Gyvenimas

2019.05.16 09:15

Apie „Euroviziją“ kitaip: nuo olimpinės dvasios iki vakarėlio su politiniais žaidimais

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.05.16 09:15

„Nemažai diskusijų kelia tai, kad konkursas šiemet vyksta būtent Izraelyje. Jei jis būtų surengtas ne Tel Avive, apie „Pinkwashing“ ar panašias temas, vargu ar dabar apskritai diskutuotume“, – sako LGBT* teisių aktyvistas, teisininkas, politologas Tomas Vytautas Raskevičius. Jam antrina ir Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė Jūratė Juškaitė, sakanti, kad „Eurovizija“ tapo vakarėliu apie tam tikrus dalykus, skatinančius diskusijas.

Prasidėjus „Eurovizijos“ savaitei Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pakvietė į diskusiją apie šiame dainų konkurse pasireiškiančius žmogaus teisių paradoksus ir tai, kaip „Eurovizija“ prisideda prie diskusijų apie lygybę.

Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė pastebi, kad ši diskusija parodo, kad lygios galimybės yra tema, aktuali įvairiausiose situacijose.

„Iš pirmo žvilgsnio, „Eurovizijos“ dainų konkursas yra spalvinga populiariosios kultūros šventė, šalių varžybos, kuri surengs įspūdingesnį šou. Tačiau, geriau įsižiūrėję, pamatome, jog tiek pasirodymų metu, tiek priimant vienokius ar kitokius organizacinius sprendimus, žmogaus teisių klausimas tampa labai aktualus“, – sako ji.

Pernai laimėjo daina, parašyta atkreipiant dėmesį į #MeToo judėjimą, į pirmąjį penketuką pateko ir italų duetas, dainavęs apie karo beprasmybę. Daug dėmesio sulaukė Airijos šokėjai, skambant švelniai baladei, papasakoję dviejų vyrų meilės istoriją, Prancūzijos atstovai dainavo apie pabėgėlę mergaitę, šveicarai – patyčias ir neapykantos skleidimą.

Kasmet labai didelio dėmesio ir populiarumo sulaukiantis konkursas, diskusijos dalyvių manymu, žiūrovams dažnai pirmiausia yra smagus koncertas, vakarėlis, kuriame tikimasi įspūdingo pasirodymo. Nebūtinai klausytojai gilinasi į tai, ką atlikėjai nori pasakyti savo kūriniu, ar kokias aktualias temas jie gvildena.

„Vis dėlto, džiugina tai, kad pastaraisiais metais pergales skina dainos, kurios turi aiškiai suformuluota žinią, idėją. Vadinasi, kad tai gali prisidėti prie sėkmės, – sako LGBT* teisių aktyvistas, teisininkas, politologas Tomas Vytautas Raskevičius. – Tenka pripažinti, kad „Eurovizija“ nėra tik dainų konkursas. Jame dalyvauja šalys, turinčios rimtų problemų žmogaus teisų srityje, o konkursą išnaudojančios kaip platformą tam tikroms geopolitinėms įtakoms.“

Atlikėjas ir net dviejų „Eurovizijų“ dalyvis Viktoras Diawara taip pat džiaugiasi, jog vis dažniau matomos politinės ar žmogaus teisių temos, taip pat jį džiugina tai, kad vis dažniau atlikėjai dainuoja gimtąja kalba.

Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė, portalo „Manoteises.lt“ redaktorė Jūratė Juškaitė, sako, jog būtų naivu tikėtis, kad politikos „Eurovizijoje“ neliks, juolab, kad remiantis tyrimais, jaunosios kartos kur kas labiau politizuotos, labiau aktyvistiškai nusiteikusios, nei prieš tai buvusios.

„Šiandien ir paauglė, gyvenanti kur nors šalies provincijoje, domisi daugeliu globalinių ir socialinių temų: nuo ekologijos, gyvūnų teisių iki politikos, socialiniuose tinkluose seka Nettą ir panašiai. Tai vėliau atsispindi ir mūsų viešojoje erdvėje.

Kadangi tokios tendencijos labai ryškios, gyvenimas labai stipriai politizuojasi ir įvairios žinutės vis dažniau siunčiamos netgi per tokias medijas kaip „Eurovizija“. Jeigu anksčiau tai buvo vakarėlis, dabar tai jau tapo vakarėliu apie kažką, kas kelia įvairias diskusijas“, – tvirtina J. Juškaitė.

Politologas T. V. Raskevičius primena, kad „Eurovizija“ 1956-aisiais atsirado drauge su eurointegraciniais procesais.

„Kodėl ji atsirado? Jos esmė ta, kad kartu dainuojančios šalys tarpusavyje nekariauja. Man atrodo, kad taikos žinutę ir savo pradinę misiją konkursas išlaikė, nepaisant to, kad vyksta įvairūs tarptautiniai konfliktai. Tam vienam vakarui visi susitinka, švenčia. Todėl ji tokia populiari. Ir nereikėtų to nuvertinti“, – sako jis.

