Gyvenimas

2019.04.14 15:24

„Moterys Kalba“: žiūrėjau į veidrodį ir negalėjau pakęsti atspindžio jame

Uršulė Toleikytė, „Moterys Kalba“2019.04.14 15:24

Socialinis judėjimas „Moterys Kalba“ kviečia įsigilinti į itin paplitusią, didžiausią mirtingumo rodiklį susijusį su psichikos ligomis turinčią, bet dar mažai suvoktą problemą mūsų visuomenėje – valgymo sutrikimus.

Pakvietėme sekėjus dalintis savo istorijomis apie kovą su bulimija, anoreksija, persivalgymu. Gavome daugybę itin jautrių ir atvirų istorijų, kurios paskatino pradėti projektą #maistokalėjimas.

Šias istorijas atspindi įspūdingi Lietuvos iliustratorių darbai. Projekto tikslas atkreipti visuomenės dėmesį, šviesti apie šią klastingą ligą ir jos požymius. Norime padėti kenčiantiems pajusti, kad jie turi būti išgirsti: „nes išsipasakojimas ir pasidalijimas suteikia bendrumo jausmą, kuris bent iš dalies griauna tas mitybos kalėjimo sienas.“

Valgymo sutrikimai yra ypač klastingi. Jie apraizgo daugelį gerbūvio sričių – naikina kūną, išbalansuoja emocijas, iškreipia mąstymą, izoliuoja nuo kitų, sutrikdo gebėjimą pasirūpinti savimi. Sergant valgymo sutrikimais būsena gali tapti nepakeliama, tai gali paskatinti galvoti apie savižudybę, mėginimą nusižudyti. Tai sunki liga, sukelianti griaunančias pasekmes.

Kelias, kaip prieinama iki valgymo sutrikimų, yra sudėtingas ir kiekvienam skirtingas. Susipina įvairios priežastys. Jei žvelgtume įdėmiau, įtakos gali turėti visuomenėje vyraujantis kūno kultas – lieknumas tapo pasiekimų ir susivaldymo išraiška. Kaip teigia, prancūzų sociologas ir filosofas Jean Baudrillard, lieknumo žavesys yra tam tikra prievartos forma, kai kūnas visuomenėje tapo paaukotas.

Dabartinėje visuomenėje stebimas paradoksas – maisto gausos laikais, jo atsisakymas ar ribojimas tapo vertybe. Maistas įgavo moralines charakteristikas, tokias kaip „geras“, „blogas“, „nuodėmingas“. Valgyti „švariai“ tapo savidisciplinos dalimi.

Atsilaikyti prieš tokį spaudimą tikrai nėra lengva daugeliui iš mūsų. Visgi, nors visuomenė turi nemenką įtaką, tačiau prie daugėjančių valgymo sutrikimų dažniausiai prisideda ir kitos priežastys. Dieta įprastai yra tik tam tikras ligos jungiklis, kuris paleidžia veikti jau tiksintį mechanizmą. Žvelgiant įdėmiau, pastebima šeimos svarba. Ankstyvi santykiai su tėvais yra itin reikšmingi tolesnei žmogaus raidai.

Tai, kaip tėvai atliepia mūsų poreikius (ne tik fizinius, bet ir emocinius), didele dalimi prisideda prie mūsų gebėjimo reguliuoti ir išreikšti savo emocijas, pakankamai gerai suprasti save ir kitus, o taip pat tikėti, kad galime būti savo gyvenimo autoriais. Tobulų tėvų nebūna, visgi buvimas pakankamai gerais tėvais yra reikšminga sėkmingai asmenybės sklaidai. Kai tėvų ir vaiko tarpusavio „šokis“ tampa nedarnus, tikėtina, jog tai gali sudaryti terpę vystytis įvairiems sunkumams, tarp jų ir valgymo sutrikimams. 

Pastebima, jog šiais sutrikimais sergančių asmenų šeimose, neretai būna pernelyg išreikšta tėvų kontrolė, keliami aukšti reikalavimai, patiriamas emocinis apleistumas, neretai ir seksualinė prievarta. Kai kurie sergantieji įvardija, jog jaučiasi per dideli šiam pasauliui, per dideli būti žmogumi. Tai gali atspindėti jiems būdingą savivertės stygių.

Prie valgymo sutrikimų vystymosi gali prisidėti tėvų nepasitenkinimas savo kūnu ir iškreiptas santykis su maistu, kuris vaikui gali tapti tam tikru elgsenos modeliu formuojančiu tolesnius poelgius ir požiūrį į savo kūną. Patyčios mokykloje ir paramos trūkumas taip pat gali padidinti nepasitenkinimą savo kūnu, menkinti savo vertės jausmą. Kūno kontrolė gali tapti būdas suvaldyti tai, kas atrodo nepakeliama.

