Gyvenimas

2019.04.26 21:13

Po skaudžių likimo smūgių – begalinis noras padėti kitiems

LRT.lt2019.04.26 21:13

Darbas greitosios medicininės pagalbos stotyje yra sudėtingas – kasdien matai nelaimes, traumas ir mirtis, pasakoja Maltos ordino pagalbos tarnybos (MOPT) Pirmosios pagalbos programų vadovė medikė Marija Valentinaitytė.

Kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, labiausiai apmaudu medikei būna, kai gyvybė užgęsta tada, kai ją dar buvo galima išsaugoti.

„Atsimenu, gavome iškvietimą iš įstaigos, kad vienam iš darbuotojų skauda širdies plote. Po pirminės paciento apžiūros didelės problemos neįžvelgėme, tačiau nutarėme 50-ies metų vyrą nuvežti į ligoninę išsamesniam ištyrimui. Vykstant į ligoninę, kelyje, vyro būklė pablogėjo, jis prarado sąmonę.

Transportuoti į gydymo įstaigą vyrą teko per pačią transporto spūstį ir mes įstrigome. Paciento gyvybė užgeso. Todėl pirmosios pagalbos kursuose visada sakau: „Jūs visi esate būsimi ar esami vairuotojai ir jeigu matote, kad „atskrieja“ greitosios pagalbos automobilis su įjungtais švyturėliais ir garso signalais – nedelsdami atlaisvinkite jam kelią, nes jame tuo metu galbūt vyksta kova dėl žmogaus gyvybės“, – pasakoja M. Valentinaitytė.

Jos teigimu, mirtimi ir sunkiomis traumomis buvo paženklinti daugelis jos gyvenimo etapų.

„Mano tėvo mirtis buvo didžiausia mano gyvenimo netektis, – pasakoja Marija. – Man tada buvo dvidešimt metų. Tėtis žuvo avarijoje, važiuodamas su mama iš sodo.“

Likimas lėmė, kad tuo metu Marija buvo netoliese, tačiau atvažiavusi į avarijos vietą, ji jau nieko negalėjo padėti. Lyg sapne mergina išvydo apsivertusią sudaužytą šeimos mašiną ir griovyje sėdinčią, ir nenumaldomai raudančią mamą.

„Mūsų šeimos gražus, ilgai ir rūpestingai kurtas gyvenimas sudužo per keletą akimirkų, – prisimena Marija.

Poros mėnesių po tėvo mirties ji tiesiog neprisimena. Viskas buvo kaip rūke, baisus tuštumos ir netekimo jausmas buvo nepakeliamas. Mergina nutraukė medicinos studijas, nes tiesiog nebegalėjo susikaupti. Skausmas buvo per daug didelis.

„Sprendimas išvykti į Austrijos Alpes man buvo vienintelė galimybė nors kiek pamiršti realybę ir užgriuvusias problemas, – prisimena Marija.

Tėtis buvo įskiepijęs man meilę kalnams, skraidymui, tad Austrijoje nutarė pasinaudoti galimybe paskraidyti parasparniu, tačiau skrydis pasibaigė tragiškai – skraidyklė prarado greitį ir pradėjo kristi, kaip akmuo į žemę žemyn galva krito ir Marija.

Kas buvo toliau, ji nelabai atsimena. Atsimena tik jos atskridusio paimti medicininio sraigtasparnio lakūno veidą su šalmu.

Tąkart mergina tik per plauką išsigelbėjo nuo neįgalumo ir kojų nevaldymo. Po kelių savaičių praleistų Austrijos ligoninėse Marija buvo medicininiu lėktuvu atgabenta į Lietuvą. Gydymas ir reabilitacija truko dar apie metus, tačiau po jo Marija vėl galėjo vaikščioti.

Netekčių ir traumų patyrimas ir noras padėti kitiems vėliau Mariją atvedė į Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso savanorių kursus Vilniuje. Čia savanoriai buvo ruošiami padėti ligoniams, kuriems gyventi liko kelios savaitės, o gal ir tik kelios dienos.

„Kursai tapo man labai ypatingu patyrimu, kuris privertė mane atnaujinti medicinos studijas, pradėti dirbti Greitosios medicinos pagalbos stotyje, o vėliau paskatino tapti maltiečių Pirmosios pagalbos projektų koordinatore. Supratau, kad mano pagalbos, medicininių žinių ir noro padėti tikrai daug kam reikia“, – pasakoja M. Valentinaitytė

Vienas labiausiai Marijos širdžiai artimų projektų maltiečių veikloje – „Jaunųjų mokyklos paramedikų“ ruošimas. Šis projektas yra itin aktualus, nes dabar Lietuvos mokyklose beveik nebeliko medicinos punktų, kad atsitikus nelaimingam įvykiui specialistai galėtų padėti nukentėjusiems.

Laukti kol atvyks greitoji ir suteiks pirmąją pagalbą, dažnai gali neužtekti laiko (ypač kaimo vietovėse), todėl gavęs sunkią traumą moksleivis gali mirti arba likti neįgalus visą gyvenimą.

Tokiais atvejais ypač vertingas yra kiekvienas mokantis suteikti pirmąją pagalbą nukentėjusiam.

„Labai dažnai atvykus į nelaimės vietą matau, kad ten susirinkę daug žmonių, tačiau pagalbos sužeistiesiems niekas neteikia – visi tik stovi, žiūri ir laukia. Ir ne tik tai! Dar ir priekaištų iš tokių susilaukiame: „Kur jūs buvote? Kodėl taip ilgai važiavote?!“

O kodėl visi tie žiūrovai negali patys nors kažkuo nukentėjusiam padėti – sustabdyti kraujavimą, fiksuoti lūžio vietą, prilaikyti galvą ... Nors kažką padaryti, o ne tik žiūrėti! Pagalbai daug proto nereikia, tačiau, suprantama, reikia žinoti, kaip tai padaryti, kad dar labiau sužeistajam nepakenktum“, – svarsto M. Valentinaitytė.

Pasak jos, jaunuolius paruošti tokioms situacijoms (nuo traumos gavimo iki greitosios pagalbos atvykimo) ir yra skirta maltiečių „Jaunųjų mokyklos paramedikų“ programa.

Joje 2018 metais metais dalyvavo 150 moksleivių iš 10 Lietuvos mokyklų.

Tačiau išmokti pirmąją pagalbą būtina ne tik moksleiviams. Šiuos gyvybę galinčius išgelbėti įgūdžius turi turėti kiekvienas – kad nebūtų pasyviu stebėtoju mirštant žmogui, o sugebėtų suteikti jam pagalbą laukiant kol atvyks medikai.

 

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.