Gyvenimas

2019.04.22 12:07

Kęstutis Kėvalas apie apsisprendimą tapti kunigu: kad praneščiau tėvams, kaupiausi tris mėnesius

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2019.04.22 12:07

Kęstutis Kėvalas yra didžiausios Lietuvoje, Telšių, vyskupijos vyskupas, tačiau jo kelias kunigystės ir apsisprendimo link nebuvo tiesus. Vieną dieną, kai gyvenimas atrodė sustyguotas ir planas labai aiškus, dvasininką užvaldė jausmas, kurį jis prilygina įsimylėjimui. Tam, kad apie savo apsisprendimą tapti kunigu praneštų tėvams, jis kaupėsi apie tris mėnesius.

Vaikystėje užbūrė akordeonas

Kaune, Šančių rajone, gimęs ir augęs Telšių vyskupas K. Kėvalas tikina pirmąją pamoką – ką galima kalbėti namuose, nevalia sakyti mokykloje, išmokęs gana ankstyvame amžiuje.

„Supratau, kad mokykla ir namai yra 2 skirtingi pasauliai, kai manęs, pirmokėlio, auklėtoja paklausė, kaip ir visos klasės „kas tikite Dievą?“, pakėliau ranką – „aš tikiu“. Žiūriu, kad aš vienas. Supratau, kad čia kitas pasaulis. O kaip Kalėdos, Velykos? Man tai buvo natūralu ir supratau, kad tikėjimo dalykus ir visa tai, ką kalbame namie, turiu laikyti sau. Tai privatus reikalas. Jeigu viešinsiu, turbūt pateksiu į bėdą“, – sako K. Kėvalas.

Tikėjimo reikalai kuriam laikui buvo atidėti į šalį ir svarbią gyvenimo dalį užėmė muzika ir instrumentas, kuris jį lydi iki pat šių dienų. Į K. Kėvalo akiratį, jam būnant aštuonerių metų, pateko akordeonas.

„Dalyvavau vestuvėse ir mano pusbrolis Valdas užgrojo akordeonu. Ten buvo gal 50 žmonių, visi uždainavo, užlingavo, mane iš karto užbūrė. Akordeonas man tokia magija. Ne tai kad nuėjau groti, aš griuvau į jį. Man jis tiesiog buvo desperatiškas gyvenimo tikslas, nes norėjau groti“, – tikino K. Kėvalas.

Deja, į mokyklos mokyklą jo nepriėmė, tačiau berniukas iš tėvų sugebėjo išsireikalauti privačių pamokų.

Pasak vyskupo, pinigų visada stigo, todėl pirmą akordeoną jam nupirko labai nedidelį ir pareikalavusį minimalių išlaidų. Šiuo instrumentu K. Kėvalas grojo dvejus metus, kol jo mokytoja vieną dieną tėvams pasakė: „Jeigu jūs tokie negailestingi ir negalite nupirkti vaikui didesnio akordeono, anokie jūs čia tėvai esat“. Į muzikos mokyklą K. Kėvalas įstojo būdamas 11 metų ir, kaip pats sako, ten buvo vieni gražiausių vaikystės prisiminimų.

Vyskupo tikinimu, šeima nuolat laikėsi tradicijos lankyti bažnyčią, todėl K. Kėvalas augdamas pamažu prisijaukino Dievo namus.

„Tėvai į bažnyčią mūsų, vaikų, nevertė eiti, bet kviesdavo. Tėvas ir mama nesutardavo, kuris laikas geriausias – 10 ar 12 val. Mamai prieš 12, nes pietūs, tėvui – nuėjai, viskas, atlikta. Abu turi argumentų. Jie išsiskyrė ir beveik visą gyvenimą ėjo skirtingai, kur mes prisišliejame, ten ir einame.

