Gyvenimas

2019.04.25 20:36

„Atradimai“: apie neįgalumo suteikiamas galias

Socialinė dokumentika „Atradimai“, LRT.lt2019.04.25 20:36

Kaip nesvajojame išmokti skraidyti, taip Ieva nesvajoja išmokti vaikščioti, o Martynas – matyti. Socialinės dokumentikos „Atradimai“ herojai įsitikinę – blogiausia, ką galima duoti neįgaliam žmogui, yra gailestis – jis ne tik nieko neduoda, bet ir paskatina mintis apie tai, kad „esu ne toks ir kažko negaliu“.

Vienas važinėti viešuoju transportu Martynas pamėgo jau vaikystėje – tai daro ne tik gimtajame Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Dabar kelionės – ir į užsienį.

„Sėsliai gyventi nebemoku. Aš galiu sėdėti kelias dienas namie tik tada, jei turiu darbo. Arba turiu kokią gerą knygą. Tada manęs nėra, bet šiaip man pradeda „rauti stogą“. Man reikia kažkur važiuoti, kažką daryti. Aš esu komunikabilus žmogus. Man tiesiog patinka taip gyventi“, – pasakoja jis.

Vaikinas gimė neišnešiotas, o cerebrinį paralyžių „padovanojo“ daktarai. Taip pat jis beveik nemato, tačiau tai netrukdo jam užsiimti mėgstamomis veiklomis. Vytauto Didžiojo universitete Martynas studijuoja socialinį darbą, šiuo metu rašo magistro darbą.

„Buvau ir esu aktyvus universiteto bendruomenės narys. Dalyvauju Studentų atstovybės veikloje, teko atstovauti ir Senate“, – sako jis. Martynas universitete jaučiasi puikiai: naudojasi liftu, kuriame mygtukai paženklinti Brailio rašto skaičiais, kavinės darbuotojos puikiai žino, ką vaikinas mėgsta ir ko jau nebe – o nebemėgsta keksiukų.

Technologijos – ne tik Martyno hobis. Dvidešimt šešerių vaikinas dirba mobiliųjų programėlių testuotoju, nuo paauglystės taiso kompiuterius.

„Tenka ir programuoti, ir rašyti programėles. Randu visokių naujų ir įdomių dalykų, kurie gali praversti turintiems regėjimo negalią: tai spalvų detektoriai, programėlės, kurios atpažįsta pinigus“, – kalba pašnekovas.

Vaikinas turi absoliučią klausą – tai galima suprasti stebint, kaip jis naudojasi mobiliuoju telefonu ar feisbuku. Garsinio asistento programa žodžius jam skaito kaip galėdama greičiau – tai jis nusistato pats, nes nenori laukti, kol jam viskas bus perskaityta lėtai. Žodžius jis gali suprasti iš vos vieno skiemens: „Noriu viską daryti greitai. Už tai pašaliniams ir atrodo, kad tai paukščių kalba.“

Neįgaliesiems ne visada reikia pagalbos

Dažnai neįgalieji sulaukia gailesčio, tačiau Martynas tikina to nemėgstantis ir nenorintis. Vis dėlto į tokias situacijas jam tenka pakliūti dažnai.

„Jeigu tu prieisi ir sakysi, vaikeli, imk dešimt eurų, nes tau sunku. Nelengva žmogui įrodyti, kad aš užsidirbu pinigų“, – pasakoja laidos herojus.

Pasak jo, geriau prieiti ir užkalbinti tokį žmogų neišskiriant jo iš kitų, paklausti apie kitoniškumą, tačiau ne iš gailesčio, o iš smalsumo: „Mes, žmonės, esame jausminės būtybės. Labai greitai viską pajuntame. Jeigu matai neįgalų žmogų ir tau atrodo, kad jam reikia pagalbos, nes jis kažko neranda, tai visą laiką prieš puolant padėti reikia paklausti, ar jam tikrai reikia pagalbos. Nes jeigu iš karto pulsi padėti, gali padaryti dar blogiau.“

Jis pateikia ir pavyzdį: Martynui lipant į viešąjį transportą dažnai žmonės puola padėti, kelia jį į autobusą ar troleibusą, tačiau sergant cerebriniu paralyžiumi kūnas nejaučia įprastos pusiausvyros – tokioje situacijoje ji visai prarandama.

„Aš pats galiu įlipti. Manau, užmezgant kontaktą svarbiausia tai daryti nuoširdžiai ir atvirai“, – teigia vaikinas.

Iš gyvenimo ima viską

„Matau tiktai kontūrus, šešėlius, profilius. Žmogaus iš veido nesugebėčiau atpažinti“, – sako Martynas. Žiemą, pasnigus, kai aplinkui balta – dar sunkiau, nes aplinka praranda kontūrus.

