Gyvenimas

2019.04.11 20:22

„Atradimai“: nematomi valgymo sutrikimai ir meilės savo kūnui galia

Socialinė dokumentika „Atradimai“, LRT.lt2019.04.11 20:22

„Pastebėjau, kad dažniausiai užsisakau maisto į namus, kai noriu, kad manimi kas nors pasirūpintų“, – teigia Aurelija, viena iš socialinės dokumentikos „Atradimai“ herojų. Pasak jos, žmonės nelabai supranta, kad dėl valgymo sutrikimų kaltos gali būti emocijos. Kita laidos herojė Viktorija tikina ne kartą pagalvojusi – jei būtų kam nors prasitarusi, gal viskas nebūtų taip užsitęsę.

„Traškučiai, kokakola, dar pakeliui nueidavau į kebabinę, pasiimdavau bulvių su daug padažo ir dar, aišku, ledų kibirėlį įsimesdavau. Toks maisto vakarėlis. Tada rytais būdavo maisto pagirios“, – pasakoja Viktorija.

Penkerius metus Londone gyvenanti mergina sirgo bulimija ir tai, pasak jos, padarė ją geresne savęs versija.

Nori tik vieno kokosinio vaflio, bet perki visą patį didžiausią pakelį – nusiperki daug įvairaus maisto, nori užsidėti kapišoną ir greitai grįžti namo, kad niekas nematytų. Namie nori kuo greičiau viską suvalgyti, kad kuo daugiau tilptų. Žinai, kad rytoj nebevalgysi, tai galvoji: „Kol šiandien gali, kimšk viską.“

Su tokia situacija ji susidūrė daugybę kartų. Dabar Viktorija šį laiką vadina „ta vasara“ – tą vasarą namuose atsirado ir kompiuteris, kuris valgymą pavertė dar didesniu malonumu.

„Keldavausi dvyliktą valandą dienos, nes iki paryčių žaisdavau „Sims`us“, „GTA: Vice City“, kartais „Counter Strike“. Labai „užkabino“. Valgymas tapo malonumas, o kai tu žaidi, tai nelabai jauti, ką valgai, kiek, nejauti nieko – nei saiko, nei alkio“, – pasakoja pašnekovė.

Pirmą kartą susimąstyti privertė bendraklasiai, kai Viktorija po „tos vasaros“ į mokyklą grįžo papilnėjusi: „Tada supratau, kad reikia kažką daryti ir greitai. Ir būdavo taip, kad prisivalgai, o kitą dieną laikaisi dietos – susirandi pačią drastiškiausią dietą svoriui numesti, atsiverti naują sąsiuvinį ir užsirašai – „X kg per Y dienų“. Tada ir prasidėdavo. Vieną dieną viskas gerai, laikaisi dietos, jautiesi, aišku, blogai, nes nori valgyti, bet pradeda busti noras pasikeisti. Tačiau antrą dieną palūžti. Taip nuo 68 kg priaugau iki 80 kg. Ir tada radau kitą būdą kaltei išpirkti – nuėjau ir pirmą kartą išsivėmiau.“

Bijojo likti nesuprasta

Bulimija tapo žaidimu – mergina pasakoja vonioje šiais „ritualais“ užsiimdavusi daugybę valandų. „Įsisukau į tokį ratą ir vis grimzdau žemyn. Į jį įtraukiau viską – ir dietas, ir persivalgymus. Aš tiesiog nebemokėjau valgyti – arba ėdu, arba nevalgau, arba ėdu ir tada vemiu. Taip ir važiavau į apačią“, – pasakoja Viktorija. Į šį ratą mergina vėliau įtraukė ir vaistus – bandė lieknėti gerdama „Lidą“.