Pavyzdžiui, tėvas atsikėlė, kaip mama sako, kepurę ant galvos ir per duris. Man lepteli: eisi į bažnyčią? Paauglys, plius dar kokia gėda, pionierius, kaip taip gali būti? Buvo labai nepatogu prieš mokyklą, pamatys klasiokai, o jeigu mokytoja kokia, tai visiška tragedija. Eidavau tarsi slapčia, bet nepatogu, tėvas išėjo, gal ir man reikia eiti? Gal čia svarbu? Atsikeliu, greitai į batus, pribėgu prie tėvo, prisišlieju, einam tylėdami, jis nieko nesako ir aš jam nieko nesakau“, – gyvenimo atsiminimais dalinosi K. Kėvalas.

Mintys apie kunigystę – lyg žaibas

K. Kėvalas prisipažįsta nebuvęs pats ramiausias vaikas. Prisigalvodavęs pokštų, kartą prieš seseris apsimetė, kad yra miręs. O Šančių rajonas nebuvo pats taikiausias, tad jam yra tekę stoti į muštynes. K. Kėvalas nestokojo populiarumo ir tarp merginų, pats taip pat buvo linkęs nuolat įsimylėti.

„Mane įsimylėjimas ištikdavo taip reguliariai, maždaug kas 1,5 m. Sakydavau: šita bus mano žmona turbūt, viskas. Ji net nežino, bet ji bus. Maždaug tokia nuotaika. Esu įsimylėjęs ir klasiokių, esu įsimylėjęs iš tolo, vyresnes mergaites ir visada norėdavau patekti į tą koridorių, kur ratu vaikšto, į tą klasę. Buvo stovyklos, pasivaikščiojimai palei ežerą. Bet šnekos žinai apie muziką, apie mokslus, tokios kultūringos, gražios“, – atviravo vyskupas.

K. Kėvalas baigęs mokyklą buvo apsisprendęs tapti garso režisieriumi, tačiau dėl to būtų tekę vykti mokytis į Minską. Taigi viską apgalvojęs vaikinas nusprendžia likti Kaune.

„Įstojau į radijo elektronikos fakultetą ir labai patiko studijos. Tuo metu tai buvo nuostabu, pirmą kartą pamačiau „Pentiumo“ kompiuterį, tai buvo kaip kosminėje stotyje pasižvalgius. Labai įdomios paskaitos ir labai įdomūs dėstytojai“, – sakė jis.

Pasak K. Kėvalo, jis antrame kurse turėjo mylimą merginą, svajojo apie būsimą šeimą, tačiau pajuto, kad su juo vyksta keisti dalykai. Lemtinga tapo 1992 metų vasara, kai dienas jis leido kaime.

„Apsiblausęs iš ryto įsijungiu televizorių, gal kokį filmą pasižiūrėsiu, buvo sekmadienis. Ir ką tu pasakysi – kalba vyskupas. Aš tada taip buvau nustebęs, kone ufonautą matau televizoriaus ekrane. Toks neįprastas vaizdas, tarybiniai laikai, išvis nesame matę dvasininko. Jis kalbėjo maždaug tokiais sakiniais: galbūt kas nors galvojate apie kunigystę, kviečiame, Lietuva laisva, atsidarė seminarijos, prašome stoti. Gal ką viešpats kviečia? Ir ką tu pasakysi? Mane taip tvokstelėjo žaibas. „Out of the blue“ buvo“, – atviravo K. Kėvalas.

Šį viduje užgimusį jausmą jis palygino su įsimylėjimu, kuris jį visą su jėga apėmė. K. Kėvalas visas mintis ir jausmus metus kentė savyje ir kėlė sau klausimus. Galų gale apsisprendus, atėjo laikas apie tai pranešti tėvams.

Šis žingsnis K. Kėvalui nebuvo lengvas ir tai valandai jis kaupėsi maždaug tris mėnesius.

