Gyvenimas

2019.05.04 07:58

Per dieną – 33 kilometrai pėsčiomis: tokio darbo emigrantas nelinkėtų niekam

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2019.05.04 07:58

Kad padėtų sergantiems tėvams, vos 11 klasių baigęs Vytautas pradėjo dirbti sunkius fizinius darbus. LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“ jis pasakoja, kad tokio darbo, kurio ėmėsi atvykęs į Dubliną, nelinkėtų niekam ir negrįžtų į jį už jokius pinigus.

Dublino gatvės Vytautui Žičkui labai gerai pažįstamos. Kad į pašto dėžutes išmėtytų reklamines skrajutes, Airijos sostinėje emigrantas nuėjo šimtus kilometrų pėsčiomis. Prieš tai jis Ispanijoje ištisus metus be laisvadienių skynė vaisius ir daržoves. Ir taupė: dėjo eurą prie euro ir siuntė į Lietuvą, kad padėtų Mažeikiuose sunkiai besiverčiantiems, sergantiems tėvams.

Tėvą nuo saulės smūgio ištiko mikroinsultas, dabar jo viena ranka – tarsi negyva, jis sunkiai valdo ir koją, o mama po automobilio avarijos liko neįgali ir dirbti taip pat negali. „Mamai reikalinga klubo sąnario operacija, kainuojanti gal 10 tūkst. Ji bijo operacijos, kenčia su senu klubo sąnariu“, – sako Vytautas.

Nors buvo geras mokinys, vos sulaukęs 18-os nusprendė nešvaistyti laiko mokslams – juk reikėjo padėti tėvams, savo išlaidoms irgi norėjosi pinigų, todėl įsidarbino gimtųjų Mažeikių pieninėje ir pirmąkart paragavo tikrai sunkaus darbo.

„Dirbau po 16–17 val. per parą, litais gaudavau gal 1 100–1 400, bet man toks atlyginimas netiko. Reikėdavo daug dirbti, darbas fizinis“, – prisimena Vytautas. Tai buvo gera treniruotė – vaikinas pamatė, kaip greitai uždirbami pinigai ištirpsta ir kiek daug reikia stengtis dėl kiekvieno cento.

Tad jis nusprendė išvažiuoti į užsienį, tačiau nuo vilko – ant meškos. Pirmoji užsienio šalis, kurioje dirbti pabandė vidurinės mokyklos taip ir nebaigęs mažeikiškis, buvo Ispanija. Kirpo česnakus, rovė svogūnus, skynė alyvuoges ir mandarinus. Priklausomai nuo sezono dirbo tai, ką reikėjo.

„Dideliame name gyvenome 26 žmonės. Kasdien keltis, dirbti be poilsio. Jei norėdavai laisvos dienos, sakydavo: nepatinka – rinkis daiktus ir važiuok į Lietuvą“, – prisimena pašnekovas.

Metus dirbo be laisvadienių, tad tikėjosi bent namo parsivežti daug pinigų, tačiau parsivežta suma nuvylė – tai buvo viso labo 6 000 eurų. Jis pasijuto apgautas – kai jam siūlė darbą, sakė, kad bus galima lengvai ir daug užsidirbti, o išėjo taip, kad nei buvo lengva, nei pavyko daug užsidirbti. „Prižadėjo aukso kalnus, o kai nuvažiavau, buvo kitaip“, – pažymi Vytautas.

Apmėtydavo ką tik paties į pašto dėžutę įmestomis skrajutėmis

Tačiau jis bandyti laimę nusprendė dar kartą. Šįkart pasirinko Airijos sostinę Dubliną. Labiau pasidomėjęs algomis ir sąlygomis, pradėjo nuo paties žemiausio laiptelio. „Žemiau jau nėra kur“, – sako pašnekovas. Prisimenant skrajučių nešiotojo darbą, jį net nupurto. Metus vaikščiojo Dublino gatvėmis, kol tragiškai paskausdavo kojos.

„Po kelių dienų nebenorėjau [dirbti šio darbo], bet nebuvo kur dingti, tėvai turėjo problemų. Už 8 val. gaudavau kelis eurus, buvo sunku. Po kiek laiko įpratau. Buvo labai bjaurus darbas: šalta, lyja, bet reikia eiti dirbti“, – prisimena jis.

Tokių darbų dažniausiai imasi tie, kurie nemoka anglų kalbos ir mažai ką tesugeba daryti. Užmokestis minimalus ir naivu tikėtis, kad su tavimi kas nors skaitysis ar gerbs.

„Duodavo gal kokius 3 000 [skrajučių] išmėtyti per dieną. 100 namų, išmėtai, paskambini, atvažiuoja, perveža į kitą rajoną, vėl mėtai. Taip visą dieną ant kojų, suvaikščiodavau daug kilometrų. Paskausdavo raumenis, pėdas, kiek batų esu sunešiojęs... Lydavo, šalta, kartais snigdavo, kviečia į darbą, nenori – neini, bet pinigų neuždirbsi, o jų reikia, tai ir eini“, – patirtimi dalijasi Vytautas.

Vieną vakarą po darbo jis telefone patikrino, kiek nuėjo kilometrų – skaičius jį apstulbino. 33 kilometrus – tiek per dieną nešiodamas skrajutes nuėjo vaikinas. Po tokios darbo dienos nesinori nieko, tik išsimaudyti, pavalgyti ir kristi į lovą.

