Gyvenimas

2019.04.12 12:02

Marius Čepulis. Apie Europos papūgas (specialus reportažas iš Barselonos)

Marius Čepulis, gamtos fotografas2019.04.12 12:02

Kažkada, seniai seniai, kai dar šakalai gyveno Pietų Europoje, o meškėnai Šiaurės Amerikoje, aš tikėjau, kad papūgos yra egzotinis tropikų paukštis. Tiesa, ir Kalėdų seneliu tikėjau (tada jis dar buvo senis Šaltis). Paauglystėje ne kartą esu radęs pabėgusių banguotųjų papūgėlių ar nimfų, tačiau jos mūsų žiemų neišgyvendavo ir, jei niekas jų vėl nesugaudydavo, žūdavo.

2002 metais Neringoje buvo pastebėta pirma „rimta“ (palyginti su mažytėmis banguotosiomis papūgėlėmis) egzotinė gražuolė – kramerio papūga. O nuo 2012 m. jos stebimos kasmet. 2013 metais ji peržiemojo Klaipėdoje. Nuo 2016 metų keli paukščiai nuolat stebimi Vilniuje, Kaune, Birštone. Vilniuje jos ir šiemet žiemojo. Tik laiko klausimas, kada kramerio papūgos pas mus pradės perėti.

Kodėl aš tas papūgas prisiminiau. Šiuo metu leidžiu laiką Barselonoje. Vaikštau po jos parkus ir stebiu paukščius. Čia beveik nėra varnų (per dvi dienas mačiau tik pora kuosų, tiesa, šarkų netrūksta), bet pilna balandžių ir papūgų.

Taip, Barselona garsėja papūgomis. Čia jų gyvena net 7 rūšys. Kai bobulytės (visur jos vienodos) atneša lesalo balandžiams, kartu su jais dėl trupinio pešasi ir trumpakojės ryškiai žalios papūgos. Būtent papūgos yra garsiausi Barselonos triukšmadariai (turistai nesiskaito). Jų šaižūs riksmai netyla visą dieną, o pačius paukščius galima sutikti kiekviename bent kiek didesniam parkelyje.

Gausiausiai čia sutinkamos yra kalitos (dar vadinamos kvakeriais arba papūgomis vienuolėmis). Prieš keletą metų visoje Ispanijoje jų buvo priskaičiuota virš 20 000. Kaip šios (ir visos kitos) papūgos atsidūrė Europoj?

Kalitų gimtinė yra Pietų Amerika. Kadangi papūgos vienuolės greit prijunka, yra mielos ir moka kartoti žodžius, jos buvo labai mėgstamos egzotinių paukščių augintojų. Žinoma, jos dažnai pasprukdavo į laisvę, o dar dažniau „geradariai“ jas paleisdavo. Ypač daug paleidinėjo septintajame dešimtmetyje (supraskit, hipių laikai, laisvė (laisvė papūgoms irgi), taika ir visa kita).

Klimatas buvo palankus, maisto į valias, gausybė vietų sukti lizdams, tad – gyvenk ir norėk. Dabar jos jau peri ne tik Viduržiemio jūros šalyse, bet ir Vokietijoje, Belgijoje, Olandijoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje, JAV bei Kanadoje.

Tiesa, apie lizdus. Kalitos suka didelius apvalius lizdus iš šakelių, o ne peri, kaip jų giminaitės, drevėse. Tie lizdai kartais būna poros metrų ilgio su daugybę landų – savotiški bendrabučiai. Lizdus labai mėgsta sukti palmėse, pušyse ar ant elektros stulpų. Dar kalitos yra įdomios tuo, kad kartais jų vaikus prižiūri ne vien tėvai, bet jie samdo (už dyką, be pinigų) aukles (dažniausiai jaunesnius paukščius).

Minta kalitos (kaip ir dauguma papūgų) augaliniu maistu – daugiausia įvairiomis sėklomis, uogomis, vaisiais, medžių pumpurais. Mielai ryja batoną.

Kita rūšis – gražuolė kramerio (kramerio žieduotoji) papūga. Šitų tėvynė – Azija (Indija) bei centrinė Afrika. Vėl gi žmogaus atgabenta Europon bei paleista, ji čia greit prisitaikė ir išplito. Ši papūgų rūšis puikiai iškenčia net ir šaltas žiemas, todėl jai puikiai sekėsi įsitvirtinti Europos didmiesčiuose. Dabar visoje Europoje jų jau turėtų būti virš 100 000.

Vien Didžiojoje Britanijoje, kur yra didžiausia populiacija Europoje, 2015 metais priskaičiuota virš 30 000 paukščių ir prognozuojama, kad po 10 metų jų čia bus virš 100 000.

Virš 10 000 jų gyvena Vokietijoje, o jau nuo 2016 metų jos peri Lenkijoje. Tad Lietuvoje jos tikrai netrukus kursis inkilėliuose, o žiemą kartu su žvirbliais ir zylėmis tupės lesyklose.

Dar kartu su kalita ir krameriu sutikau ir juodagalvę papūgą bei raudonskruostę aratingą, liko surasti raudongalvę bei mėlynvainikę aratingas (visų jų tėvynė– Pietų Amerika) ir senegalo papūgą (kilusi iš Afrikos).

Šiuo metu kanadinio cercio medžiai tiesiog aplipę rožiniais žiedais. Pasirodo, pastarieji yra valgomi ir malonaus skonio (reiks paragauti). Tą tikrai patvirtina papūgos, nes dabar pilni medžiai tų lenktasnapių triukšmadarių, skabančių ir ryjančių žiedus. Jau pats medis atrodo įspūdingai, o kai dar pilnas ryškiai žalių paukščių, išvis sunku akis atitraukti.

Kalbant apie kitose Europos šalyse gyvenančias papūgas, reikia paminėti kramerio giminaitį – aleksandro papūgą, Prancūzijoje ir net Škotijoje laisvai gyvenančius neišskiriamus agapornius, Vokietijoje sėkmingai vaikus perinčias geltongalves amazones. Tikriausiai ne už kalnų tie laikai, kai senajame žemyne įsikurs aros, kakadu ir pilkosios papūgos (žako).

Smagu, žinoma, stebėti šiuos gražius paukščius, gėrėtis jų greitais skrydžiais ir mažiau žavėtis jų „melodingais“ balsais, bet reikia žinoti, kad tai invazinės rūšys, žmogaus atvežtos ten, kur niekad negyveno.

Kol jų buvo nedaug, buvo tiesiog smagu ir gražu. Tačiau per trumpą laiką kramerio ir kalitos papūgų skaičiai labai išaugo, jos pradėjo konkuruoti su vietinėmis rūšimis dėl lizdaviečių ir maisto. Jos jau dabar daro žalą žemės ūkio kultūroms ir viskuo nepatenkinti ūkininkai gavo dar vieną priešą.

Kalitos dažnai krauna didžiulius lizdus ant elektros stulpų, neretai sukeldamos gaisrus ir nutraukdamos elektros tiekimą. Žodžiu, mieli gražūs paukšteliai darosi rimta problema ir jau laužomos galvos, kaip su jais kovoti.

Ir tai dar vienas liūdnas neatsakingo, neapgalvoto elgesio ir to, kas atsitinka, kai žmogus įsikiša, ten, kur neturėtų kištis, pavyzdys.

Kita vertus, norint nufotografuoti papūgas, nebereikia trenktis į Peru ar Senegalą, tereikia pasivaikščioti po vieną iš Barselonos parkų, o netolimoje ateityje tą galėsime daryti ir Lietuvoje.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.