Gyvenimas

2019.04.21 17:31

Nuvykę į Gvatemalą – metė iššūkį ugnikalniui ir nuo majų piramidės palydėjo saulę

Audinga Satkūnaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Labas rytas, Lietuva“2019.04.21 17:31

Jurgita Tamulytė-Bilinkevičienė kartu su vyru laikosi plano per metus nuvykti į tolimą pasaulio kampelį. Neseniai jie grįžo iš ketvirtosios savo kelionės, kurios metu lankėsi Centrinės Amerikos šalyje – Gvatemaloje. Čia jie ne tik pamatė pernai išsiveržusį ir vis dar lava besispjaudantį Fuego ugnikalnį, bet į vieną jų pasiryžo ir užkopti.

Kalbantys angliškai – retenybė

J. Tamulytės-Bilinkevičienės tikinimu, ypatingos priežasties pasirinkti būtent Gvatemalą nebūta.

„Visada prieš ruošdamiesi keliauti ieškome pigesnių skrydžių bilietų. Kai randame įdomesnę kryptį, skaitome informaciją apie tą šalį, ką joje galima veikti, pasidomime, ar reikalinga viza ir t.t. Po to, jeigu viskas mums patinka, tiesiog perkame bilietus“, – kalbėjo keliautoja.

Anot jos, aplinkiniams pasakius, kad ji su vyru planuoja vykti į Gvatemalą, išgirdo tokių klausimų kaip, kur ši šalis yra ir ar ten bus saugu. Tačiau nesaugiai jie tikrai nesijautė, nors vaikščioti naktimis po vietoves vengė.

Atvykę į šalies sostinę, keliautojai iškart vyko į Antigua miestelį. J. Tamulytei-Bilinkevičienei ši vieta paliko gerą įspūdį. Anot jos, šis miestelis yra antra pagal dydį Gvatemalos traukos vieta, todėl dienos metu čia galima išvysti daugiau keliautojų ir turistų nei pačių vietinių.

„Visos miestelio gatvės grįstos akmenimis, o šaligatviai aukšti ir siauri, tad miestelyje patogiau vaikščioti su žygio batais nei su basutėmis. Praktiškai visa teritorija suskirstyta į tvarkingus kvartalus, tad pasiklysti bus sunku, nes galima orientuotis pagal kalnus, į kurią pusę tau reikia eiti“, – pasakojo J. Tamulytė-Bilinkevičienė.

Ji nustebo tuo, kad oras šioje valstybės pusėje yra gana panašus į Lietuvos šiltą vasaros dieną.

„Dieną užkaitina, bet vakare ar ryte jau galima ir bliuzoną rengtis, o naktį ir visai vėsoka“, – įspūdžiais dalinosi keliautoja. Ji būsimiems Gvatemalos lankytojams pataria su savimi pasiimti ir šiltesnį drabužį.

J. Tamulytė-Bilinkevičienė pastebėjimu, taip pat pravartu vykstant į šalį pasimokyti ispanų kalbos, bent jau jos pagrindų. Pasak keliautojos, už viešbučio ar hostelių sienų labai sunku sutikti žmogų, kuris kalbėtų angliškai.  

„Buvo vietų, kur tekdavo pasukti galvą ir prisiminti iš vaikystėje pamatytų telenovelių frazių ispanų kalba. Labai dažnai amerikiečiai ar europiečiai iš tokių šalių, kaip Vokietija ar Norvegija, atvyksta į Antigua miestelį, kur apsistoja porai savaičių ir per tą laiką mokosi ispanų kalbos. Jie taip elgiasi dėl to, kad ten kursai labai pigūs“, – paaiškino J. Tamulytė- Bilinkevičienė.

Kopimas sukėlė įvairių jausmų

Pagrindiniu kelionės „vinimi“ tapo kopimas į Acatenango ugnikalnis. J. Tamulytė-Bilinkevičienė sakė, kad abu su vyru apie šį objektą skaitė daug atsiliepimų ir įvairių nuomonių. Tad jie žinojo, kad jų laukia nelengvas žygis, tačiau nė neįtarė, kad viskas bus kur kas sunkiau.

„Sąmoningai kopimui pasirinkome pačią kelionės pradžią, kol dar nebuvome pavargę. Ir tai buvo protingas sprendimas“, – tikino keliautoja.

Anot jos, į ugnikalnį norintis kopti žmogus turi pasirašyti, kad neturi bėdų su sveikata, neserga astma ar sąnarių ligomis. Nemažu galvos skausmu tapo ir kuprinės turinys, kuris nereikalingas kopimui.