„Žinojau, kad tas pranešimas bus – mano gyvenimas iki jo ir po to. Kai tą ištarsiu, net jeigu nebūsiu kunigu, tau bus priminta. Atėjau verkdamas, raudodamas į namus iš dramos, iš įtampos. Aišku, mišiose nuėjau pasimelsti: Dieve, padėk. Šeima pripuolė: kas atsitiko? Sumušė? Atėmė pinigus? Kas nors pažemino, įsimylėjai? Visas versijas. Negaliu kalbėti, kūkčioju. Ir staiga sakau: man atrodo, esu šaukiamas būti kunigu. Visi sako: ačiū Dievui, kad tik tiek. Tėvas sako: nieko tokio, neimk į galvą, jaunystėje visokių durnų minčių užeina, viskas praeis. Taip, kad tu ramiai, čia į šitą visai nekreipk dėmesio. Mama sako: keista, bet jeigu tikrai, tai eik tu sau. Šeimoje nėra buvę. O seserys: o, mes būsime kunigo seserys. Bus labai įdomu“, – pokalbį su šeimos nariais prisiminė vyskupas.

Netikėta žinia apie naujas pareigas

Taigi K. Kėvalas įstoja į Kauno kunigų seminariją. 1997 m. ketvirto kurso seminaristui Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pasiūlo galimybę tęsti studijas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nė kiek nedvejodamas, jis išvyksta į Švč. Marijos seminariją ir universitetą Baltimorėje.

„Amerikoje buvo pagundų, bet buvo labai įdomus mokymo stilius. Labai daug atsakomybės pačiam, gali daryti, ką nori, bet buvo toks apkrovimas mokslu, kad jeigu nori įvykdyti normatyvus, padaryti tai, ką reikia, labai greitai turi karpyti visas pagundas“, – tvirtino K. Kėvalas.

Jis grįžęs iš Amerikos, 2002 metais įšventinamas į kunigus. Dar po 3 metų paskiriamas Jono Pauliaus II namų Šiluvoje vadovu.

„Šiluvą priėmiau kaip nuotykį. Niekada nesu gyvenęs kaime. Esu važiavęs vasaromis į kaimą, žinau kaimo gyvenimą, bet kai svajojau eiti į kunigus, žinojau, kad parapija gali būti idiliška, pamiškėje, prie ežero klebonija. Buvau nusiteikęs, kad gali toks variantas būti. Kai vyskupas paskyrė į Šiluvą, man buvo labai smalsu. Kaip vyksta kaimo gyvenimas, kaip atrodo ta kasdienybė, kas vyksta toje pačioje Šiluvoje, kaip žmonės atvažiuoja, meldžiasi“, – kalbėjo vyskupas.

2008 metais Kaune K. Kėvalas apsigina teologijos daktaro disertaciją, tampa Katalikų teologijos fakulteto prodekanu, taip pat Marijos radijo programų direktoriumi Lietuvoje. Ir netrunka suprasti, kad žmonėms nuo sakyklos kalbėti kur kas paprasčiau nei tiesioginiame radijo eteryje.

2012 metais K. Kėvalas sulaukia skambučio, kad jis turi tuojau pat prisistatyti į apaštalinę nunciatūrą, kur jo laukia specialus vokas.

„Ateinu, pasodina, išeina, vokas prieš akis, atidarau ir negaliu patikėti savo akimis. Esate kviečiamas būti Kauno vyskupijos augziliaru, tai reiškia vyskupu. Arkivyskupo Sigito padėjėju. Tada pradėjau verkti. Viešpatie, tai daugoka, ne, aš to negaliu, aš nenoriu. Nežinau, aš neišvešiu, nežinau, aš čia paprastas žmogus. Prasidėjo tokia lavina. Ne juokas. Balta galva pasidarė labai greitai po tų žinių, nes įtampa, atsakomybė, eismas, dalykai visiškai kito lygmens. Staiga pamatai, kad tu atsakingas ne tik už savo konkretų darbą, bet ir už kitų darbus, o tai jau yra ne juokas“, – tąkart besiliejusiomis mintimis pasidalino K. Kėvalas, kuris šiandien yra didžiausios Lietuvoje, Telšių, vyskupijos vyskupas. Čia jam tenka rūpintis ne tik žmonių dvasinėmis problemomis, bet ir labai žemiškais rūpesčiais.

Parengė Audinga Satkūnaitė. 

Išsamiau – laidos  „Gimę tą pačią dieną“ įraše.

Gimę tą pačią dieną. Sigito Tamkevičiaus keliais