„Eurovizija“ vis dažniau siejama su gėjų kultūra. „Jei esi homoseksualus vyras ir tau nepatinka „Eurovizija“, galbūt kažkas su tavimi netaip, – juokais sako T. V. Raskevičius. – Tačiau čia ir vėl galima prisiminti eurovizinę taikos žinutę, kai tą vieną vakarą galima pamiršti, kad pasaulyje yra daug neteisybės, daug nuoskaudų, su kuriomis susiduria LGBT* bendruomenė ir puikiai praleisti laiką. Ta vienybės žinutė manau LGBT* bendruomenę labai traukia.“

Praėjusiais metais Kinijoje transliuojant pirmąjį pusfinalį, pora pasirodymų buvo cenzūruoti dėl to, kad juose pasirodė du vyrai, dėl to, kad transliuotojui neįtiko atlikėjo tatuiruotės, kurios buvo pridengtos. Po tokio poelgio EBU atėmė teises transliuoti antrąjį pusfinalį bei finalą, nors prarado nemenką rinkos dalį.

Anot diskusijos dalyvių, tai buvo sveikintinas poelgis, kuriuo išreikšta tvirta pozicija. Tai dar kartą įrodo, kad taikos ir vienybės žinutės nešimas konkurse pasireiškia skirtingais aspektais.

Tačiau Izraelis jau kurį laiką yra kritikuojamas dėl „Pinkwashing“ viešųjų ryšių strategijos, kai norima save parodyti kaip LGBT* draugišką ir progresyvią valstybę, siekiant nukreipti dėmesį nuo tam tikrų problemų.

„Rodydamas draugiškumą LGBT* bendruomenei, Izraelis bando nukreipti dėmesį nuo kasdien trypiamų palestiniečių teisių. Kai Izraelis suvokė, kad liberaliosios vakarų auditorijos (JAV, Kanadoje ir kt.) pradeda nebepalaikyti Izraelio pusės Izraelio-Palestinos konflikte. Reikėjo atgauti palankumą.

Taip buvo aktyviai pradėta komunikuoti ir pasakoti, koks Izraelis yra draugiškas LGBT* bendruomenei, jos teisėms, o tuo tarpu palestiniečiai yra skeptiški. Suprask, kad Izraelis yra labai demokratiškas, progresyvus, palaiko LGBT* žmones, tai kaip ši šalis gali daryti žmogaus teisių pažeidimus?“, – aiškina J. Juškaitė.

Ne tik Izraelis naudoja šią strategiją, tačiau Izraelio pavyzdys, pasak aktyvistų, yra vienas ryškiausių ir sulaukiantis daugiausiai kritikos.

„Tai, kad su LGBT* bendruomene siejamas konkursas atvyksta į Tel Avivą, kuris rinkodaros tekstuose pateikiamas kaip laisvės oazė, dar labiau stiprina Izraelio, kaip ginančios žmogaus teises įvaizdį“, – mano J. Juškaitė.

Šiemet kai kurios organizacijos žiūrovus ir atlikėjus net ragino boikotuoti „Euroviziją“ dėl galimo rengėjų abejingumo Izraelio politikai Palestinos gyventojų atžvilgiu. „Tačiau nemanau, kad boikoto reikėtų. Vien tai, kad „Eurovizija“ šiemet vyksta Izraelyje, mums tampa proga pakalbėti minėtomis temomis“, – pastebi T. V. Raskevičius.

Buvo prisimintas ir šių metų nacionalinės atrankos finalas, kurio scenoje buvčiavosi du vyrai, pasirodė atvirai apie savo orientaciją kalbantis homoseksualus atlikėjas ir pan. Panašūs dalykai dar prieš keletą metų buvo sulaukę kritikos lavinos, tačiau šiemet tarsi buvo priimti be didesnės reakcijos. Galbūt tampame atviresni ir tolerantiškesni?

Atlikėjas V. Diawara sako, kad nors esame moderni šalis, dalis visuomenės yra užaugusi su tam tikromis nuostatomis ir jas labai sunku pakeisti. „Nors turime greičiausią internetą, kai kuriais klausimais vis dar esame ne itin pažengę. Paprastai vertybės įskiepijamos šeimose ir reikia labai daug laiko, kad būtų akivaizdžių pokyčių. Tačiau galbūt kiekviena „Eurovizija“ ar kažkoks kitas įvykis gali būti nedidelis postūmis“, – svarsto V. Diawara.

Lietuviai mėgsta save palyginti su kitomis šalimis, o „Eurovizija“ – viena tokių progų, sako T. V. Raskevičius. Jo teigimu, neretai pasiskundžiame, kad pas mus daug kas blogai, tenka susidurti su daugybe iššūkių, tačiau palyginti su kai kuriomis valstybėmis (pvz., Turkmėnistanu, Gruzija ar pan.), Lietuvos pasiekimai žmogaus teisių srityje skamba kaip sėkmės istorija.

„Tad tikrai nereikia nuvertinti to, kas vyksta, nes manau, kad vyksta tikrai dideli pokyčiai. Galbūt ne taip greitai, kaip norėtume, tačiau duokime sau laiko diskusijoms“, – sako T. V. Raskevičius.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius