“, „Ji egoistė“.

„Šie mechanizmai tarsi apsaugo normą. O tam, kad norma būtų apsaugota, kitokią normą reikia demonizuoti“, – atvirauja Asta.

Visas pokalbis apie savanorišką bevaikystę pasirinkusius asmenis – laidos įraše. Dokumentikos ciklas „Atradimai“ apie kitokio likimo žmones – tik LRT.lt mediatekoje kiekvieną ketvirtadienį.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Atradimai. Ne laikas vaikams

 

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius