captcha

Jūsų klausimas priimtas

Australijoje dirbanti lietuvė turi gerą žinią vaizdo žaidimų mėgėjams

Nėra skirtumo, vaikas ruošia namų darbus ar žaidžia kompiuteriu, – jo problemų sprendimo gebėjimai vystosi vienodai. Tokią išvadą savo moksliniame tyrime pasiekė Monash universitete dirbanti vilnietė dr. Agnė Sužiedelytė.
A. Sužiedelytė. Asmeninio archyvo nuotr.
A. Sužiedelytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Nėra skirtumo, vaikas ruošia namų darbus ar žaidžia kompiuteriu, – jo problemų sprendimo gebėjimai vystosi vienodai. Tokią išvadą savo moksliniame tyrime pasiekė Monash universitete dirbanti vilnietė dr. Agnė Sužiedelytė.

Pagrindinė prieš aštuonerius metus Australijoje įsikūrusios mokslininkės tyrimų sritis – sveikatos ekonomika. Ją ypač domina, kaip internetas keičia žmonių gyvenimą. „Pavyzdžiui, žmonės, kurie apie savo ligas informacijos ieško internete, pas gydytojus vaikšto dažniau“, – LRT.lt pasakojo A. Sužiedelytė.

– Kaip atsidūrėte Australijoje?

– Vilniaus universitete studijavau ekonomiką, baigiau bakalauro studijas, o 2005 metais – ir magistro. Į Australiją atvažiavau 2006 metais ir nuo 2008-ųjų Naujojo Pietų Velso universitete tęsiau ekonomikos studijas doktorantūroje. 2012 metais gavau daktaro laipsnį ir dar metus dirbau tame pačiame universitete.

Paskui gavau pasiūlymą persikelti į Monash universitetą. Dabar esu mokslo darbuotoja Sveikatos ekonomikos centre, kuris priklauso Ekonomikos fakultetui. Dauguma mūsų tyrimų yra susiję su sveikatos ekonomika. Taip pat darau tyrimus, susijusius informacinėmis technologijomis, internetu bei žiniasklaida.

– Kodėl domitės būtent šiomis sritimis?

– Prieš atvykdama į Australiją, dirbau privačiame sektoriuje – SEB banke, vėliau privačioje medicinos įrangos gamybos įmonėje pardavimų vadove – mane visada traukė medicina ir ekonomika. Į Australiją atvažiavau pagilinti pardavimų ir marketingo žinių privačiame koledže ir, jau būdama čia, sužinojau, kad yra galimybė gauti stipendiją doktorantūros programai.

Australijoje ir Amerikoje sveikatos ekonomika yra labai išplėtota, o Lietuvoje net nežinojau, kad tokį dalyką galima tyrinėti. Beje, čia atvažiavusi pajutau, kad yra daugiau galimybių daryti tyrimus mikroekonomikos srityje – t. y. su individais, įmonių lygmenyje – mane tai domina labiau nei makroekonominiai tyrimai.

– Viename Jūsų moksliniame darbe klausiama: ar vaizdo žaidimai gali jus paversti protingesniu. Koks Jūsų atsakymas?

– Yra labai daug literatūros, kurioje aprašyta, kaip vaizdo žaidimai gali patobulinti įvairius žmonių sugebėjimus. Labiausiai tikėtina, kad vaizdo žaidimai teigiamai veikia gebėjimą spręsti problemas. Tai ne tiesiog matematiniai sugebėjimai, bet užduotys, kuriose reikia sumanumo. Dauguma kompiuterinių žaidimų būtent to ir reikalauja – spręsti problemas. Nėra taip, kad tiesiog liepiama padaryti ką nors pagal instrukcijas, – reikia pačiam suprasti, ką turi padaryti, pavyzdžiui, rasti informaciją, kuri padėtų pasiekti tikslą.

Net ir tie žaidimai, kurie iš pirmo žvilgsnio neatrodo „geri“, tarkim, šaudyklės, irgi turi numatytą tikslą, ir reikia sugebėjimų norint jį pasiekti. Tokia yra teorija, o aš ją norėjau patikrinti.

