Gyvenimas

2019.04.14 19:43

Kai už vaikus nusprendžia tėvai: jaunieji emigrantai dirbti pradeda nuo penkiolikos

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2019.04.14 19:43

Ankstyva emigracija išmoko savarankiškumo – LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ herojus Deimantas, mamos išvežtas į Norvegiją, ten dirbti pradėjo būdamas penkiolikos. Nors Lietuvos pilietybės atsisakė, vaikinas tikina nesijaučiantis nei norvegas, nei lietuvis. Kita laidos herojė Elina tvirtina, kad ir kur gyventų, jos namai – Lietuva.

Tūkstančiai jaunų lietuvių gyventi į užsienio šalis išvyksta vaikystėje ir paauglystėje, būdami tokio amžiaus, kai už juos sprendimus priima tėvai. Emigravusių ne savo noru gausu ir Norvegijoje – kai kurie iš jų savęs lietuviais jau net nebevadina, tik pasako – esu norvegas, turintis lietuviškų šaknų.

„Lietuviškai rašau labai sunkiai. Sunkiai ir kalbu, stringu, pamirštu lietuviškus žodžius. Bet su mama ar broliais namie kalbu lietuviškai, būtų keista kalbėti norvegiškai“, – sako laidos herojus Deimantas. Jo teigimu, ir kalbantis namuose lietuviškai kartais pristinga žodžių, tenka įterpti norvegišką ar anglišką, nes elementarūs lietuviški žodžiai tiesiog pasimiršta.

Deimanto mama 2008 metais pradėjo dirbti Norvegijoje slauge ir neilgai trukus į mažą kaimelį atsivežė ir sūnų. Tuo metu Deimantui buvo 10 metų, tad, kaip sako pats vaikinas, pasirinkimo jis neturėjo.

Iš Kauno į mažą Norvegijos žvejų kaimą Muvė mamos išvežtas Deimantas tada pasijuto tarsi iš naujo gimęs – tai buvo kitas pasaulis. „Buvo šokas“, – teigia pašnekovas, tačiau tuo metu dešimtmetis berniukas apie tai nelabai mąstė, nors, jei būtų reikėję kraustytis 13–14 metų, turbūt būtų buvę kitaip.

Mokykla – lūžio periodas visiems emigrantų vaikams. Kai kurie lietuviai labai greitai persilaužia ir pritampa prie naujos aplinkos, o kai kam tai būna itin sudėtinga. Būna ir tokių atvejų, kai vaikas neištveria, ir nesuprasdamas nė vieno norvegiško žodžio galiausiai pasiprašo grąžinamas atgal į Lietuvą.

„Bandžiau pirštais aiškinti. Norvegiškai nekalbėjo ir mama. Nekalbėjo ir angliškai. Man labai padėjo mokytoja ir išmokau tą kalbą. Sunku pasakyti, kaip viskas išėjo – smegenys užfiksavo žodžius ir pradėjau viską suprasti. Po pusmečio jau galėjau paaiškinti, ko man reikia, ką noriu pasakyti“, – tikina jis.

Planavo prisijungti prie Norvegijos savanorių rinktinės

Ankstyva emigracija išmoko savarankiškumo – turi išmokti už save ir pakovoti. Deimantas pradėjo dirbti anksti, nes norėjo finansiškai padėti savo mamai – juk dažniausiai šiuo tikslu ir emigruojama.

„Pradėjau dirbti nuo 15 metų. Tai buvo mano pasirinkimas, norėjau turėti savo pinigų. Ėmiau dirbti prie žuvies. Nieko nežinojau, net laivo vairuoti nemokėjau, bet darbą davė“, – sako Deimantas.

Jauni, patirties ir išsilavinimo neturintys žmonės Norvegijoje gerų darbų negauna, iš pradžių reikia imtis kažko sunkaus, ko patys norvegai nenori – šventą taisyklę atskleidžia pašnekovas.

„Tinkluose auginame lašišą, vėliau atiduodame ikrams. Prižiūrime, kad viskas būtų tvarkinga, žuvys turėtų pašaro. Dirbu ten kasdien jau 5 metus“, – tikina laidos herojus.

