Gyvenimas

2019.05.05 07:00

Vaikų neplanavusi, dabar augina tris: namie galioja griežtos taisyklės

Audinga Satkūnaitė, LRT.lt2019.05.05 07:00

Giedrės Kaminskaitės-Salters atvirumas gali išgąsdinti, bet nepaliks abejingo. Moteris, kuri neplanavo turėti vaikų, šiuo metu augina tris ir sėkmingai motinystę derina su karjera. „Vaikai man taip pat padeda save realizuoti, tačiau skirdama dėmesį tik vaikams aš nebūčiau laiminga“, – sako ji.

Save vadina griežta mama

G. Kaminskaitė-Salters su vyru augina tris vaikus, jauniausiai šeimos atžalai – penkeri, o vyriausiai – aštuoneri. Moteris prisipažįsta, kad jos planuose vaikų niekada nebuvo.

„Kartais net pati pagalvojau, kaip čia taip išėjo. Niekada vaikų nemačiau kaip savo gyvenimo tikslo ar būtinybės. Tačiau kai susilauki vieno, pagalvoji, kad jam bus per vieniša, tada susilauki antro, o trečią vaiką nusprendėme įsivaikinti“, – portalui LRT.lt pasakojo G. Kaminskaitė-Salters.

Moteris save vadina griežta mama, nes, anot pašnekovės, ji negali sau leisti prabangos leisti vaikams daryti, ką nori. G. Kaminskaitė-Salters tikinimu, atžalos turi „įsirašyti“ į jos ir vyro gyvenimo ritmą, nes jie abu turi sėkmingas karjeras.

„Reikia, kad vaikai taikytųsi prie mūsų. Pradedant nuo to, kad jie į mus kreipiasi „jūs“, ir baigiant, kad jie visi turi pareigas namuose. Mes neskirstome darbų į berniukų ar mergaičių – jie yra vienodi. Visi vaikai turi įnešti savo indėlį į šeimą“, – tikino pašnekovė.

Anot jos, iš vaikų reikalaujama ne tik gerų pasiekimų mokykloje, bet ir mandagiai kalbėti. G. Kaminskaitei-Salters svarbus vartojamos kalbos grynumas, todėl ji netoleruoja jokių rusicizmų, anglicizmų ar neteisingo kirčiavimo. Vaikai šeimoje kalba dviem kalbomis – lietuvių ir prancūzų, pastaroji yra gimtoji jų tėčio kalba. Taigi tos pačios griežtos kalbos vartojimo taisyklės galioja ir prancūzų kalbai.

Tam, jog atžalos į tėvus kreiptųsi „jūs“, anot pašnekovės, reikėjo įdėti pastangų. Tačiau prie to lengviau įprasti, moters manymu, padėjo tai, kad ji pati į tėvus ar giminaičius taip pat kreipiasi ir jie tą nuolat girdi.

„Tačiau darželio ar mokyklos aplinkoje bendravimas paremtas „tu“, todėl jiems reikėjo suprasti, kodėl mūsų šeimoje sakoma „jūs“. Tokiam nusistatymui ypatingų priežasčių nėra, tiesiog toks įprotis. Man labai keista, kai vaikai mamoms ar tėčiams sako „tu“, – atviravo G. Kaminskaitė-Salters.

Dėmesys ne drabužiams ar maistui, o vertybėms

Kol visos šiuolaikinės mamos bando pasiekti „supermamos“ kartelę, pašnekovė prisipažįsta esanti supermamos priešingybė.

„Gyvenime viskam laiko užtekti negali. Toks suvokimas labai aiškiai ir greitai sudėlioja prioritetus. Pažiūrėjus į juos, supranti, kad tarp jų nelieka laiko subalansuotai mitybai, natūralių produktų pirkimui, rūpinimuisi, ar vaikas su kepure, ar be jos, ar su šlepetėmis, ar be jų ir pan.“, – kalbėjo G. Kaminskaitė-Salters.

Anot moters, ji turinti laiko limitą, todėl jį norinti skirti vaikų vertybių stiprinimui. G. Kaminskaitės-Salters tikinimu, svarbus proto lavinimas, todėl reikalaujama, kad atžalos nuo ankstyvo amžiaus domėtųsi menais, kultūra, kelionėmis, knygomis, turėtų pagarbų ir mandagų santykį su žmonėmis.