Kūnas tampa kaip lakmuso popierėlis, kurį nuspalvina nereflektuoti skausmingi išgyvenimai. Tam tikri charakterio ypatumai, tokie kaip padidintas nerimo lygis, impulsyvumas, polinkis siekti tobulumo, taip pat susiję su valgymo sutrikimais.

Visgi, neretai sunku nustatyti, ar šie bruožai yra pirmiau nulemti valgymo sutrikimų, ar egzistuoja kaip jų pasekmė. Minesotoje atliktas badavimo eksperimentas rodo, jog maisto ribojimas pats savaime gali keisti asmenybę ir jos elgesį, o taip pat įsukti ir į liguistą sveikatos sutrikimų ratą. Atskleidžiama ir tai, jog valgymo sutrikimai gali būti paveldimi. Įgimti ypatumai gali sušvelnėti ar paaštrėti dėl aplinkos veiksnių.

Taigi, nėra vienos priežasties, kodėl susergama valgymo sutrikimais, dažniausiai jų yra visa pynė, o ji kiekvienam gali būti vis kitokia. Kadangi valgymo sutrikimai yra klastingi ir naikinantys, svarbi profesionali pagalba, į kurią būtų įtrauktas komandinis gydymas.

PIRMOJI ISTORIJA

Sveika,

tikriausiai niekas tiksliai negalėtų įvardyti momento, kada visa tai prasideda, tačiau aš lyg per miglą pamenu pirmosios neapykantos savo kūnui apraiškas. Man buvo 8-eri, kai prieš pirmas bendras mokymosi plaukti pamokas baseine lyginau save su kitomis klasės mergaitėmis ir pykau ant savęs dėl pernelygs stambių kojų.

Žiūrėjau į veidrodį ir negalėjau pakęsti atspindžio jame. Tuomet buvau maža mergaitė, kuri nežinojo, kas jos laukia. Vėliau, nuo maždaug 12-os, buvau tvirtai įsitikinusi, jog savo kūną privalau pakeisti, jog tik kitaip atrodančią mane mylės ir priims aplinkiniai. Tas įsitikinimas buvo beprotiškai gajus. Įsivaizdavau save po kelių metų jau visiškai kitokią, atrodė, jog su kūno pokyčiais ateis ir laimė, rodos, viskas pasikeis.

Dauguma vasarų su draugais praleisdavau ant ežero kranto, nes gėdijaus savo išvaizdos. Vis rasdavau pasiteisinimų ir turėjau viltį. Visos dietas aukštinančios straipsnių antraštės populiariuose portaluose man vis primindavo apie tobulą kūną, o aš vis bandydavau. Nevalgydavau kelias dienas, o po jų vienas bananas per dieną tapdavo atlygiu sau. Ir taip ištisas savaites, mėnesius. Jaučiausi, tarsi dėl savo išvaizdos nesanti pakankamai gera, verta meilės. Bandžiau tai kompensuoti ilgomis mokymosi valandomis ir tobulais pažymiais. Prieš valstybinius egzaminus derinau mokymąsi su badavimu, kurio pasekmes teks nešiotis dar ilgai. Tai buvo kontrolė, kuri ne tik suteikdavo emocinį stabilumą, bet kartu jį ir visiškai išmušdavo pagrindą iš po kojų. Vėliau sekdavo persivalgymas, po kurio ateidavo nevaldomas noras viską išvemti. Tai tarsi statė sieną tarp manęs ir visų artimųjų bei draugų. Tai nesibaigiantis ratas, kurį lydi slapstymasis nuo artimiausių žmonių, gėda, kaltė ir nemeilė sau.

Aplinkinių pastabos ar pagyrimai dėl numesto svorio priversdavo tą ratą suktis dar stipriau. Vis dar priverčia. Kartais jis sustoja ir atrodo, jog viskas jau praeityje. Kartais jis sukasi taip, jog, rodos, nebeįmanoma išlipti. Šiandien man 19, ruošiuosi mokyklos išleistuvėms ir mažiausiai dešimt kartų per dieną pykstu ant savęs dėl to, jog neturiu tobulo kūno ar nesugebu šios iliuzijos išmesti iš savo galvos.

Vis dar sukuosi tame užburtame rate, tačiau šiek tiek lėčiau. Pasikeitė ir tai, jog vis daugiau žmonių, žurnalų ir straipsnių antraščių skatina mylėti ir priimti save. O manyje vis dar gyvena ta aštuonmetė mergaitė, kuri lygina save su kitomis. Ji jau šiek tiek išmoko plaukti per gyvenimo sroves, bet vis dar ieško saugaus uosto, kuriame galėtų atsikvėpti ir pamilti savo kūną.

KUR KREIPTIS:

https://tuesi.lt/

http://www.vasaros.lt/valgymu-sutrikimu-centras/