Viktorija pasidalijo keletu įrašu iš savo dienoraščio: „Užaugau. Viską turiu daryti pati, man nereikia kitų pagalbos, mokysiuosi iš savo klaidų. <...> Liepos 31, 2015. Nusiridenau. Baisiai. Pasimatymą iškeičiau į maistą. Niekas nebesvarbu. Traškučiai plius kilogramas granolos su žuvies kotletais antrą valandą nakties. Kas nors padėkite, einu į tualetą ilgam.“

Ji prisipažįsta, kad gyvendama su tėvais ne kartą norėjo jų prašyti pagalbos, tačiau neišdrįso, bijojo likti nesuprasta.

„Sakytų: „Neišsigalvok nesąmonių, valgyk kaip žmogus.“ Ir aš pati sau sakydavau, kodėl tu nemoki valgyti normaliai? Kartais galvoju, kaip čia būtų buvę, jei būčiau prasitarusi, gal nebūtų taip viskas užsitęsę“, – atvirauja Viktorija.

Tačiau Londone mergina atrado sportą ir pasižadėjo iš viso šio rato išbristi. „Pirma konsultacija su asmeniniu treneriu atvėrė akis. Pradėjau domėtis, skaityti. Negalvojau, kad sportas mane taip įtrauks. Dirbu, bet noriu greičiau pabaigti darbus ir eiti sportuoti“, – pasakoja dabar sporto trenere dirbanti emigrantė.

Sportas merginai kaip dantų valymas, o sporto salė – neatsiejama gyvenimo dalis: „Tai mano šventa vieta, meditacijos namai. Aš ten palieku viską – ir blogas, ir geras emocijas. Jaučiuosi blogai, jeigu ten nenueinu. Visada turiu tam laiko – galbūt nenueisiu išgerti su tavimi kokteilio, bet nueisiu į sporto salę.“

Nors kai kuriems mergina gali pasirodyti kaip išprotėjusi fitneso fanatikė, ji sako, kad tai šiuo metu yra pamatas, ant kurio Viktorija nori statyti savo gyvenimą, o kalbėdama apie su valgymo sutrikimais susijusią patirtį ji nesigėdija, jaučiasi gerai, tarsi išsivaliusi nuo visko, kas tiek metų slėgė.

Augo su mintimi, kad bus stora

Savo istorija pasidalijo ir Aurelija. Ji – psichologė, mokytoja, auklėtoja, tačiau labiausiai jai patinka vadintis harmoningo gyvenimo kūrėja.

„Mūsų su Viktorija istorijos panašios, kad tikriausiai abidvi bėgome nuo jausmų, o skiriasi tuo, kad aš visgi ieškojau pagalbos. Man jos istorijoje trūko, kad ji būtų ieškojusi paramos, palaikymo“, – kalba ji.

Aurelija tikina visą gyvenimą augusi su mintimi, kad yra arba bus stora. „Visada buvau lyginama su mama, jos gimine. Atsimenu, kartais priaugdavau [svorio] ir man būdavo sakoma: „Susiimk.“ Tai dažniau sakydavo ne tėvai, o mamos sesuo ar mamos mama...“ – pasakoja pašnekovė.

Pirmą kartą ji panoro kalbėti apie valgymo sutrikimus studijuodama: „Paklausiau vienos savo dėstytojos, psichoterapeutės, kaip dirbti su tokiais vaikais, bet ji pasakė, kad tai pati sudėtingiausia grupė, ir labai išsigandau. Bet jau tada tikriausiai pajutau širdies šauksmą.“

Pradėjus dirbti mokykloje buvo sunku visur suspėti – reikėdavo atlikti psichologės, auklėtojos, mokytojos vaidmenis.

„Išeidavau 7 ryto ir grįždavau 9 vakaro. Išėjo taip, kad visus metus valgydavau tik vakarais. Ir tas valgymas labai priminė emocinį valgymą – tai būdavo tik šaldyti produktai, pusgaminiai. Būdavo taip, kad valgai šokoladą, po valandos jau valgai žuvies pirštelius. Esi pavargęs ir valgai bet ką. Tada supratau, kad turiu keisti santykį su maistu, pradėjau domėtis, kas vyksta, bet neišdrįsau pripažinti, kad esu emocinė valgytoja“, – mintimis dalijasi Aurelija.

