Kalbant su neregiu nereikėtų bijoti iškarti „žiūrėk“, o akių kontaktą gali atstoti prisilietimas ar kreipimasis asmeniškai. Nors regos negalia netrukdo nei sportuoti, nei keliauti, kaip ir kiti kokią nors negalią turintys asmenys, taip ir neregiai dažnai sulaukia gailesčio. Anot regos negalią turinčio Justo Pažarausko, pasitikėjimo stinga tiek iš visuomenės, tiek iš neregių.
J. Pažarauskas – informacinių technologijų specialistas, 2016-ųjų parolimpinių žaidynių golbolo čempionas. Laisvalaikiu ne tik sportuoja, bet ir skaito knygas. Dešimties metų patyrė traumą, po kurios neteko regėjimo.
Gatvėje praeiviai neregiams dažnai siūlo pagalbą, ir Justas tikina jos neatsisakantis: „Aš laikausi minties, kad geriau tegu padeda. Jeigu kažkada reikės, gali ir nepadėti.“
Jis svarsto, kad galbūt padėdamas kitam žmogui asmuo geriau pasijunta ir pats. O ar tikrai reikia pagalbos, visada galima aiškiai matyti iš to, kaip regos negalią turintis žmogus elgiasi: eina tvirtai ir užtikrintai ar sukiojasi, vis grįžta atgal.
Justas teigia prie gailesčio pripratęs, o dažniausiai negalią turinčių asmenų gaili vyresnio amžiaus moterys: „Sako, vargšas žmogus. Sakau, man ne taip baisiai, kaip jums atrodo, bet retai kada pavyksta perkalbėti.“
Žaisdamas golbolą jis turi galimybę pakeliauti po pasaulį. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti – kokia prasmė keliauti, jei negali matyti? Nors akimis aplankytų vietų užfiksuoti negali, Justas tikina, kad šalis – ne vien vaizdai.
„Brazilijoje eini į turgų – ten viskas kitaip nei Lietuvoje. Žmonės šaukia, pilna įvairiausių kvapų, kitokia gamta, gyvūnai. Nėra, kad vien dėl vaizdų ar fotografijų važiuojame“, – pasakoja vaikinas.
Svečiose šalyse jis pasidaro ir asmenukių, kurias kelia į feisbuką – tiek telefonas, tiek kompiuteris turi specialią programinę įrangą, pritaikytą regos negalią turintiems asmenims.
Paklaustas, ar tenka iš matančiųjų išgirsti tokia frazes, kaip „žiūrėk čia“, Justas pripažįsta, jog tikrai tenka ir dažnai žmonės susigėsta supratę, ką pasakė. Tačiau, pasak pašnekovo, rausti nereikėtų – tai šnekamoji kalba ir patys neįgalieji sako: „Žiūrėjau filmą“, „Pažiūrėk, ką turiu“.
Taip pat skaitykite
Vis tik patekti į nejaukias ar keistas situacijas tenka – sykį Justui perėjus gatvę kitoje pusėje einanti moteris ėmė naviguoti: „Atsargiai – stotelė“, „Atsargiai – stulpas“.
„Nepadėjo, bet padėjo penkiasdešimčiai žmonių aplink. Gerai, kad žmonės pasisiūlo, padeda, bet gal reikia į viską žiūrėti paprasčiau – žiūrėti kaip į eilinį praeivį, bet ir nebijoti pasiūlyti pagalbos, jeigu akivaizdu, kad to reikia“, – svarsto jis.
Dažnai būna nejauku ir susitikus pirmą kartą – neregiams į akis pažiūrėti neįmanoma, tad akių kontakto nebuvimas nesukuria tarpusavio bendravimo atmosferos. Tačiau, anot Justo, žmogų galima priliesti ar jam kažką asmeniškai pasakyti – tai gali būti tas pirmas kontaktas, išsklaidantis nemalonius jausmus.
Justas įsitikinęs – jei kiekvienas savo aplinkoje kasdien matytų regos ar kitą negalią turintį asmenį, tai nebetrikdytų, nes taptų kasdienybė. Tačiau kaip paprasti žmonės kartais vengia neįgaliųjų, taip ir neįgalieji kartais bijo visuomenės, dėl to renkasi būti su savo draugais, o ne ugdosi savarankiškumą, drąsą. „Pasitikėjimo reikia iš abiejų pusių“, – kalba Justas.
Bendraudami su žmogumi, turinčiu regos negalią:
– prisistatykite žodžiu pirmi,
– padėkite tik atsiklausę ar paprašyti, pasiūlykite parankę, žodžiu perspėkite apie kliūtis, jei neregys nesinaudoja lazdele,
– nesutrikite pasakę „žiūrėk“ ar panašiai – kalbant su neregiu nereikia keisti žodyno,
– jei aptariate vaizdinę medžiagą, įtraukite ir neregį, papasakokite, ką matote,
– nerodykite gailesčio ir nereikškite užuojautos,
– atsipalaiduokite – matykite žmogų, ne jo negalią.
Visas pokalbis su LRT.lt vyr. redaktoriumi Mindaugu Jackevičiumi ir Justu – vaizdo įraše:
Informacinė kampanija „Daugiau pažinimo – mažiau sutrikimo!“ rengiama minint Europos savarankiško gyvenimo dieną (gegužės 5-ąją). Šią dieną žmonių su negalia bendruomenė visoje Europoje primena, ko reikia, kad turintieji negalią būtų visaverčiai ir savarankiški visuomenės dalyviai.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
Taip pat skaitykite
