Jei savaitgalį kur nors keliausite, pakeliui tikrai rasite gamtos stebuklų – Lietuvoje trykšta daugiau nei 220 įvairių šaltinių ir versmių, bent po kelis kiekviename regione. Sakoma, kad vieni gydo, kiti gražina, o treti stebuklingai veikia tik tada, jei vandens pasemiate saulei nusileidus.
Daugumos Lietuvos šaltinių atsiradimo istorijos apipintos įvairiomis legendomis. Kai kurie jų netgi laikomi šventais, nes šalia jų apsireiškia šventieji. Verta pamatyti bent keletą šių unikalių šių gamtos objektų ir įkvėpti geros jų energijos.
1. Svilės šaltiniai
Svilės šaltiniai, esantys Kelmės rajone, Šaukėnų seniūnijoje, Svilės kaime, yra laikomi vienais iš įspūdingiausių Lietuvoje. Jie yra didžiausi pagal užimamą plotą ir treti pagal išmetamo požeminio vandens kiekį. 1,8 hektaro plote verda per šimtą šaltinio akių, iš kurių išteka maždaug 350 metrų ilgio šaltavandenis Svilės upelis.
Svilės šaltiniai taip pat vadinami stebuklingais, žmonės jų vandenį dažnai naudoja ne tik maistui gaminti, bet ir įvairioms ligoms gydyti. Vieni įsitikinę, kad šis vanduo gelbsti nuo radikulito, grąžina nusilpusį regėjimą, kiti juo tikisi pagerinti skrandžio bei inkstų veiklą.
Dėl melioracijos ir kitokios žmogaus veiklos didelė dalis versmėto ploto užpelkėjo. 1985 metais Svilės šaltiniai paskelbti hidrogeologiniu gamtos paminklu. Įkūrus Kurtuvėnų regioninį parką, šaltiniams ir aplinkiniams miškams suteiktas kraštovaizdžio draustinio statusas. O 2005-aisiais Svilės šaltiniai įrašyti į Europos Sąjungos buveinių apsaugai svarbių teritorijų sąrašą.
2. Druskelės šaltinis
Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Balkasodžio kaime, Nemuno upės kairiajame krante esantis šaltinis pavadintas Druskelės vardu dėl vandens sūrumo. Iš po žemių kas sekundę išsiveržia apie 1 l vandens. Vanduo geriamas, primena Birštono mineralinių vandenų skonį.
Pasakojama, kad praeityje, kai trūkdavo druskos, aplinkiniai gyventojai iš Druskelės šaltinio vandenį gabendavosi statinėmis į namus maistui gaminti.
Senieji vietos gyventojai šį šaltinį dar vadina Balandėlės vardu. Pasakojama, kad kadaise šiuose kraštuose gyveno graži mergelė Balandė. Priešams užpuolus kraštą, žuvo visi jos brangiausi žmonės. Tai sužinojusi, mergelė ilgai ir graudžiai raudojo sūriomis ašaromis. Dievai, matydami tokį skausmą, pavertė ją balandėle, kad skrajojant tas skausmas sumažėtų. O toje vietoje, kur ji raudojo, ištryško sūrus šaltinėlis, kurį žmonės praminė Balandėlės šaltiniu.
3. Šv. Jono krikštytojo šaltinis
Šis legendomis apipintas šaltinis yra Kavarsko miestelyje, Anykščių rajone. Kai kas iki šiol tiki, kad jo vanduo turi gydomųjų savybių. Šis šaltinis savo vėsiu vandeniu pripildo šalia specialiai įrengtą betoninį, daugiau nei 3 m gylio baseiną.
Sakoma, kad išsimaudžius šiame vandenyje galima atjaunėti bent 5 metais. Daugelis prie šio šaltinio stabteli tam, kad parsivežtų šio magiško vandens namo, nes, kaip juokaujama, iš jo padaryta kava yra pati skaniausia. Net ir karštą vidurvasario dieną baseino vandens temperatūra išlieka apie 6-8 laipsnius Celsijaus.
4. Akmenytės šaltinis
Šis Kupiškyje esantis šaltinis pavadinimą gavo dėl gausaus akmenų kiekio šioje vietovėje. Pasak legendos, šiose vietose velnias nešėsi ant kupros akmenis, kuriuos ir išbarstė Akmenytės pievose. Šis šaltinis sruvena iš 88,31 m gylio.
5. Krokulės šaltinis
Krokulės šaltinis trykšta šalia Lygamiškio kaimo, Užpalių seniūnijoje, Utenos rajone. Pasakojama, kad vieną vasaros rytą piemenėliams šioje vietoje pasirodė Kristus, apsuptas spindulių. Išsigandę vaikai atsiklaupė ant kelių ir ėmė melstis. Kristus palaimino juos ir išnyko.
