Gyvenimas

2019.04.27 09:25

Naktimis didžėjumi dirbantis medikas: skaudžios patirtys primena, kad gydytojas – ne Dievas

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.04.27 09:25

Mediko specialybė labai kilni, tačiau ir žlugdanti, tad atsiranda cinizmo, padedančio neišprotėti dirbant, portalui LRT.lt sako vaikų chirurgijos rezidentas Benediktas Jonuška. Pailsėti nuo sunkaus, bet mylimo darbo, jam padeda ir didžėjaus pultas. Nors kažkam tai atrodo nesuderinama, netiesa, kad profesionalu galima būti tik vienoje srityje, priduria jis.

– Balandžio 27-ąją Lietuvoje minime Medicinos darbuotojų dieną. Kaip pats pasirinkote šią profesiją?

– Negalvojau, kad būsiu medikas, tačiau likus dvejiems metams mokykloje, kai reikėjo rinktis modulius, tėvai pasiūlė pagalvoti apie mediciną. Tai labai plati sfera su daugybe specializacijų, todėl sudėjus pliusus ir minusus, nusprendžiau tapti mediku.

Taip, kelias nelengvas ir dar tikrai nemažai liko išmokti, įgyti patirties. Nežinau ar žinodamas, kas laukia studijų metais ir koks tai sunkus kelias, stočiau dar kartą, tačiau visiškai nesigailiu – medicinos fakultetas yra puiki gyvenimo mokykla, jau nebekalbant apie rezidentūrą.

– Esate ir vaikų chirurgas rezidentas, ir žinomas didžėjus BeLeo. Ar nebūna, kad naktiniame klube jus didžėjaujantį pamatę mažųjų pacientų tėveliai suabejoja jūsų kompetencija?

– Iš tiesų vakarėliuose tenka sutikti pacientų tėvų, todėl tikriausiai jų reiktų paklausti, bet dauguma nustemba, ar iš pradžių net neatsimena, kur mane matė, nors, aišku, vakarėliuose daug minčių būti ir neturėtų.

Priėmimo skyriuje yra tekę atsidurti keliose situacijose, kai tėvai skeptiškai žiūrėjo į mane, nes žinojo, kad esu ir didžėjus.

Stereotipai išlieka, nes dalis žmonių galvoja, jog profesionalas gali būti tik vienoje sferoje, o jeigu jau dirbi keliose, tai nei ten, nei ten nesi geras.

Aš galvoju kiek kitaip. Iš vakarų atkeliauja ta banga, kai žmonės ieško papildomų veiklų, kurios teiktų ir malonumą, ir pajamas bei leistų pailsėti nuo kasdieninio darbo. Manau, kad suabejoti yra normalu, tačiau tik profesionaliai atliktas darbas įrodo žmogaus kompetencijas ir leidžia išsklaidyti abejones.

– Turbūt darbo valandų dirbant net du darbus susidaro daugiau nei 40…

– Svarbiausia geri laiko planavimo įgūdžiai. Viską stengiuosi kuo anksčiau susiplanuoti, kad netektų po darbo renginiuose keliauti į budėjimą ligoninėje ir atvirkščiai, nors pasitaiko ir tokių savaitgalių. Taip pat stengiuosi, kad liktų laiko šeimai, kuri man svarbiausia.

Šios dvi veiklos tikrai skirtingos ir leidžia vienai nuo kitos pailsėti. Darbo valandų dažniausiai stengiuosi neskaičiuoti, kitaip vargu, ar žmona išleistų visur, kur susiplanuoju. 

– Tikriausiai padėjęs pacientui, namo sugrįžtate it ant sparnų. Ir nors kartais gydytojai deda visas pastangas, paciento išgelbėti nepavyksta. Kaip po tokių skaudžių patirčių sugrįžti į darbus? Ilgai su savimi nešiojatės mintis apie akimirkas, kai nieko negalėjote pakeisti?

– Visada yra labai gera, kai laiku ir vietoje priimi tinkamą sprendimą, padedi pacientui ir jie su šypsenomis išeina namo. Tačiau kad ir kaip būtų gaila, ne visada istorijos baigiasi laimingai.

