Gyvenimas

2019.05.17 22:06

Gydančios istorijos: kaip gali padėti kito žmogaus pasakojimas

Vaida Pilibaitytė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“2019.05.17 22:06

Ar gali būti, kad šiandienos pasaulyje esame įpratę skaityti, o ne klausytis ir būtent todėl mus vis sunkiau susikalbėti su kitu žmogumi? Iniciatyvos „Narrative 4“ autoriai iš Jungtinių Amerikos valstijų (JAV) tiki, kad gyvas apsikeitimas istorijomis turi nepaprastą galią pažadinti empatiją ir padaryti pasaulį geresniu.

Įsivaizduokite, kad 15-mečių grupė susitinka vienoje patalpoje su tais, kuriems maždaug 65-eri, pasipasakoti apie išgyventą netektį.

„Paprastai mes nematuojame savo darbo sėkmės pagal tai, ar žmonės susitikimuose apsiverkia, bet tai buvo labai emocingas susitikimas,“ – prisimena Benardine Carroll iš organizacijos „Narrative 4“ padalinio Airijoje.

Moteris sako, kad jų organizuojamuose susitikimuose kartais žmonės pirmą kartą atsiveria apie tai, ką ilgai nešiojosi labai giliai.

„Paaiškėjo, kad kai kurie iš tų jaunų žmonių gedėjo savo senelių, bet niekam apie tai nepasakojo. Dauguma sakė nemanę, kad turi teisę gedėti, nes tai buvo jų tėvų netektis,“ – B. Carroll pasakoja apie vieną pirmą pirmųjų susitikimų, kuriame įsitikino, kad istorijų pasakojimas gali būti veiksmingas būdas pažadinti empatiją.

„Jiems buvo naudinga išsipasakoti vyresniam žmogui, kuris klausėsi ir leido atsiverti. O vyresniems žmonėms tai buvo galimybė pamatyti juose save ir galbūt rasti paguodą dėl to, ką patys gyvenime buvo praradę“, – pastebi B. Carroll.

Sumanymas, gimęs kaip atsakas į smurtą

Iniciatyvos „Narrative 4“ pavadinimas gali būti verčiamas „Keturi pasakojimai“ arba „Pasakojimas kažkam“. Ji apibūdina metodą arba būdą bendruomenėms telkti, kurį po šaudynių vienoje iš mokyklų 2012 metais sugalvojo Niujorke, JAV, gyvenantis žinomas airių rašytojas Columas McCannas.

Pasak B. Carroll, idėja gimė prisiminus kūrybos galią, kai skaitydamas knygą ar žiūrėdamas filmą susitapatini su personažais, trumpam pasijunti kažkuo kitu.

„Narrative 4“ skyriai šiandien veikia 18-koje JAV valstijų ir dar 12-koje įvairių pasaulio šalių, įskaitant Airiją. Susitikimuose dalyviai suskirstomi po du ir pasikeičia savo gyvenimo istorija.
Pasak koordinatorių, svarbu, kad istorija būtų tikra ir kažkuo reikšminga. Tada dalyviai grįžta į grupę ir papasakoja savo pašnekovo istoriją taip, tarsi ji būtų jų.

„Merė pasakodama Džono istoriją sako: Sveiki, aš Džonas,“ – kaip viskas vyksta, paaiškina „Narrative 4“ koordinatorė Airijoje B. Carroll.

„Įsivaizduokite, jei pasakojimas yra apie senelio netektį, apie vestuvių dieną arba dieną, kai tas žmogus susilaukė vaiko? Juk neįmanoma nepajusti tų emocijų, kurias išgyveno kitas žmogus. Taip ir atsiranda empatija“, – paaiškina koordinatorė.

Airijos vakarinėje dalyje esantis Limerikas dar visai seniai buvo liūdnai pagarsėjęs kaip gaujų kovų alinama Europos žmogžudysčių sostinė. Todėl šiai bendruomenes telkiančiai iniciatyvai jis pasirinktas ir dėl sudėtingo konteksto. Dabar „Narrative 4“ skyrius ne tik organizuoja mokymus mokytojams, bet ir kultūrinius renginius – literatūros skaitymus bei meistriškumo pamokas.

„Mūsų centre yra jauki aplinka – patogios sofos, sėdmaišiai, malonus apšvietimas. Kartais jauni žmonės nori pabėgti nuo mokyklos, kur atmosfera nebūtinai tokia yra. O čia jie jaučiasi laukiami,“ – įsitikinusi LRT RADIJO pašnekovė.

Ji pažymi, kad su dalyviais sudaromas savotiškas bendruomenės kontraktas. Sutariama dėl taisyklių: čia turi būti smagu, jauku, atvira, konfidencialu ir laisvanoriška, visi lygūs. Žmonės čia neverčiami būti, jei to nenori.

Pokalbiai kaip integracijos priemonė

„Noriu paskatinti ispanakalbių, juodaodžių ir baltaodžių bendruomenes pasikalbėti rasiniais klausimais, kurie pas mus yra labai jautrūs,“ – sako Aimee Herring, suaugusiųjų mokytoja iš JAV Pietų Karolinos valstijos.

Ji dirba su imigrantų bendruomenėmis universitete ir pati mokėsi kaip taikyti „Narrative 4“ metodiką. „Kartu suvokiu, kad tam reikia laiko, reikia pažinti žmones, kad jie pradėtų manimi pasitikėti,“ – pastebi mokytoja.