Pažįstamoje aplinkoje laidos herojus gali vaikščioti be ramento, tačiau eidamas į miestą ramentą privalo pasiimti. Socialinį darbą vaikinas nutarė studijuoti norėdamas parodyti kitiems neįgaliesiems, jog nepaisant nieko iš gyvenimo reikia imti viską, ką jis duoda.

Jis nori padėti tokiems žmonėms, tai daro su jais bendraudamas, dalyvaudamas priimant įvairius įstatymus. Su keliais kitais entuziastais Martynas įsteigė asociaciją „Savarankiškas gyvenimas“.

„Neįgaliųjų Lietuvoje yra tikrai daug. Į tai, kad mes jų nematome, susideda labai daug dalykų. Vienas jų – nepritaikyta aplinka. Neįgaliesiems sunku keliauti. Jūs pabandykite atsisėsti į vežimėlį ir su tarpmiestiniu autobusu nuvažiuoti iš Kauno į Vilnių. Pritaikytų autobusų yra gal tik du trys“, – tikina pašnekovas.

Gedimino prospekte – vos kelios kavinės, į kurias įmanoma patekti: „Nenoriu visko labai „blogai“ nupiešti. Pokytis vyksta, tikrai atsiranda pritaikytų objektų – gal ir mes, neįgalieji, turime reikštis. Kitas dalykas, ilgą laiką gyvenome okupacijoje. Sovietmečiu gi ligų nebūdavo – bent kiek kitokie žmonės būdavo sukišami į institucijas. Galbūt vyresnei kartai tai nauja, kad neįgalieji turi kažkokių teisių ir suvokimas keičiasi.“

Gailestis neskatina tobulėti

2009 m. Martynas internete susipažino su Ieva, dabar jie – geri draugai. Iš nedidelio miestelio į Kauną studijuoti atvykusiai Ievai buvo sunku orientuotis, tad jos pagalbininku tapo Martynas. Būtent jis jai parodė, kur universitetas, kavinė, net kaip pereiti gatvę.

Ieva tikina, kad kartais susitikti su Martynu sunku – jis nuolat užsiėmęs, kažkur išvykęs. Pasak merginos, Martynas išsiskiria tuo, kad ne tik nori ką nors daryti, bet ir daro. „Aš galvoju, kad mano to reikėtų iš jo pasimokyti“, – sako Ieva.

Mergina sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Taip ji gyvena nuo vaikystės, tad klausiama, kaip tai ją paveikė ar kaip ji su tuo susitaiko, tikina neturinti, ką atsakyti: „Jis [gyvenimas] nepasikeitė. Aš kitokia niekada nebuvau, tai man natūralu.“

Jai antrina ir Martynas: „Mes nežinome, kaip gali būti kitaip. Aš, pavyzdžiui, nežinau, ką reiškia normaliai matyti ar eiti. Tai yra mano natūralus gyvenimas.“

Juk nesvajojame išmokti skraidyti – taip Ieva nesvajoja išmokti vaikščioti, o Martynas – matyti. Pasak Ievos, paskutinis dalykas, kurį reikėtų daryti matant neįgalų žmogų ar bet kurį kitą asmenį, turintį problemų, – jo gailėti.

„Ne gailėti žmogaus reikia, o jam padėti, palaikyti, išklausyti, suprasti, paskatinti, neleisti jam užsidaryti. Gailestis nieko neduoda, jis tiesiog paskatina mintis, kad gal aš tikrai kažkoks ne toks ir kažko negaliu, gal tikrai manęs reikia gailėti. Jis neduoda stimulo judėti į priekį, augti, tobulėti. Kai kurie žmonės yra įsitikinę, kad jeigu tu turi problemą, būtinai esi nelaimingas“, – mintimis dalijasi Ieva.

Anot Martyno, yra daug žmonių, kurie gal ir norėtų susipažinti, bet bijo įžeisti ar kažką ne taip pasakyti. Net nematydamas žmogaus jis tai jaučia ir tikina tokius žmones provokuojantis: „Aš sakau, klausk bet ko, aš tikrai neįsižeisiu, kvailų klausimų nėra.“

Už tai, kad gali vaikščioti, Martynas dėkingas savo tėvams. Jo mama moko informatikos specialiųjų poreikių turinčius asmenis ir yra įsitikinusi – vaikams su specialiaisiais poreikiais reikia padėti rasti būdą būti savarankiškiems.

Pokalbis su Martynu ir Ieva – laidos įraše. Dokumentikos ciklas „Atradimai“ apie kitokio likimo žmones – tik LRT.lt mediatekoje kiekvieną ketvirtadienį.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Atradimai. Martyno Galia