Nusprendžiau tirti kompiuterinių žaidimų poveikį vaikams, nes būtent vaikystėje protiniai gebėjimai vystosi labiausiai, o suaugusiųjų protinius gebėjimus paprastai yra labai sunku pakeisti.

Svarbiausias rodiklis mano tyrime yra laikas, kurį vaikai praleidžia žaisdami vaizdo žaidimus. Tyrimui naudojau apklausą iš JAV, kurioje vaikai dukart per savaitę turėjo pildyti dienoraštį ir surašyti viską, ką jie per tą dieną veikė. Taip galėjau sužinoti, kiek laiko jie žaidė vaizdo žaidimus (naudodami kompiuterį ar žaidimų konsolę). Be to, jiems buvo duoti testai, kurie naudoti įvertinant jų protinius sugebėjimus. Galiausiai, daug dėmesio skyriau vaikų aplinkai, šeimai, nes tyrimuose labai svarbu į tai atsižvelgti.

Baigusi tyrimą atradau, kad taip – vaizdo žaidimai gali patobulinti protinius gebėjimus, būtent problemų sprendimą. Tačiau svarbu tai, ką vaikai daro, jei tuo metu nežaidžia. Jei vaikas, užuot žiūrėjęs televizorių ar daręs namų ruošos darbus, žaidžia vaizdo žaidimus, tada jo sugebėjimai patobulėja. Bet, jei jis žaidžia, užuot sprendęs namų darbus, tada nebūtų jokio skirtumo. Įdomiausia, kad pastaruoju atveju nebūtų ir neigiamo efekto.

Tiek namų darbai, tiek kitokia popamokinė veikla protiniams sugebėjimams, bent jau problemų sprendimui, turi tokį pat poveikį, kaip ir vaizdo žaidimai.

– Ar yra skirtumas, kokio žanro žaidimus vaikas žaidžia?

– Savo tyrime atsižvelgiau, ar vaikai žaidžia kompiuteriu, ar žaidimų konsole. Pasikonsultavusi su vaizdo žaidimų specialistais, sužinojau, kad kompiuteriniai žaidimai paprastai yra sudėtingesni, pavyzdžiui, strateginiai žaidimai yra labiau pritaikyti kompiuteriams, be to, turi sudėtingesnes kontrolės sistemas nei konsolės. Atskirai nagrinėjau kompiuterinius ir konsolių žaidimus, ir mano rezultatai patvirtino hipotezę, kad didesnį poveikį turi kompiuteriniai žaidimai.

– Kaip manote, ar Jūsų tyrimai galėtų prisidėti kuriant dirbtinį intelektą?

– Manau, kad, jei dirbtinio intelekto kūrėjų tikslas yra sukurti programą, kuri būtų kuo labiau panaši į žmogų, jo protą, tada taip. Norint suprasti, kaip veikia žmogaus protas, tokie tyrimai gali padėti.

– Kita Jūsų tyrimų sritis – interneto poveikis žmonių žinioms apie jų sveikatą. Kaip vertinate tai, kad jie vis dažniau savo simptomų priežasčių ieško internete, o nesikreipia tiesiai į gydytojus?

– Viename savo tyrimų naudojau apklausą iš JAV, kurioje buvo klausiama, ar žmonės naudoja internetą ieškodami informacijos apie sveikatą. Taip pat turėjau informacijos apie tai, kiek kartų per tam tikrą laikotarpį žmonės lankėsi pas gydytojus. Nustačiau, kad tie žmonės, kurie ieško informacijos internete, ir pas gydytojus vaikšto dažniau. Tai rodo, kad jų gauta informacija greičiausiai nėra visai aiški, prieštaringa, jos labai daug, tad, norėdami pasitikrinti, jie dar papildomai kreipiasi į gydytoją.

Iš vienos pusės, galbūt išties jie kažką atranda ir, jei tas simptomas būna tikras, daktaras gali anksčiau pastebėti ligą. Tai teigiamas rezultatas ir padėtų sutaupyti daug išteklių ilguoju laikotarpiu, nes kuo anksčiau liga pastebima, tuo pigesnis ir efektyvesnis yra gydymas. Iš kitos pusės, galbūt nieko rimto nerandama, žmonės per daug jaudinasi ir taip švaistomas gydytojų laikas bei kiti ištekliai.

