Klausi tu, o atsako tave atlydėjusiam asmeniui, esančiam atsakančiojo akių lygyje – su tokia situacija Mindaugui Kraulaidžiui, judančiam neįgaliojo vežimėliu, teko susidurti ne kartą. Pagalbos sulaukti gerai, kai jos tikrai reikia, sako jis, tačiau ragina neskubėti imtis veiksmų nepasiteiravus.
M. Kraulaidis – Vilniaus universiteto neurobiologijos studentas, plaukimo ir dviračių sporto entuziastas, po traumos vežimėliu juda trylika metų. Pasak jo, žmonės, pamatę neįgalų asmenį, dažnai nori padėti ir tai gerai, tačiau dauguma nežino, kaip padėti ir ką daryti.
„Visų pirma, jie tavęs nepaklausia. Tave gali tiesiog išversti [iš neįgaliojo vežimėlio]. Atsimenu situaciją – degalinėje pyliausi degalus. Sėdu į mašiną, kraunuosi vežimą. Pribėga žmogus, visiškai nieko nepasakęs iš rankų išplėšia vežimą, sako: „Aš tau padėsiu.“ Dedant vežimą jo ratukas įstrigo durelių kišenėlėje, išlūžo plastmasė. Aš sutrikau. Žmogus irgi sutriko. Tokia komiškas situacija“, – pasakoja vaikinas.
Tad kartais pagalba labiau panaši į meškos paslaugą – darant gera iš nežinojimo nutinka įvairių dalykų. Dar viena nemaloni situacija – baimė ar nenoras kalbėti su neįgaliuoju tiesiogiai. Pavyzdžiui, neįgalųjį kur nors atlydi draugas ar šeimos narys ir žmonės nesąmoningai pradeda kalbėti ne su neįgaliuoju, o su tuo asmeniu, kuris yra jų akių lygyje.
„Tiesiog norėjau įsigyti kažkokį daiktą, paklausiau apie jį pardavėjo. Paklausiau aš, o jis ėmė atsakinėti mano mamai. Stovi šalia, mane visiškai ignoruoja. Klausimus užduodu aš, o žmogus kalba su mano mama. Ji apie tą dalyką nieko neišmano. Labai keistai pasijutau“, – patirtimi dalijasi M. Kraulaidis.
Nors per gyvenimą eina ne kojomis, o rieda neįgaliojo vežimėliu, vaikinas gyvena visavertį gyvenimą: gali viskuo naudotis, svajoja ir turi planų, keliauja. Tačiau sugerti kitų gailestį – tenka. Kad ir kaip būtų juokinga ar graudu, dažnai gailestį parodo, pavyzdžiui, alkoholikai.
„Jie, atrodo, atiduos paskutinę kapeiką, už kurią būtų pirkę butelį. Sako: „Vaikeli, paimk, vargšelis, tau nepasisekė.“ Tačiau nei aš to gailesčio prašausi, nei atrodau labai apgailėtinai“, – svarsto jis.
Ir stigmų baimė dar gaji – net artimoje aplinkoje M. Kraulaidžiui tenka patirti nemalonių situacijų, kai žmonės vadovaujasi prietarais. Saugo mažus vaikus, kad neatsisėstų į vežimėlį – neva „užsikrės neįgalumu“.
Pašnekovas tikina pykčio nejaučiantis, tačiau jį tokiose situacijose apima didžiulė nuostaba. Žmonėms, kurie, pamatę žmogų neįgaliojo vežimėlyje, sutrinka, M. Kraulaidis pataria tiesiog stengtis būti savimi, elgtis taip, kaip ir su kitais žmonėmis.
„Jeigu matai, kad žmogus vežimėlyje labai žemas, galbūt prisėsk su juo kalbėdamas. Nereikia imtis pagalbos veiksmų neatsiklausus – nežinodamas, kaip tai atlikti, gali pridaryti žalos“, – tikina jis.
Bendraudami su žmogumi, judančiu vežimėliu:
– pasistenkite rasti kur atsisėsti arba atsitūpkite, kad jūsų akių lygis būtų panašus,
– nepulkite stumti ar kelti vežimėlio, paklauskite, ar reikia pagalbos ir kaip ją suteikti,
– kalbėkite su pačiu žmogumi, o ne jį lydinčiu asmeniu,
– nereikškite užuojautos, nedemonstruokite perdėto gerumo, neglostykite, nekeiskite balso,
– atsipalaiduokite – matykite žmogų, ne jo negalią, ir bendraukite kaip su bet kuriuo kitu pašnekovu.
Visas M. Kraulaidžio pokalbis su LRT laidų vedėja Egle Daugėlaite – vaizdo įraše.
Informacinė kampanija „Daugiau pažinimo – mažiau sutrikimo!“ rengiama minint Europos savarankiško gyvenimo dieną (gegužės 5-ąją). Šią dieną žmonių su negalia bendruomenė visoje Europoje primena, ko reikia, kad turintieji negalią būtų visaverčiai ir savarankiški visuomenės dalyviai.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
