Gyvenimas

2019.04.12 05:30

Lietuvė fiksuoja gyvūnų kapines visame pasaulyje: užkalbinti žmonės pravirksta

Gintarė Micevičiūtė, LRT.lt2019.04.12 05:30

Vilnietė menininkė Asta Ostrovskaja jau penkerius metus fotografuoja naminių gyvūnų kapines skirtingose šalyse. Įvairovė stebina – JAV galima pamatyti net antkapį liūtukui, Latvijoje – daugybę šunų skulptūrų, o Lietuvoje – graudžių užrašų.

„Atleisk, Arai“ – toks užrašas buvo ant pirmojo augintiniui skirto antkapio, kurį mergina pamatė. Tą kartą nelegalias gyvūnų kapines, esančias Karoliniškėse, Vilniuje, A. Ostrovskajai parodė jos draugas.

„Man šių dviejų žodžių užteko, kad pajausčiau labai stiprią emociją. Toks išgrynintas gedulas ir skausmas, kurio lankantis žmonių kapinėse ne visada pajusi“, – portalui LRT.lt pasakojo A. Ostrovskaja.

Nuo tada mergina gyvūnų kapinėmis ėmė domėtis išsamiau ir jau aplankė tokias vietas Latvijoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir JAV. Pasak A. Ostrovskajos, aplankytose gyvūnų kapinėse vyrauja gana skirtinga nuotaika.

„Karoliniškėse žmonės yra patys susikūrę infrastruktūrą, iš senų konservų dangtelių yra pasidarę takelių žymėjimus. Antkapiai iš senų radiatorių ar svarstyklių. Latvijoje gyvūnų kapinės privačios, jei prisimerki tik įėjęs, labai sunku atskirti, ar tai yra žmonių, ar gyvūnų kapinės, nes antkapiai yra didžiuliai, marmuriniai, granito, daug skulptūrų“, – sakė A. Ostrovskaja.

Niujorke veikia daugiau nei šimtmetį

Savotiškos ir gyvūnų kapinės, kurias mergina apžiūrėjo JAV. Dažniausiai gyvūnų kapinėse atgula šunys ir katės, tačiau Las Vegase yra atriekta dalis, kur žmonės laidoja savo arklius ir žirgus. O Niujorke galima rasti liūtuko kapą ir jam skirtą antkapį.

„Niujorke esančios gyvūnų kapinės yra pirmosios tokios JAV, jos veikia nuo XIX amžiaus pabaigos, o legenda apie liūtuką yra garsiausia.  XX a. pradžioje Niujorke gyveno vengrų aristokratė, ji liūtuką pamatė cirke, nusipirko už milžiniškus pinigus, bet gyveno labai audringą gyvenimą, tad gyvūną ji palaikė tik porą savaičių“, – pasakojo A. Ostrovskaja.

Šiose senose Niujorko kapinėse A. Ostrovskaja pastebėjo ir stiprų žydų kultūros paveldą.

„Labiausiai šios kapinės įsiminė iš semiotinės pusės, įdomus gyvūnų kultūrinis vardų kitimas, ten jaučiasi stiprus žydų kultūros įnašas, daug Dovydo žvaigždžių ant antkapių ir žydiškų gyvūnų vardų – Dolomite Horowitz, Sasha Horowitz, Sheleg, Seibel“, – prisiminė A. Ostrovskaja.

Ant kai kurių kapų – vienkartinis gedulas

Menininkė pastebėjo, kad skiriasi ir skirtingose šalyse gyvenančių žmonių požiūris į gyvūnų kapines. Ryškiausiai ji tai užfiksuoja lygindama Lietuvos ir Latvijos augintinių amžinojo poilsio vietas, nes ten lankosi gana dažnai.

„Lietuvoje stengiuosi kas mėnesį nuvažiuoti pažiūrėti, kaip situacija keičiasi. Yra daug tokių kapų, kuriuos vadinu „vienkartinio gedulo“ – žmonės ateina palaidoti žuvytę ar žiurkėną, atneša vaikų piešinių ir daugiau niekada negrįžta. Bet yra ir tokių antkapių, kur kaskart dega žvakutė. Latvijoje, kur kapinės privačios, žmonės atvažiuoja ir gyvūnų kapus tvarko nuolat“, – kalbėjo A. Ostrovskaja.

Į gyvūnų kapinių nuotraukų projektą A. Ostrovskaja norėjo įtraukti ir žmones. Tačiau per penkerius metus ji sugebėjo pakalbinti vos tris ir visi jie apsiverkė. Todėl minties fiksuoti ir žmonių istorijas ji atsisakė.

„Minske sutiktas vyras papasakojo, kad kaip tik yra jo šuns, kuris buvo jo geriausias draugas, mirties metinės. Augintinį iš keršto nunuodijo jo buvusi žmona. Kitos dvi moterys sėdėjo su vyno buteliu, papasakojo, kad yra kambariokės, geriausios draugės, ilgai kartu gyvena, o čia palaidojo savo katiną. Iš pradžių į kapines ateidavo kas mėnesį, bet vėliau ši vieta joms tapo ta, kur jos ateina pašnekėti, kai užklumpa sunkios gyvenimo akimirkos, net nebesusijusios su augintiniu. Visi kalbinti žmonės verkė“, – prisiminė A. Ostrovskaja.

Ką reiškia netekti keturkojo draugo, menininkė žino ir pati. „Užaugau su vokiečių trumpaplaukiu pointeriu, praleidau su juo trylika metų nuo vaikystės iki paauglystės. Senelis jį palaidojo vasarą laukuose kaime. Dabar turiu kitą tos pačios veislės šunį. Jį man atidavė viena moteris, auginu beveik ketverius metus“, – portalui LRT.lt teigė A. Ostrovskaja.

Nori apkeliauti gyvūnų kapines visuose žemynuose

Per penkerius metus A. Ostrovskaja sukaupė daugybę gyvūnų kapinių nuotraukų. Kiek daugiau nei 40 ji sudėjo į tinklapį, o projektą pavadino „Rex in Peace“. Tokį pasirinko ne tik todėl, kad skamba panašiai kaip laidotuvėse girdinimas posakis „Rest in Peace“ (liet. Ilsėkis ramybėje), bet ir dėl to, kad šuns vardas Reksas – matytas daugybę kartų visose jos apžiūrėtose gyvūnų kapinėse. 

Projektą menininkė norėtų plėsti – aplankyti visus žemynus, o po to surengti parodą ir išleisti nuotraukų albumą. „Gyvūnų laidojimas labai senas dalykas, tai vyko jau senovės Egipte. Noriu surinkti iš kiekvieno žemyno po kruopelytę šio reiškinio atspindžių, nes ritualai labai skiriasi.

Pavyzdžiui, Kinijoje susimaišiusios senovinės budistinės tradicijos ir vakarų kultūra. Ten galima rasti net šarvojimo salių gyvūnams, paimtos JAV tradicijos ir spalvos labai užaštrintos. Afrikoje, Ganoje yra gorilų laidojimo vieta – ritualas iš dalies sužmogintas“, – pasakojo A. Ostrovskaja.

LRT.lt primena, kad Lietuvoje šiuo metu legalios gyvūnų kapinės veikia Vilniuje, Jonavoje ir Kaune. Dar vienas atidaryti planuojama Panevėžyje. Tauragės rajone veikia augintinių krematoriumas. Gyventojai, nenorintys gyvūno laidoti kapinėse, gali jo palaikus atiduoti veterinarams.