„Jeigu manote, kad užtenka buteliuko vandens ir fotoaparato, tai klystate. Kiekvienas grupės narys turi neštis mažiausiai 4 litrus vandens, 3 litrai sau, 1 litras vakarienei, maisto davinį pietums, šiltą žieminę striukę, kelnes, kepurę, pirštines, dvi poras šiltų kojinių, šaliką. Tad kuprinę buvo pilna iki viršaus ir nieko nepadarysi. Nori kopti – nešk, nenori nešti – mokėk, nenori kopti – mokėk. Kuprinės užnešimas ant kalno kainuoja apie 20€, o jei tingite lipti, susimokate ir jus ten sugabens arklys“, – kalbėjo J. Tamulytė-Bilinkevičienė.

Jos tikinimu, kopimas į ugnikalnį vyksta įvairia danga: slidžia, kieta, akmenuota, minkšta, todėl visą laiką reikia stebėti, kur dėti kojas. Oras taip pat, pasak keliautojos, keičiasi labai dažnai ir tik į šaltąją pusę.

„Po 5 valandų kopimo pasiekėme stovyklavietę, iš kur atsivėrė nuostabus vaizdas: panorama, lava besispjaudantis ugnikalnis Fuego, Atitlano ežeras, Atitlano ugnikalnis. Tada supratome, kad buvo verta kopti, todėl labai didžiavomės savimi, kitais dėl to, ką padarėme, ir žinojome, kad to niekada nesigailėsime, o gal netgi ir pakartosime“, – atviravo J. Tamulytė-Bilinkevičienė.

Pasak jos, ugnikalnis Fuego pradžioje pasitiko apsuptas debesų ir matėsi tik kartais išspjaunamas dulkių stulpas. Vėliau, po saulėlydžio, keliautojai pamatė tai, dėl ko ir kopė, lava besispjaudantį Fuego.

„Tiek vaizdas, tiek jausmas buvo nepakartojamas, niekada to nebuvome matę. Tuo pačiu supratome, kad tas ugnikalnis yra labai aktyvus. Jis išsiveržė po dviejų savaičių, kai nusipirkome bilietus į Gvatemalą, ir pridarė didelių nuostolių, žuvo daug žmonių. Gidas pasakojo, kad visi, kurie kopė į šį ugnikalnį, iki šiol yra dingę be žinios“, – pasakojo moteris.

Anot jos, ryte kopimas nesibaigė. Visi kėlėsi 4 valandą ryto, nes laukė dar valanda kopimo iki Acatenango kraterio, kur turėjome pasitikti saulėtekį.

„Pasididžiavimo jausmas užkopus į viršūnę atpirko visą vargą, kurį patyrėme kopdami. Norint pasiryžti tokiai avantiūrai, reikia nusiteikti, kad reikės didelės fizinės ir psichologinės ištvermės“, – sakė J. Tamulytė-Bilinkevičienė.

Į saulėlydį – nuo piramidės

Po kopimo keliautojai apsistojo Santa Cruz la Laguna vietovėje. Pasak J. Tamulytės-Bilinkevičienės, pačiame kaimelyje nėra ką daug nuveikti. Dienos metu čia dirba tik viena kavinė, turinti nuostabią terasą į Atitlano ežerą.

Iš Santa Cruz la Laguna keliautojai patraukė į Flores, miestelį ežero saloje. Čia pagrindinis tikslas buvo Tikal nacionalinis parkas, kur yra majų civilizacijos miestas su išlikusiomis piramidėmis.

„Tai buvo bene pagrindinis cinkelis, kuris lėmė mūsų apsisprendimą vykti į Gvatemalą“, – teigė J. Tamulytė-Bilinkevičienė.

Jai didingas majų miestas paliko neišdildomą įspūdį.

„Mūsų laimei, žmonių parke buvo nedaug, saulėlydį stebėjo taip pat nedaug. Paskutines 10 min iki nusileidžiant saulei, gidas prašė visų nutilti ir įsiklausyti į Motulės Gamtos skleidžiamus garsus. Tada pasijunti toks mažytis, kažkokia dalelytė kažin ko didingo”, – tikino keliautoja.

Apie savo kelionę su vyru Jurgita Tamulytė-Bilinkevičienė pasakojo ir laidoje „Labas rytas, Lietuva“ (nuo 33:33 val.)

Labas rytas, Lietuva I dalis