Tačiau žuvies ūkyje jis visą gyvenimą dirbti nenori. Kadangi turi norvegišką pilietybę, Deimantas planavo prisijungti prie Norvegijos savanorių rinktinės, tačiau dėl nesutvarkytų dokumentų to padaryti nepavyko.

Savo noru atsisakė Lietuvos pilietybės

Už sūnų nusprendusi, kur jam teks gyventi, Deimanto mama tarsi nulėmė visą jo ateitį. Vaikinas atvirai sako, kad dabar nesijaučia nei norvegas, nei lietuvis.

„Nesakyčiau, kad norvegas – niekada nebūsiu norvegas. Vis tiek lietuvis, Lietuvoje gimęs, augęs, 10 metų ten praleidęs. Gyvenu čia ir nemąstau apie tokius dalykus“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Klausimų, iš kur kilęs, sulaukia retai, nes kalba be akcento, tačiau kam nors paklausus prisipažįsta, kad jo šaknys – lietuviškos. „Jeigu vardo nesakau, net nežino, kad aš ne norvegas“, – tikina jis.

Deimantas pats savo noru pasirinko atsisakyti Lietuvos paso ir tapti visateisiu Norvegijos piliečiu. Sako šio žingsnio visai nesureikšminęs – tiesiog atėjo laikas, kai reikėjo apsispręsti: „Nesiruošiu grįžti į Lietuvą, noriu čia tęsti gyvenimą, kurį jau esu susikūręs. Gal taip negražu sakyti, bet nesijaučiu lietuvis. Paskutinįkart Lietuvoje buvau prieš 6 metus. Lietuvoje nieko nepažįstu.“

Emigrantas tikina su Lietuva nejaučiantis ryšio, nors kai kurie, emigravę net jaunesni, Lietuvos itin pasiilgsta. Jis juokiasi iš lietuvių susikurto stereotipo, kad Norvegijoje visi turtingi ir neskaičiuoja pinigų – anot Deimanto, norvegai taip pat skundžiasi kainomis ir verkia, kad per mažai uždirba.

„Taupau, mąstau apie ateitį, kad reikės pirkti butą, genda ir mašina, pas mechaniką lankytis brangu“, – pasakoja vaikinas. Jo teigimu, tam, kad mechanikas pakeistų automobilio ratus, tenka paaukoti visą mėnesio algą, dėl to norvegai mėgsta taupyti ir šią savybę Deimantas tikina perėmęs būtent iš jų.

Nors Lietuvos nepasiilgsta, pripažįsta, kad jo gimtinė – graži šalis, kurioje smagu pabūti. Tačiau gyvenimo jis čia neįsivaizduoja – lietuviai net juokauja kitaip.

„Esu bendravęs su lietuviais. Mano ir humoras kitoks, mažvaikiškesnis. Kai kurie sako, kad norvegų humoras – kvailas“, – sako emigrantas.

Gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo

Kita laidos herojė Elina kartu su broliu į Norvegiją pas mamą atvyko išsiskyrus tėvams. Lietuvos uostamiestyje iki 16 metų augusi mergina iš mamos buvo girdėjusi, kad naujais namais tapsiantis Bergenas panašus į Klaipėdą, tik čia viskas vyksta pagal daug ramesnį skandinavišką ritmą.

„Atvažiavę jau kitą savaitę su broliu išėjome į mokyklą. Nemokėjome nei anglų, nei norvegų. Tiesiog sėdėjome. Jie man kažką sako, nieko nesuprantu. Žiūri, klausaisi, naudoji „Google Translate“. Po mėnesio pradėjau susišnekėti angliškai, po pusmečio prabilau norvegiškai, paskui netyčia net lenkų išmokau“, – pasakoja Elina.

Ji sako žinojusi, kad į Norvegiją mama išsiveža ne atostogauti. Laiko tinginiauti jos gyvenime nebuvo niekada.

„Ypač, kai pradėjau gyventi viena – ėmiau dirbti, kartu mokiausi. Dabar dirbu dviejose vietose, mokausi, 24 valandų per parą neužtenka. Sunku, bet, palyginti su pradžia, nėra taip sunku, kaip buvo“, – kalba emigrantė.