Galų gale svarbiausias yra bendras poveikis sveikatai. Gali būti, kad vizitas nebuvo reikalingas, tada sveikata nepasikeis, bet gali būti ir taip, kad pas gydytoją lankytis buvo verta, nes jis atrado kokią nors ligą. Kuris efektas dominuoja, planuoju patikrinti ateityje.

– Kaip gydytojams tenka prisitaikyti prie tokių pokyčių?

– Reikia susitaikyti, kad gyvenimas keičiasi, kad žmonės dabar turi prieigą prie informacijos ir reikia būti tam pasiruošus. Tai svarbu rengiant naujus gydytojus. Pacientai gali ateiti su informacija, klausimais. Santykis tarp gydytojo ir paciento keičiasi – jie tampa vis labiau lygiaverčiai.

Anksčiau vyravo mąstymas, kad „gydytojas viską žino“, o dabar daug pacientų irgi nemažai išmano apie savo ligas ir kartais net daugiau, nes turi daugiau laiko nagrinėti būtent savo atvejį. Kai kuriems gydytojams tai nepatinka, nes kyla grėsmė jų įvaizdžiui, bet dauguma gerų gydytojų tiesiog tai priima ir net stengiasi pasinaudoti tuo, kad pacientas daug ką žino. Taip galima sutaupyti laiko vizito metu.

– Kaip valstybinės įstaigos galėtų sutaupyti naudodamos informacines technologijas?

– Patarčiau ieškoti būdų, kaip pasinaudojant technologijomis procesus paversti efektyvesniais. Tai sutaupytų tiek žmonių laiko, tiek vyriausybės išlaidų. Manau, kad vyriausybė tai suvokia ir nuolat tobulina informacines sistemas. Pavyzdžiui, tiek Australijoje, tiek Lietuvoje, laikui bėgant vis daugiau paslaugų persikelia į internetą.

– Gal reiktų privatiems medicinos paslaugų tiekėjams leisti perimti didesnę rinkos dalį?

– Vyriausybė turi ribotas galimybes, todėl leidžiama ir privačioms bendrovėms teikti savo paslaugas. Tačiau jos yra ribojamos paklausos, nes ne visi gali įpirkti privačias paslaugas. Taip atsiranda ir kita problema – didinamas atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų, nes paslaugos privačiose medicinos įstaigose paprastai yra aukštesnės kokybės, bet čia jau – laisvos rinkos pasekmė.

Manau, kad reiktų netrukdyti kurtis ir privačiai rinkai, bet turbūt nereiktų jos specialiai skatinti.

– Gal tada atvirkščiai – privatininkus reiktų labiau reguliuoti, kad daugiau turtingesnių žmonių pinigų patektų į viešąjį sektorių?

– Tai padaryti būtų gana sunku. Būtų galima padidinti mokesčius, bet gal tada to privataus sektoriaus visai nebeliktų. Ką vyriausybė gali geriausio padaryti, – tai gerinti kokybę viešajame sektoriuje, užtikrinti, kad žmonės, kurie negali įpirkti privataus gydymo, vis tiek gautų aukštos kokybės paslaugas.

– Iš kokių valstybių būtų galima imti pavyzdį?

– Paprastai minima Didžioji Britanija. Ten viešasis sektorius sveikatos srityje dominuoja. Australija taip pat turi gerą sistemą – gerai išvystytas viešasis sektorius, bet yra ir privatus. Žmonės gali lengvai naudotis sveikatos paslaugomis ir jų kokybė yra gana aukšta. Iš ko nereiktų imti pavyzdžio, tai turbūt – JAV.

– Tačiau lyg „Obamacare“ (JAV prezidento Baracko Obamos inicijuota privalomo sveikatos draudimo programa – red.) sprendžia problemas JAV.

– Taip, žmonių, kurie neturi draudimo, skaičius dabar stipriai mažėja ypač tose valstijose, kurios aktyviau skatina žmones apsidrausti. Tai rodo, kad pokyčiai veikia.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...