„Taip pat svarbios ir valstybinės vertybės. Vaikai nuo mažens žino, kas yra Sausio 13 diena, kokia kaina mes iškovojome laisvę. Jie turi pažinti Lietuvą ir dalyvauti visose valstybinėse šventėse. Į vertybių skalę įeina ir gamtos pasaulis. Jie žino, kad negalima šiukšlinti, laužyti medžių, skiria medetką nuo katpėdėlės, rūpinamės gyvūnais. Mes labai daug laiko praleidžiame gamtoje“, – pasakojo G. Kaminskaitė-Salters.

Ketvirtoji puoselėjama vertybė, anot pašnekovės, supratimas, kad viską gyvenime reikia pasiekti savo pastangomis, o ne sėdėti ir laukti, kol kažkas kažką pasiūlys.

„Tą mes savo vaikams rodome savo pavyzdžiu, patys daug dirbdami. Dar labai norime, kad vaikai turėtų didelį atjautos jausmą, todėl dalyvaujame visose labdaros ar kitose socialinėse akcijose. Lankomės šunų prieglaudose ir bandome vaikams įdiegti atjautą ir supratimą kitam“, – kalbėjo pašnekovė.

Vaikų laikas su tėvais yra pakankamai limituotas ir jo nėra daug. Anot G. Kaminskaitė-Salters, tai pora valandų ryte ir tiek pat laiko vakare. Todėl kiekviena sekundė su vaikais yra praleidžiama tikslingai, tai yra per veiklą kartu ugdant jų vertybes.

„Didžiąją savo gyvenimo dalį jie praleidžia ne su mumis, o savo mokyklose arba su mūsų nuostabia aukle. Ten jie turi visą įmanomą laisvę. Tai yra laisvę pyktis, žaisti, gulėti ant lovos ir skaityti knygą ar nieko neveikti. Su mumis būna mažos, bet intensyvios kokybiško laiko dozės“, – tvirtino G. Kaminskaitė-Salters.

Namuose po vaikų gimimo neužsisėdėjo

Dauguma moterų susilaukusios atžalų visą dėmesį nusprendžia skirti vaikams ir kuriam laikui apleidžia savo darbinę veiklą, o po keleto metų joms grįžti į darbo rinką būna sudėtinga. G. Kaminskaitės-Salters greitą grįžimą į darbą lėmė tai, jog ji vaikų susilaukė gyvendama Anglijoje.

Ten, anot pašnekovės, moterys net ir labai norėdamos negali namuose užsidaryti su vaiku, nes valstybė apmoka tik šešias savaites atostogų. Prie jų dar galima prisidėti prikauptas atostogų dienas. Taigi G. Kaminskaitė-Salters su savo vaikais praleido po šešis mėnesius ir po to laiko iš karto grįžo į darbą.

„Lietuvoje viskas labai iškreipta, nes moterys porai metų yra tarsi užrakinamos. Mano siūlymas būtų nejausti pareigos namuose praleisti su vaiku. Jeigu finansinės galimybės leidžia, manau, kad kiekviena moteris turi nuspręsti, kas jai yra geriausia. Jeigu jai geriau į darbą grįžti anksčiau, tai ji ir turi daryti“, – tikino pašnekovė.

Ji visada žinojo, kad po vaikų gimimo norės grįžti į darbą kuo greičiau, nes, anot G. Kaminskaitė-Salters, jos gyvenimo balansui darbas yra reikalingas, nes jame save realizuoja.

„Vaikai man taip pat padeda save realizuoti, tačiau skirdama dėmesį tik vaikams aš nebūčiau laiminga. Mano įsitikinimu, laiminga mama – laimingas vaikas“, – pabrėžia moteris.

G. Kaminskaitė-Salters yra įsteigusi asociaciją „Lyderė“, kur siekiama, kad vaiko priežiūros sistema būtų kuo lankstesnė, kad mama nebūtų priversta būti namuose su vaiku.

„Jeigu moteris negali sau leisti į darbą kuo anksčiau, tuomet reikia labai kūrybingai išnaudoti laiką su vaiku, tai yra mokytis internetiniuose kursuose, kalbų, išsireikalauti iš darbdavio, kad leistų reguliariai palaikyti ryšį su darboviete. Pavyzdžiui, grįžti kas trys mėnesiai ir vieną dieną praleisti darbe, dalyvauti darbovietės organizuojamuose seminaruose, išvykose ir t.t.“, – tikino pašnekovė.

Į Lietuvą – dėl vaikų

Iki grįžimo į Lietuvą G. Kaminskaitė-Salters Anglijoje gyveno 20 metų. Ten ji išvyko būdama 16-os, o sprendimą grįžti priėmė dėl vaikų.