Tačiau ji tikina išmokusi priimti save tokią, kokia yra, – dabar ji ne sau draudžia ką nors valgyti ar daryti, o pagalvoja, kodėl taip yra. „Maistą priėmiau kaip savo gyvenimo dalį, o ne kaip kažkokį nesąmoningą dalyką“, – kalba pašnekovė.

Pasak jos, po emociniu valgymu – kaip ir po bet kuriuo kitu valgymo sutrikimu – slepiasi kažkas „kitas“ – tas, kuriam norima patikti, įtikti, kurio nenorima įžeisti ar nuvilti.

„Dieta yra apie tai, kaip patikti vyrui, tėvams, būti įvertintai, pripažintai. Jeigu aš tokia nebūsiu, būsiu bloga specialistė, bloga mokytoja, bloga mergina“, – svarsto Aurelija.

Daugelio santykis su kūnu – sudėtingas

Sykį ji su drauge buvo picerijoje, suvalgiusi tris ketvirtadalius picos pasakė: „Viskas, nebenoriu.“ Draugė pažiūrėjo ir paklausė: „Ir tu paliksi?“ – „Paliksiu, nes jaučiuosi pilna“, tąkart atsakė Aurelija.

„Nepriimta palikti [maisto], bet aš visada sakau savo klientams – koks skirtumas, ar tu įžeisi kitus žmones, jeigu tu savo poelgiais nuolat įžeidinėji pats save“, – tikina pašnekovė.

Jos teigimu, apie valgymo sutrikimus gali pranešti ir noras nuolat užsisakyti maisto į namus, nenoras gaminti pačiam: „Aš tai supratau per save, pastebėjau, kad dažniausiai užsisakau maisto į namus, kai noriu, kad manimi kas nors pasirūpintų. Vietoj to, kad paskambinčiau kažkam ir sakyčiau – pabendraukime, susitikime. Ir tas pasiteisinimas, kad neturiu laiko, tai bėgimas nuo savo kasdienybės.“

Pradėjusi dalytis savo istorija ji sako sulaukusi gėdinimo, komentarų, pamokymų, kaip reikia gyventi – gerti vandenį, susidėlioti režimą ir pan. Pasak jos, žmonės nelabai supranta, kad kaltos gali būti emocijos, kad gali būti kitaip mąstoma, o santykis su kūnu taip pat gali būti kitoks.

Aurelija abejoja, ar būtų išdrįsusi apie tai rašyti ir pasakoti, jei neturėtų asmeninės patirties, nebūtų lankiusis pas psichologus, terapeutus. Iš pažiūros neatrodo, kad aplinkui būtų daug valgymo sutrikimų turinčių asmenų, tačiau pašnekovė tikina – beveik visų mūsų santykis su kūnu yra sudėtingas, o būtent dėl to santykio atsiranda įvairių valgymo sutrikimų.

Kalbėdama apie šią patirtį Aurelija sako visada pagalvojanti – kiek dar yra tokių nutylėtų istorijų, žmonių, kurie daro tą patį?

„Aš gėdijausi savo istorijos, dėl to ir nesidalijau. Norisi pasakyti, kad jūs nesate vieni, yra žmonių, kurie gali jus suprasti. Gal tai nebus pats pirmas žmogus, į kurį kreipsitės, bet tų žmonių atsiras, jeigu drąsiai kalbėsite“, – kalba pašnekovė.

Aurelija džiaugiasi, kad atsiranda tų, kurie pasidalija savo patirtimi, nes iš nemeilės sau daugybė žmonių savo gyvenimą paverčia skaudžia istorija.

Visas pokalbis su laidos herojėmis – įraše. Dokumentikos ciklas „Atradimai“ apie kitokio likimo žmones – tik LRT.lt mediatekoje kiekvieną ketvirtadienį.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Atradimai. Nematomi valgymo sutrikimai