Esu dar jaunas medikas ir tų skaudžių patirčių nėra tiek daug, galėčiau suskaičiuoti ant rankos pirštų, tačiau po jų sugrįžti į darbus tikrai nelengva.

Manau, kad gydytojai visą gyvenimą su savimi nešiojasi tas skaudžias istorijas, nors ir giliame giliame kamputyje. Tai leidžia nepamiršti, kad medikas nėra Dievas, o gyvenimas yra nenuspėjamas. Tas bejėgiškumo jausmas nesvetimas kiekvienam medikui, tačiau įvairios patirtys leidžia tapti vis geresniu gydytoju.

– Dažnas medikas pavadinamas ciniku. Kaip manote, galbūt medikai turi būti kažkiek ciniški, kad ir sudėtingose, jautriose bei skaudžiose situacijose išlaikytų šaltą protą?

– Visiškai pritariu, kad medikai turi būti iš dalies cinikai, ypač kalbant apie chirurgiją. Vis dėlto ir pati specialybė išmoko to ciniškumo, kur tik atsiribojus nuo jausmų ir emocijų gali savo darbą atlikti tinkamai.

Neslėpsiu, to dar ir pats turiu išmokti – kartais per daug apsikraunu mintimis, apmąstymais, vietoj to, kad susikoncentruočiau į darbą operacinėje ar priėmimo skyriuje.

Mediko specialybė yra labai kilni, tačiau ir žlugdanti, todėl tas ciniškumas padeda neišprotėti dirbant tokį darbą. Gydytojas turi būti empatiškas bendraudamas su pacientais ar jų artimaisiais, tačiau operacinėje jausmai lieka už durų norint maksimaliai padėti ir atlikti tai, ką reikia padaryti vardan žmogaus sveikatos.

– Žmonės dažnai nesusirūpina savo sveikata, kol neiškyla problemų. Ar didėja suvokimas, kad mūsų sveikata pirmiausia mūsų pačių rūpestis ir atsakomybė, o medikai veikiau yra pagalbininkai, padedantys spręsti rimtesnius sveikatos sutrikimus?

– Didžiausias žmogaus turtas yra sveikata, todėl kaip ir visus turtus ją reikia saugoti, tausoti ir ja rūpintis. Medikai yra profesionalai, kurie gali identifikuoti problemas, pasiūlyti geriausius ir pažangiausius sprendimo būdus, tačiau pirmiausia pats pacientas turi būti suinteresuotas pasveikti ar nesusirgti.

Negaliu įvertinti, ar tas visuomenės sąmoningumas didėja, nes kaip visada buvo tų, kuriems nusispjauti ant savo sveikatos ir buvo tų, kurie dėl kiekvieno menkniekio jaudinasi ir kreipiasi į gydytojus.

Tikiuosi, kad vis daugiau ir daugiau žmonių tinkamai rūpinasi savo ir savo vaikų sveikata, o mūsų kaip medikų vienas iš tikslų yra prisidėti prie visuomenės švietimo įvairiais medicininias klausimais, kad žmonės žinotų, kaip reikia elgtis dar nesikreipus į gydytojus ar nespėjus rimtai susirgti.

– Esate vienas garsiausiai kalbančių apie medikų problemas. Sakote, kad mediko profesija užsienyje laikoma prestižine, o pas mus medikams, ypač rezidentams, nesudaromos tinkamos sąlygos. Nejaugi manote, kad ši profesija Lietuvoje praranda prestižą ar tampa mažiau vertinama?

– Manau, kad reikia kalbėti apie dabartinę situaciją šalyje, nes daugelis net nežino, kaip gyvena jaunieji medikai, ar kokios prognozės yra sveikatos sistemai ir mūsų visuomenei, ir gydytojams senėjant.

Nemanau, kad ši specialybė praranda prestižą, nes, kaip matote, išlieka didelis populiarumas tarp abiturientų, tačiau stagnacija sveikatos sistemoje ir kai kurių valdininkų požiūris į medikus priverčia pagalvoti, ar gydytojai yra vertinami Lietuvoje.

