Gyvenimas

2019.04.09 19:25

Minus 100 laipsnių šaltį ištvėręs rekordininkas: šeima prie avantiūrų jau priprato

Gertrūda Stripeikytė, LRT.lt2019.04.09 19:25

Vilniaus rajone gimęs ir užaugęs, tačiau ilgus metus Lenkijoje gyvenantis Valerjanas Romanovskis vėl įrašytas į Gineso rekordų knygą. Šeštadienį jis pasiekė dar vieną rekordą, kai žemesnėje nei minus 100 laipsnių temperatūroje 8 valandas mynė dviratį. „Šeima jau seniai priprato prie mano nenuoramos gyvenimo būdo ir to, kad nuolatos ruošiuosi naujiems iššūkiams”, – portalui LRT.lt sako jis.

– Kaip jaučiatės po tokio išbandymo?

– Mes su komanda džiaugiamės, kad galėjome dar kartą praplėsti savo galimybių ribas. Likus kelioms dienoms iki bandymo nebuvome tikri, ar mums pavyks, bet tai įvyko. Mūsų savijauta yra puiki. Pavyko su kaupu įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, jaučiame begalinį džiaugsmą ir pilnatvę.

Taip pat skaitykite

– Kas buvo sunkiausia?

– Sunkiausia tokiuose projektuose yra nuspėti, kokios reakcijos galime tikėtis iš organizmo. Juk kalbame apie dalykus ir procesus, su kuriais niekada ankščiau nebuvome susipažinę.

– Apie ką galvojate viso proceso metu?

– Dalyvaujant tokio pobūdžio iššūkiuose, privalu nukreipti visas mintis į kūno siunčiamus ženklus tam, kad tinkamu laiku būtų galima atitinkamai sureaguoti. Būtina įsijausti į save ir negalvoti apie nieką kitą.

– Ar buvo kokia akimirka siekiant šio rekordo, kai galvojote, kad palūšite?

– Viso iššūkio metu šimtu procentu kontroliavome tai, ką ir kaip veikiame. Daug naudos atnešė atitinkamas pasiruošimas – treniruotės Krokuvos Politechnikos termokameroje, 100 valandų, praleistų spaudžiant -50 laipsnių sanatorijoje „Włókniarz” buvo itin veiksmingos ir naudingos, besiruošiant praėjusio šeštadienio rekordui.

Negaliu nepaminėti ir daugybės valandų, praleistų eketėje su išgyvenimo instruktoriumi Piotru Marczewskiu. Ši neįkainojama patirtis leido organizmui daug greičiau priprasti prie žemų temperatūrų.

– Ką pirmiausiai nuveikėte ištrūkęs iš šalčio kameros?

– Apkabinau savo mylimąją Anią, kuri yra didžiausias mano ramstis ir palaikymo šaltinis, ir, tradiciškai, išgėriau su komandos nariais taurę pergalės šampano.

– Didžiuojatės savo pasiekimu? Ką sakė jūsų artimieji?

– Šeima ir draugai jau seniai yra pripratę prie mano nenuoramos gyvenimo būdo ir to, kad nuolatos ruošiuosi naujiems iššūkiams. Kalbant apie didžiavimąsi, jaučiu begalinę satisfakciją pasiekus nubrėžtą tikslą ir džiaugiuosi 30 žmonių komandos bendradarbiavimo ir darbo vaisiais.

Naudodamasis proga, siunčiu šilčiausius linkėjimus Lietuvai, su kuria, nepaisant ilgo gyvenimo tarpo Lenkijoje, mane sieja labai stiprus ryšys. Tariu didelį ačiū visiems savo gerbėjams ir sekėjams iš Lietuvos.

Taip pat skaitykite