„Norėjau, kad jie augtų lietuviai. Aš kalbėdavau su jais lietuviškai, o jie pradėdavo atsakinėti angliškai. Tuomet su vyru supratom, kad vienintelis būdas juos priversti kalbėti lietuviškai, tai gyventi Lietuvoje“, – sakė pašnekovė.

G. Kaminskaitė-Salters tokį savo žingsnį laiko geriausiu sprendimu gyvenime ir niekuomet jo su vyru nesigailėjo. Anot jos, Lietuva leidžia turėti ir karjerą, ir labai gerą gyvenimą kokybę.

„Nors lietuviai mėgsti skųstis dėl savo šalies, tačiau kai reikia išvažiuoti iš Londono į kaimą šeštadienį, prastovėti keturias valandas kamštyje ir grįžti nieko nepešus, tada supranti, kokia vertinga Lietuvos gyvenimo kokybė. Po 20 metų gyvenimo užsienyje gali suprasti, kokia prabanga yra vaikams turėti šalia senelius, pusbrolius ir pusseseres, ir nedirbtinai palaikyti lietuvybę per šeštadienio mokyklėles, o turėti realią lietuvybę su jos tradicijomis“, – dėstė pašnekovė.

Apie įvaikinimą pamąstydavo

G. Kaminskaitė-Salters su vyru augina vaikutį, kurį įsivaikino jam esant dvejų. Šio fakto nuo vaiko tėvai niekada neslėpė ir apie tai kalba su juo atvirai.

„Dabar psichologai pataria, kad būtinai reikia apie tai kalbėti, ypač jei jis turi brolių ir seserų, kaip mūsų atveju. Geriau, kad vaikas visą savo istoriją sužinotų iš tėvų, o ne iš aplinkinių“, – tikina pašnekovė.

Anot jos, istoriją, kuri vaikui pasakojama, keičiasi su jo amžiumi. G. Kaminskaitė-Salters supranta, kad jam augant, kils vis daugiau klausimų, tačiau kol kas to nėra.

„Šiuo metu jis supranta, kad brolis ir sesuo gimė iš mamytės pilvelio, o jis buvo paimtas iš Krizių centro. Jam atrodo visiškai normalu, kad yra keli būdai, kaip vaikas gali atkeliauti į šeimą. Jis netgi didžiuojasi tuo, kad jis turi išskirtinį į šeimą atkeliavimo būdą, o brolis ir sesuo – tą patį“, – atviravo moteris.

Nors G. Kaminskaitė-Salters anksčiau nė neplanavo turėti savo vaikų, bet galvoje kirbėjo tam tikras saugiklis, jeigu persigalvotų. Tuomet ji būtų pasirinkusi įvaikinimą.

„Jeigu yra vaikų su didžiuliais poreikiais, o didžiausias jų yra meilė, kuris yra svarbiausias netgi už vandens ir oro, tai kam „kurti“ naujus žmones, kai jau yra tie, kuriems tos meilės reikia. Mano toks požiūris buvo visada, tačiau gyvenimas kitaip susiklostė, tačiau bent viena dalimi savo tą įsivaizdavimą įgyvendinau“, – kalbėjo trijų vaikų mama.

Ji patikino, kad žengdama tokį žingsnį baimės dėl visuomenės nuomonės neturėjusi.

„Mes kiekvienas turime unikalų šansą gyventi, geriausiu atveju 80 metų šioje planetoje, todėl jeigu gyvensi galvodamas, ką pagalvos kiti, tai žmogus bus neišpildęs savo potencialo. Turėjau vieną vienintelę baimę, kad mes jo nemylėsim taip, kaip savo biologinių vaikų. Tačiau tai visiškai nepasiteisino. Patirtys ir laikas su vaiku mūsų ryšį sustiprino tiek, kad mes jo neskiriame nuo kitų ir meilė visiems yra tokia pati. Meilė jam tiesiog užaugo“, – pasakojo G. Kaminskaitė-Salters.

Tris vaikus auginanti pašnekovė neslepia, kad laiko sau šiuo metu neturi, tačiau apie tai visada svajoja. Anot moters, jeigu jo turėtų, eitų į gamtą.

„Dzūkijos miškuose aš pasijaučiu savimi, dabar juose lankausi su vaikais. Tačiau kai jie užaugs, eisiu viena“, – šypsojosi G. Kaminskaitė-Salters.