„Manau, kad pavadinime užkoduoti keturi pasakojimai todėl, kad perpasakojant niekada nepersakysi kito žmogaus istorijos 100 proc. tiksliai. Taip tavo ir kito žmogaus pasakojimas virsta dar dviem pasakojimais, o grupė juos priima dar kitaip. Tai kartu yra būdas priimti tą faktą ir su susitaikyti su tuo.“

Apsikeitimas istorijomis naudojamas ir telkiant įvairiatautę bendruomenę.

„Vienu metu dirbame su vienu žmogumi ir tai gali tikrai atrodyti beviltiška šiandienos pasaulyje,“ – apie kartais aplankančias silpnumo akimirkas prisipažįsta B. Carrol.

„Pavyzdžiui, esu susidūrusi su jaunuoliais, kurie turėjo anti-musulmoniškų nuostatų, jie jas atsinešė iš savo aplinkos, kur įtariai žiūrima į imigrantus. Jie atvirai sakė: maniau, kad jie ateis ir mus susprogdins, bet dabar matau, kad jam irgi patinka futbolas. Įsivaizduojate? – nusijuokia pašnekovė. – Klausiausi ir negalėjau patikėti savo ausimis: kada mes pamiršome, kad nereikia jokių stebuklingų sprendimų, kartais užtenka tiesiog susėsti ir pasikalbėti kaip žmogus su žmogumi.“

Vis dėlto organizacija dažniausiai dirba su žmonėmis, kurie vienas kitą pažįsta. Paprastai tai būna bendraklasiai arba tos pačios mokyklos moksleiviai.

Vienas svarbiausių žmonių yra specialius mokymus išklausęs moderatorius arba moderatorė – mokytojas, arba bendruomenės lyderis, kuriuo grupė pasitiki ir kuris užtikrina, kad visi jaustųsi gerai. Dažniausiai moderatoriai siūlo ir susitikimo temą. Bet kartais būna ir atvirkščiai.

B.Carroll įsiminė atvejis, kai pats jaunimas pasiūlė jiems svarbią temą apie lytiškumą: „Iš pradžių mes abejojome, bijojome, kad vaikai šaipysis vieni iš kitų. Nesupratome, kodėl jie to prašo. Tačiau greitai paaiškėjo, kad tie nuogąstavimai pasirodė nepagrįsti. Matėme, kad vaikinai labai susijaudino, supratę ką reiškia būti paaugle mergina mūsų visuomenėje ir dėl to jaustis nesaugiai. Tai buvo labai teigiama patirtis grupei.“

Pašnekovė pabrėžia, kad paprastai stengiasi skatinti apsikeitimą pozityviomis istorijomis ir neprašo pasakoti apie liūdniausią gyvenimo įvykį. Bet akivaizdu, dalyviai noriau renkasi kalbėtis apie tai, kas jiems yra svarbu, o kartais tai būna ir skaudžios temos.

Todėl prieš kviesdami žmones dalintis savo patirtimi „Narrative 4“ koordinatoriai atlieka kruopštų paruošiamąjį darbą. Pasak jos, svarbu suprasti, kad tai nėra psichologinės pagalbos grupė ir užsiėmimai negali atstoti specialistų konsultacijų.

Tenka vėl mokytis klausytis

B. Carroll mato, kad keičiantis istorijomis didžiausias iššūkis būna ne kalbėti, bet klausytis.
„Labai dažnai žmonės sako, kad jie nemoka pasakoti. Dar dažniau žmonės sako, kad neturi ko apie save papasakoti, kad yra visai neįdomūs kitiems. Tada atliekame keletą pratimų, pažaidžiame žaidimų, padedančių suprasti, kad taip nėra. Todėl jie daugiausia dėmesio teikia mokymams, kaip užduoti klausimus, kaip naudoti kūno kalbą“, – sako ji.

Moteris pasakoja, kad transformacijos visada džiugina. „Smagiausia matyti žmones, kurie išties turi sunkumų mokydamiesi arba kokį kalbos sutrikimą, yra drovūs ir dažniausiai tyliai sėdi klasės gale. Tačiau atėję pas mus jie įsidrąsina, išsitiesia, o po užsiėmimo prieina pasakyti, kad buvo daug lengviau nei įsivaizdavo. Pasakoti kito žmogaus istoriją buvo lengviau nei savo,“ – apibendrina B. Carroll.

„Tai universalu visose kalbose ir kultūrose,“ – A. Herring, kaip ir organizacijos „Narrative 4“ įkūrėjai, tiki, kad istorijos gali suartinti žmones nepriklausomai nuo jų kilmės, lyties ar ekonominės padėties.

Smegenų tyrimai rodo, kad esame prisitaikę komunikuoti per kalbą – kur kas labiau nei skaityti ar rašyti. Nebent yra kažkokia fizinė problema, kalba mums yra natūraliausias išraiškos būdas, mūsų smegenys taip priima informaciją ir suvokia patirtis.

Mokytoja įsitikinusi, kad gyvas pasakojimas yra pranašesnis prieš tekstą.

„Šiandien informacija perduodama daugybe būdų ir vis daugiau jos yra teksto forma. Tai labai nuasmeninta forma. Žmogaus balsas turi visai kitą poveikį mūsų smegenimis, – sako A. Herring ir priduria, kad prisiminti tą įgūdį įmanoma. – Taikant šią techniką reikia aktyvaus klausymosi, kurį dauguma esame primiršę. Mums trūksta kantrybės, nuolat skubame, o čia reikia sustoti, pabūti su kitu žmogumi, klausytis ir stengtis suprasti. Bet tai labai natūralu ir tikrai visi galime prisiminti, kaip tai daryti.“

Išsamiau – LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.