Į šaltinio duburį įleistas akmeninis rentinys, iš kurio vandens perteklius siaura protaka teka pietų kryptimi ir įteka į Šventąją. Krokulės vanduo garsėja nepaprastomis savybėmis, manoma, kad gali išgydyti įvairias ligas.
Pušyno teritorija su Krokulės šaltiniu aptverta dar XX a. pr. Didelės, metaline tvora aptvertos aikštės centre stovi koplytėlė su Jėzaus Kristaus statula.
6. Kerpauskų šaltinis
Kerpauskų šaltinis yra Šarnelės kaime, Plungės rajone. Jis yra šalia poeto Vytauto Mačernio gimtinės tako. Greta šaltinio esančios kalvelės papėdėje įrengtose požeminėse slėptuvėse ir toliau buvusioje sodyboje Antrojo pasaulinio karo metu Juozo ir Adolfinos Kerpauskų šeima trejus su puse metų slėpė nuo sunaikinimo ir globojo kelias žydų šeimas, iš viso 16 asmenų.
Sovietiniais laikais A. ir J. Kerpauskai ir jų vaikai buvo ištremti į Sibirą. Juozas Kerpauskas 1992 metais ir Adolfina Kerpauskienė 2009 metais po mirties apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus ordinais.
Šaltinis krentantis, atsivėręs negilioje ir nedidelėje duobutėje, įlinkusiame šlaite. Jo vanduo švarus, skaidrus, be kvapo, šaltas, gėlas, turi mažai mineralinių medžiagų, geležies.
7. „Grožio“ šaltinis
„Grožio" šaltinis yra sūriausias ir giliausias Druskininkų mineralinio vandens gręžinys. Jo gylis siekia daugiau nei 300 metrų.
Visi Druskininkų šaltiniai natūraliai veržiasi į paviršių. Įrengus fontaną „Grožio“ šaltinio vietoje, vanduo trykšteltų 12 metrų į viršų.
Jo vanduo nėra skirtas gėrimui, tačiau jis naudojamas vonioms – vienas arba su kitais komponentais. Šiuo vandeniu galima praustis, skalauti skaudamą gerklę: „Grožio" vanduo veikia kaip efektyvi priešuždegiminė priemonė. Ilgai laikyti pasisemto mineralinio vandens nepatariama.
8. Knygnešių šaltinis
Knygnešių šaltinis yra Vilkų kaime, Plungės rajone. Šaltinis ir šalia jo stovėjęs koplytstulpis buvo puikūs orientyrai knygnešiams į greta esančią knygnešių globėjų sodybą: prisiglausti poilsiui, paslėpti knygas.
Žmonės tikėjo gydomosiomis šaltinio vandens savybėmis, juo daugiausia gydė akių ligas. Šalia šaltinio yra išlikęs dar sovietmečiu, 1983 m., slapčia pastatytas koplytstulpis, vietoj anksčiau buvusio ir knygnešių pamėgto koplytstulpio.
9. Ūlos akis
Ūlos akis, esanti Varėnos rajono Marcinkonių seniūnijoje netoli Mančiagirės, yra paskelbta hidrogeologiniu gamtos paminklu.
Šaltinio gylis yra daugiau nei metras. Jame nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis. Apie šį vandenį sakoma, kad jis skaidrus kaip ašara. Jis yra gėlas, minkštas, bekvapis, tačiau turi silpną geležies prieskonį.
Vietiniai gyventojai šaltinio vandenį naudoja gėrimui ir mano, kad jis padeda nuo visų ligų, ypač pasemtas ką tik nusileidus saulei. Netoli Ūlos akies įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria gražus vaizdas.
10. Smardonės šaltinis
Smardonės šaltinis yra karstinės kilmės versmė, hidrogeologinis gamtos paminklas Biržų rajone, Biržų regioniniame parke, Likėnų reabilitacijos ligoninės teritorijoje.
Dėl karstelėjusio skonio ir išsiskiriančių sieros vandenilio dujų kvapo gyventojai į Smardonės šaltinį atkreipė dėmesį labai seniai, o specifinė smarvė padiktavo ir atitinkamo vardo parinkimą. Jie nevartojo vandens iš šio šaltinio mėsai, kavai ar arbatai virti, bet naudojo duonai kepti, maudymuisi.
Gydomosios Smardonės šaltinio galios rašytiniuose dokumentuose pirmą kartą paminėtos jau 1587 m.
Taip pat skaitykite
Parengė Audinga Satkūnaitė.