Elina pasakoja, kad jos draugės norvegės vis dar gyvena su tėvais, o ji, pradėjusi gyventi viena, ėmėsi kambarinės darbo. Tačiau greitai mergina suprato, kad šis darbas nėra toks pelningas, kaip kalbama, dėl to ėmė ieškoti tokios vietos, kuri būtų ne tik geriau apmokama, bet ir mielesnė širdžiai. Dabar ji dirba dviejuose restoranuose – viešbučio ir meksikietiškame. Viešbučio restorane emigrantė atlieka praktiką – mokosi būti virėja.

Tačiau ir turėdama du darbus ji sako gyvenanti nuo atlyginimo iki atlyginimo. Tai, kad augo čia, negelbėja ir pinigų už tai daugiau niekas nemoka. „Vis tiek esame emigrantai, o ne vietiniai“, – aiškina Elina.

Džiaugiasi, kad „nesunorvegėjo“

Priešingai nei pirmasis laidos herojus Deimantas Elina savo namus Klaipėdoje ne tik puikiai pamena, bet ir nuolat juos lanko, sentimentai jai net spaudžia širdį.

„Netgi dabar, kai grįžtu į Lietuvą ir reikia skristi atgal, labai liūdna. Kai grįžtu čia, dar kokią savaitę liūdžiu. Namai yra namai, kaip ten bebūtų. Gyvenu čia, viskas gerai, bet mano namai ten, kad ir kur bebūčiau. Nelaikau savęs norvege“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Mergina sako, kad tėvai, kurie išveža savo vaikus gyventi į užsienio šalis, neturėtų atsipalaiduoti – svarbu vaikams nuolat priminti, iš kur jie yra kilę, kalbėti su jais gimtąja kalba, įskiepyti papročius. Kitaip brendimo laikotarpiu jaunieji emigrantai pameta savo tapatybę: „Turiu kelias pažįstamas, kurios „sunorvegėjo“. Atrodo nekaip, aš patenkinta, kad tokia netapau.“

Kad ji ne norvegė, o atvykėlė emigrantė Elinai žmonės primena beveik kiekvieną dieną. Mergina sako kartais pasijaučianti taip, tarsi būtų kuo nors prastesnė už vietinius.

„Kad ir darbe: ateina žmonės, darau jiems maistą, tuo metu šnekamės, jie manęs klausia, iš kur esu, pasakau, kad iš Lietuvos, ir iškart taip pasižiūri į mane. Nemalonu, bet gyventi galima“, – teigia Elina.

Svarsto emigruoti į Daniją

Jeigu netaupai, čia neišgyvensi – pripažįsta ir Elina. Ji sako, kad daug jaunų norvegų taip pat emigruoja. Vietiniams atrodo, kad gyvenimas daug geresnis kaimyninėje Danijoje. Elina apie emigraciją į šią šalį svarsto jau ne pirmus metus.

„Visi pasakoja, kad Norvegija – oho. Aš taip nemanau. Esu daug girdėjusi apie Daniją, turiu ten pažįstamų, kurie dirba tą patį darbą, gauna tokį patį atlyginimą, bet moka žymiai mažesnius mokesčius“, – kalba pašnekovė.

Pasak jos, čia, Norvegijoje, net mokestis už įvažiavimą į miestą yra milžiniškas – turi mokėti 5 eurus, o jei kasdien važinėji į darbą, per mėnesį susidaro didelė suma. Bet verkšlenti – ne šios lietuvės stilius. Elina sako, kad kiekvieną dieną stengiasi rasti veiklos, kuri ją pradžiugintų. O daugiausiai gerų emocijų šiai merginai sukelia žvejyba.

„Išplaukiame kur nors su valtimi, o kai būna skumbrės sezonas, kad ir ant kranto. Yra tokių vietų tarp salų – tiesiog įmeti meškerę ir iškart po 5–6 trauki“, – teigia Elina.

Plačiau – laidos įraše (nuo 22.33 min.)

Parengė Indrė Česnauskaitė.

 

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius