Gerai, dar skubu, nes vasara prasidės nuo ateinančio trečiadienio, bet kiek čia laukt beliko, juolab, kad savaitgalį pagaliau (tikriausiai) sulauksim lietaus, o perkaitęs Perkūnas trankysis debesyse ir žaibais svaidysis.
Taip, lietaus laukia ir vėjų pustoma žemė, ir perdžiūvę miškai, ir visa gyvastis. Reikia tik poros gerų dienų ir jau dabar menkais žalsvais lapeliais pasipuošę medžiai sprogtų ir ryškiai žalios spalvos marškos pakeistų juodai pilkus aprėdus.
Ar pastebėjot, kaip vos per kelias dienas viskas sužydėjo, kaip nubaltavo slyvos, nuo žiedų gausos išryškėjo šviesiai žalsvi klevų kupolai. Žibučių melsvos paklodės jau pabaigė džiuginti akis ir jas pakeitė baltos ir geltonos plukės, o eglynuose subaltavo skanieji kiškių kopūstai.
Pievose pražydo pūkuotos pievinės šilagėlės, o laukai jau geltonuoja nuo kiaulpienių galvučių.
Pritūpkit prie kokio geltono žiedo – kiek ten visokios gyvasties pilna! Be kartais užsukančių įvairiausių drugių, musių, bičių ir kailiniuotų kamanių, ten kuičiasi visokie mažyčiai blizgantys žiedvabaliai, aukų laukia geltoni žiedvoriai ar žiogų nimfos.
Ten galima pamatyti pailgų smulkučių tamsių gegužvabalio lervų. Jos čia tyko laukinių bičių, kad pastarosios tas lervas nusineštų savo lizdan ir jos galėtų už dyką maitintis šeimininkių kiaušiniais, surinktomis žiedadulkėmis bei nektaru.
Gegužvabalį tikrai ne vienas esat matę ropinėjantį žeme. Tai nemažas melsvai blizgantis vabalas su tokiu storu pilveliu, kad antsparniai jo neuždengia.
Nemaža dalis varlių ir rupūžių jau spėjo išneršti, bet jų koncertai tikrai nesiliauja. Kaip tik dabar jau galima išgirsti ir gražiausiai „giedančios“ varlės – raudonpilvės kūmutės – balsus (primena skudučių garsą). Prie jų jau turėtų jungtis ir retos egzotiškosios medvarlės.
Paukščių migracija vis dar pačiame įkarštyje. Kasdien vis daugiau ir daugiau sparnuočių grįžta į namus ar traukia dar toliau į šiaurę. Jau parsirado grąžiagalvės (tokie keisti skruzdėmis mintantys geniai), kukučiai, kregždės (pirma kregždė – dar ne vasara), įvairios nendrinukės, devynbalsės, pečialindos, musinukės, žiogeliai (ne vabzdžiai), žuvėdros (ne kirai).
Šiemet ypatingai daug buvo galima matyti kikilių. Turbūt žinot, kad tai gausiausiai perintis Lietuvos paukštis. Jų yra daugiau nei balandžių ir žvirblių kartu sudėjus.
Didžioji dalis gulbių giesmininkių ir žąsų jau paliko užlietas Nemuno deltos ir Žuvinto apylinkių pievas. Juolab, kad šiemet dėl sausros vanduo ten labai greit išgaravo. Todėl ir nesulaukėm tiek daug ančių bei tilvikų, kurie patraukė ieškoti palankesnių poilsio vietų.
Sugrįžę paukščiai skuba ruoštis lizdus ir dėti kiaušinius, o kiti jau ir vaikus maitina. Jau lizduose čirpauja strazdžiukai, o inkiluose varnėniukai. Jau paskui šešias pilkąsias žąsis sekioja šeši žąsyčiai, o gervių lizduose tuoj tuoj turi prasikalt gerviukai. Mažieji ereliai rėksniai dar tik tvarkosi lizdus, o jūrinių erelių poros jau džiaugiasi savo baltapūkiais ereliukais.
Žvėrys laimingi pagaliau sulaukę šviežios žolės ir laukia kada miškas taps nepermatomas. Vakarais pakelėse aktyviai laksto vabzdžių ieškantys ežiai, tarp medžių lakioja sėkmingai išsimiegoję šikšnosparniai. Sutemus į medžioklę išsiruošia storarūris barsukas, o į želmenis patraukia elniai, danieliai, stirnos bei šernės su dryžuotais pabiručiais.
Storapilvės elnės ir briedės jau tuoj turi susilaukti elniukų ir briedžiukų, o gal kai kurios jau ir laižo vos gimusio menkai bepastovinčio didžiaakio kailiuką. Palaukės duobutėje tupintys susispaudę kiškiukai laukia, kol mama teiksis juos pažindyt. Urvuose jau turėtų inkšti lapiukai ir vilkiukai.
Miškuose, parkuose, pievose, pelkėse, palaukėse dabar pilna gyvybės. Todėl reiktų ne tik ja grožėtis, bet ir stengtis kuo mažiau padaryti jai žalos.
Visų pirma šį savaitgalį, kai beveik visoje Lietuvos teritorijoje gaisringumas siekia 4 kategoriją, būkit labai atsargūs su ugnimi, o geriausia apsieikit be jos. Viena numesta nuorūka, neužgesintas laužas – ir žus tūkstančiai.
Taip pat miškuose jau galit sutikti žvėrių jauniklių – neimkit jų į rankas. Žinau, kad šerniukų ir briedžiukų nepulsit glamonėti, nes bijosit gaut iš kanopos galvon ar knyslės šiknon, bet nelieskit ir elniukų bei kiškiukų. Jiems nereikia jūsų pagalbos. Tėvai žino, kur jų vaikai. Jei jau jums viskas dzin ir vis tik selfis su laukinio žvėries jaunikliu rankose yra gyvybiškai svarbus, tai po to galit iškart tą žvėriuką ir pakast, kad nesikankintų.
Paukščių jauniklių dar nesutiksit, bet jei jau sutiksit – palikit ten, kur radot.
Ir dar. Šį savaitgalį organizuojama kasmetinė akcija „Mes darom“, linkiu joje dalyvauti ne tik ryt ir poryt, bet ir kasdien, kai pamatot numestą šiukšlę, butelį, plastiko maišelį. Jums neturėtų kilti tokių minčių: „kodėl aš turiu rinkti“, „jei kiti šiukšlina, tegu kiti renka“, „čia ne mano daržas ir ne mano pupos (šiukšlės)“, „vis tiek prišiukšlins“.
Taip, gyvuliai sunkiai perauklėjimi, bet su laiku jie išnyks ir, jei pastebėjot, jų jau dabar smarkiai mažėja. Švarioj aplinkoj ne tik mums smagiau, bet saugiau ir sveikiau patiems įvairiausiems gyviams.
Tai gražaus ir smagaus savaitgalio.