– Pastaraisiais metais diskutuojame, kad viena didžiausių grėsmių yra tai, kad būsimi medikai pasirinks darbą užsienyje, o ne gimtinėje. Ar tie nedideli žingsneliai – sujungtos stipendijos ir atlyginimai rezidentams, mokamos vienkartinės SAM išmokos ir pan., teikia optimizmo?

– Ketvirtadalis iš mano grupės išvyko į užsienį, panašios tendencijos išlieka ir kurso atžvilgiu. Pirmiausia ir didžiausia problema yra ta, kad medicinos studijas baigia daugiau studentų, nei yra vietų rezidentūros studijose.

Baigus šešerius metus studijų su medicinos gydytojo licencija dirbti galima labai ribotai ir būtina stoti į rezidentūrą. Dalis išvyksta ne dėl to, kad norėtų, o todėl, kad tiesiog nebuvo norimos rezidentūros vietos.

Iš tiesų tai, manau, yra ir viena iš medikų studentų depresijos priežasčių – mokaisi tikrai sunkiai, bet net nežinai ar baigus studijas įstosi į rezidentūrą, ar reikės ieškoti kitos srities, kuri leistų išgyventi.

Taip pat prie to prisideda ir esama situacija Lietuvoje, kai gydytojai turi verstis per galvą, dirbti bent keliose darbovietėse, aukoti savo sveikatą, laiką su šeima, kad galėtų padoriai uždirbti, o užsienyje sąlygos sudaromos daug geresnės – jaunieji medikai gali tik dirbti rezidentūroje ir laisvu metu mokytis, tobulintis, o ne dirbti papildomai, kad galėtų išlaikyti šeimą.

Nenoriu, kad žmonės suprastų mane neteisingai, nes puikiai suprantu, ką reiškia sunkiai ir daug dirbti, tikrai nenoriu visko čia ir dabar ant lėkštutės (o teko keletą tokių replikų girdėti), todėl tie mažyčiai žingsniai ir tas dialogas nuteikia optimistiškai.

Sujungta stipendija su atlyginimu, išmokos yra tik maža dalis to tikslo, nes piniginis aspektas nėra svarbiausias. Labai svarbu efektyvi sveikatos sistema, tinkama darbo erdvė gydytojui ir aišku teigiamas visuomenės požiūris į medikus, tai yra žmones, kurie aukoja savo sveikatą, kad galėtų padėti kitiems. Tikiu, kad žingsnis po žingsnio viskas keisis į gera.

– Dažnas dar linkęs pabambėti, kad aptarnauja tiesmuki, kartais šiurkštoki medikai, kurių tonas pasikeičia sulaukus vokelio ar dovanėlės. Galbūt požiūris keičiasi ir pacientai nebemano, kad nuo pakišų priklauso gydymo kokybė?

– Kalbant apie vokelius ir dovanėles, tai išliko iš sovietinių laikų, kai tai buvo visiška norma. Kai kur periferijoje tai vis dar normalu – gydytojo darbas nėra įkainojamas pakankamai, dažniausiai būtina dirbti keliose vietose, kad būtų galima išlaikyti šeimą ar išvykti atostogauti.

O tiesmuki ir šiurkštoki medikai, manau, dažniau būna, kai yra nepailsėję ar dirba trečią parą iš eilės, o ne todėl, kad pacientas nedavė pakišos. Vis dėlto visuomenė tikrai tampa sąmoningesnė – jaunoji karta net nepagalvoja apie vokelius, nes iš tiesų tai neprisideda prie gydymo kokybės, o gydytojus priverčia jaustis mažų mažiausiai nejaukiai.

– Vis dėlto, medikas – tai profesija, gyvenimo būdas, pašaukimas, kažkas kito?

– Kaip ir minėjau, tai labai platus reikalas ir viskas ką išvardinote telpa po žodžiu medikas. Aš galvoju, kad pirmiausia tai yra profesija, o po to turi tapti gyvenimo būdu ir lydėti visą gyvenimą kasdien.

Nežinau ar tai galima pavadinti pašaukimu, nes net neįsivaizduoju, kaip tai galima pajausti ar išmatuoti, tačiau aistra darbui turi būti, todėl norėčiau tuo užsiimti visą gyvenimą ir džiaugiuosi būdamas ten, kur esu dabar. Nors dar laukia daug sunkaus darbo ir ilgas kelias.