Jau tradiciškai, artėjant mėgstamiausiai lietuvių pavasario šventei (ne, ne Velykoms, ir ne, ne Motinos dienai) – „Eurovizijai“, papasakosiu apie Gamtoviziją ir bandysim išsiaiškinti, kuris giedorėlis ar muzikantas taptų jos nugalėtojas.
Noriu priminti, kad šį sekmadienį anksti ryte, kol dar mūsų mielos mamos miegos, vėl bus galima klausytis per Lietuvos radiją jau tradicinės „Paukščių choro“ transliacijos iš Žuvinto ir iš viso pasaulio.
Pradėkim nuo vabzdžių. Ten dainininkų yra nedaug, vos kelių vabalų lervos cypia. O iš muzikantų geresnių nerasit nei žiogų giminės atstovai. Tačiau žiogų dar reikės palaukti, nes savo smuikus jie susistyguos tik vasarai įpusėjus.
Tiesa, žinot, kad koja į sparną trina tik skėriukai (tie maži žiogiukai trumpais ūsais) ir tas jų skleidžiamas garsas labai jau tylus? Tikri žiogai (žali ir ilgais ūsais) sparnuose turi garso aparatą ir čirškimą mes girdim, kai žiogas virpina sparnus.
Šiuo metu irgi galima išgirsti vieną žiogų giminaitį, kurmio ir žiogo hibridą, daržininkų siaubą ir kukučių delikatesą – kurklį.
Jis irgi garsą išgauna virpindamas sparnus, tačiau kurkia kurkliai lindėdami savo urveliuose, atkišę užpakalius išorėn, o patys urveliai padaryti taip, kad dar tą garsą sustiprintų.
Kas dar čia pas mus moka giedoti? Ogi balų lakštingalos – varlės ir rupūžės. Įkyriausios ir garsiausios yra žaliosios kūdrinės varlės. Jos nenutyla iki rudens. Jų balsas labiausiai primena mūsų nuo vaikystės išmoktą – „kva kva“.
Medvarlių garsus kurkimas labiau primena ančių kreksėjimą, o tykūs pilkųjų rupūžių balsai – labai tylius laukio cypavimus.
Nepaprastai melodingas ir vientisas yra žaliosios rupūžės balselis, tačiau be jokios konkurencijos Gamtoviziją laimėtų raudonpilvė kūmutė. Jei prie vandens girdit labai garsų skudučių gausmą – žinokit, kad ten kūmučių choras. Kartais vien dėl jų koncertų nuvažiuoju prie kokios pelkutės ar griovio.
Iš žvėrių daug dainininkų neverta tikėtis. Dabar tik vis dažniau girdėti stirnų lojimai, bet giesme to nepavadinsi, o pačių pačiausių miškų solistų – tauriųjų elnių – teks palaukti iki rugpjūčio. Tiesa, kasnakt koncertuoja šikšnosparniai, tik jiems vienodai tos Gamtovizijos ir jų garsai neskirti mūsų ausiai.
O patys garsiausi šiuo metu, žinoma, yra paukščiai. Daug kas 12 balų net negalvojęs atiduotų lakštingalai. Ir taip, jos balselis išties įstabus. Nors kasmet gieda vis tą pačią instrukcija, kaip Jonui pasikinkius arklį į vežimą jį vadeliot, ji niekaip nepabosta.
Tačiau lakštingala turi daugybę konkurentų (gal todėl lakštingala ulba visą naktį). Mano vienas iš favoritų būtų ta pati lakštingalos giminaitė – mėlyngurklė. Jos giesmė gal ir ne tokia skambi ir įmantri, bet pati solistė kokius sceninius rūbelius pasisiuvus – dauguma pilkų ir neišvaizdžių giedorėlių iš pavydo sprogtų.
Taip pat labai patinka juodasis strazdas. Gal todėl, kad jis vienas pirmųjų po tylios žiemos užpildo mišką nuostabiomis trėlėmis su pasišvilpavimais, gal todėl, kad jis gieda ne tik kaimui, bet atskrenda ir į miestus, ir be jo skambaus balso pavasariniai miškai ir parkai būtų tyloki.
Labai panašiai gieda ir strazdas giesmininkas, tačiau jis truputį nepasitiki savimi arba yra užmaršus, nes kiekvieną taktą kartoja du kartus.
Skambios tyros it šaltinių čiurlenimai giesmės liejasi iš liepsnelių gerklių, tačiau jų dainos kažkokios nutrūkstančios, neišbaigtos, kaip pasakytų kritikai. Iš mažųjų paukštukų man labiausiai patinka skardus karietaitės balselis ir labai įvairi bei įsimenanti tošinukės giesmė.
Reiktų nepamiršti sniegenos, kurios švilpavimo talentas seniai buvo žmonių pastebėtas. Tiesa, ji pati gamtoje labai nesireiškia, bet kai ją žmonės pamoko švilpauti, tai lygių nerasit.
Daugumos kitų paukščių repertuaras pakankamai skurdus ir trumpas, bet tikrai ne mažiau įspūdingas. Baublys apsimeta baubiančia karve, genys supratęs, kad jo išprotėję klykavimai ne visiems patinka, sugalvojo nesveiku greičiu būgnyt į sausą šaką, nendrinis žiogelis nukopijavo žiogą, kurapka – griežlę, o rudakaklis kragas žviegia geriau, nei pati riebiausia kiaulė.
Yra pas mus ir tikrų plagiatorių. Patys nieko geresnio nesugalvoja, tai kopijuoja kitus. Ir vienas žymiausių iš tokių yra mums visiems gerai pažįstamas varnėnas. Dabar jis ornitologus nervina švilpaudamas it volungė. O šiaip gali mėgdžioti iki 20 skirtingų paukščių balsų.
Taip pat žinomas apgavikas yra kėkštas. Ne kartą bėgau ieškoti pelėdos ar suopio, o vietoj jų radau tik iš manęs besijuokiantį kėkštą.
Bet iš visų paukščių, iš visų gamtos garsų, man nėra nė vieno, kuris prilygtų vieno nerealaus grožio paukščio balsui. Jo balsą surasit beveik visuose filmuose apie gamtą. Jo balsas man įprasmina visą gamtos didybę, nepažabotą galią ir laisvę. Tiesiog šiurpuliai kas kartą laksto kūnu ir net kokia skūpa ašara pasirodo dešinės akies kampelyje, kai tykiu ežero paviršiumi ataidi jo klykavimai.
Ladies and gentlemen, and 12 points goes to… Juodakaklis naras!
Tai sėkmės Jurijuj Izraelyje, o jums smagaus klausymo ir žiūrėjimo. Neužmirškit įsijungti anksti sekmadienio ryte „Paukščių choro“ transliacijos arba išeikit patys to choro paklausyti ir parašykit, koks gamtos dainininkas ar muzikantas jums labiausiai patinka ir kuriam jūs atiduotumėt savo 12 taškų.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
LRT.lt primena, kad ankstyvą šio sekmadienio rytą LRT RADIJO klausytojai vėl turės galimybę išgirsti tiesioginę pavasario gamtos garsų transliaciją nuo Žuvinto ežero. Tarptautinę programą, kurioje dalyvauja ir LRT, Airijos radijas pradės gegužės 5 d. 2.00 val. Lietuvos laiku, o nuo 7.05 val. įvairių pasaulio gamtos kampelių, tarp jų ir Žuvinto biosferos rezervato, paukščių giesmės visą valandą skambės per LRT RADIJĄ.
Taip pat skaitykite