Ką galvodavo nešiodamas tūkstančius skrajučių? „Norėdavosi kuo greičiau išmėtyti. Visąlaik žiūrėdavau į laikrodį, ką nors sugalvodavau, kad kuo greičiau prabėgtų diena. Klausydavausi muzikos, kartais ir telefonu kalbėdavau, kad kuo greičiau laikas praeitų“, – prisimena emigrantas.

Rasti reklaminių lankstinukų savo pašto dėžutėse nenori niekas. Vytautas ne sykį buvo apšauktas ir apmėtytas tomis pačiomis skrajutėmis, kurias ką tik įmetė į pašto dėžutę. Tačiau pasirinkimo neturėjo – darbdaviai skrajutes liepdavo mesti į visas pašto dėžutes, net į tas, ant kurių būdavo užklijuoti lipdukai, pranešantys, kad reklaminių skrajučių gauti nenorima.

Darbo dieną prasėdėti kavinėje ir skrajutes išmesti į konteinerį Vytautas taip pat negalėdavo. Kiekvienas skrajučių nešiotojas turėdavo visada su savimi nešiotis sekiklį su GPS imtuvu – taip darbdavys žinodavo, kur jo darbuotojas vaikšto per dieną.

Grįžtų į Lietuvą, jei galėtų uždirbti 1 000 eurų per mėnesį

Pašnekovas tikisi, kad vėl dirbti skrajučių nešiotoju niekada nebeteks. Taip pat jis niekam nepataria imtis šio darbo, kuris ne tik sunkus, bet ir nepelningas: už dieną – 40 eurų, o per mėnesį pavykdavo surinkti geriausiu atveju 1 100, vidutiniškai – 800 eurų.

Tai gali pasirodyti nemenka suma, tačiau Dublinas – nepigus miestas. Ypač brangi nuoma. Vieno kambario butas toliau nuo centro vidutiniškai kainuoja 1 300 eurų per mėnesį. Vytautas turėjo tik kambarį, už kurį mokėjo 350. Tada jam tai buvo labai daug pinigų.

Truputėlį pinigų kas mėnesį Vytautas siųsdavo ir tėvams. Kas likdavo, būdavo skiriama pramogoms: nueiti į kavinę pavalgyti, išgerti su drauge. Paskui, draugei apsigyvenus kartu, nuomą pasidalydavo per pusę, tad ir pinigų pramogoms likdavo daugiau.

Sunkiausia Vytautui buvo net ne finansiškai, o, kaip pats sako, morališkai – dirbi sunkiai, nuolat skauda kojas, tačiau vos suduri galą su galu. O juk esant jaunam visko norisi – ne tik pavalgyti, bet ir papramogauti.

„Norėdavosi nueiti į barą, pabūti su draugais, linksmiau praleisti laiką. Nebūdavo pinigų, turėdavai verstis per galvą, ieškoti papildomo darbo“, – sako jis. Kiekviena diena buvo kaip amžinybė – taip anuos laikus prisimena Vytautas ir į juos sako nesutiktų grįžti už jokius pinigus.

Galiausiai laidos herojus pamatė skelbimą, kad darbuotojų ieško skalbykla. Už šį darbą buvo žadamas mokėti tik minimalus atlygis, tačiau Airijoje tai beveik 1 500 eurų. Tada jam viskas atrodė geriau už skrajučių mėtymą.

Reikėdavo plauti nešvarią, iš viešbučio atvežtą patalynę, po to ją džiovinti, lankstyti – šį darbą emigrantas dirbo dvejus metus, o tada išdidžiai išėjo, nes pagaliau gavo darbą, kurį dirba iki šiol. Viešbučio patarnautojo atlyginimas didesnis, darbas lengvesnis, net nemokamai pamaitina. Esi prižiūrimas, švarus, aplinkui gražu ir šilta. Vienintelis jo darbas – surinkti nešvarią ir išvežioti švarią patalynę po viešbutį.

Vytautui prireikė 4 metų, kad pagaliau galėtų gyventi geriau. Pašnekovas prisipažįsta: truputį gailisi, kad nebaigė jokių mokslų, bet neturėjo kitos išeities, reikėjo padėti Mažeikiuose likusiems tėvams. Kartais jis pasidomi bendraklasiais – vieni emigravę, kiti gyvena Lietuvoje ir nemažai uždirba.

„Vilniuje vienas mano bendraklasis uždirba daugiau nei 1 000 eurų. Kažką organizuoja. Tokią sumą gaučiau, pats grįžčiau gyventi. Užtektų pragyventi, bet 400 eurų – per mažai“, – kalba pašnekovas.

Geraširdis Vytautas iki šiol padeda sunkiai besiverčiantiems tėvams, siunčia jiems pinigų. Airijoje emigrantui patinka, bet visą gyvenimą čia likti jis nenorėtų. Tikslaus plano neturi, bet mano, kad tikrai grįš į Lietuvą.

„Norėtųsi grįžti gyventi į savo šalį. Nusipirkti namą, rasti darbą, gauti normalų atlyginimą. Draugė dirbtų, gyventume kaip ponai, nereikėtų vergauti“, – sako Vytautas.

Plačiau – laidos įraše (nuo 18.43 min.).

Parengė Indrė Česnauskaitė.

(Ne)emigrantai. Net po 50 metų gyvenimo Izraelyje Bella ilgisi gimtojo Kauno