captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vokietijos akistata su Graikija: draudžia tai, ko reiktų daugiau?

Graikai yra netoliaregiai išlaidūnai, o vokiečiai apdairiai tvarko savo finansus – maždaug taip apibūdinami pastaraisiais mėnesiais vykusių kovų dėl Europos ekonominės politikos dalyviai. Tačiau dalis ekonomistų sako, kad taupymo politika ne tik atgyveno, bet ir niekada nebuvo teisinga. Su jais nesutinka tie, kurie Lietuvos obligacijų su neigiamomis palūkanomis priežastimi laiko anksčiau šalyje „užveržtus diržus“.
Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schauble ir Graikijos finansų ministras Yanis Varoufakis. AFP/Scanpix nuotr.
Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schauble ir Graikijos finansų ministras Yanis Varoufakis. AFP/Scanpix nuotr.

Graikai yra netoliaregiai išlaidūnai, o vokiečiai apdairiai tvarko savo finansus – maždaug taip apibūdinami pastaraisiais mėnesiais vykusių kovų dėl Europos ekonominės politikos dalyviai. Tačiau dalis ekonomistų sako, kad taupymo politika ne tik atgyveno, bet ir niekada nebuvo teisinga. Su jais nesutinka tie, kurie Lietuvos obligacijų su neigiamomis palūkanomis priežastimi laiko anksčiau šalyje „užveržtus diržus“.

Vos ne paskutinę naktį sutarę dėl Atėnų skolinimosi programos pratęsimo Briuselio biurokratai Graikijos finansų klausimą nukėlė maždaug keturiems mėnesiams. Tačiau ar priešingose barikadų pusėse atsidūrę finansų ministrai savo pozicijas užsiėmė išmintingai?

Ekonomistė Rūta Vainienė vienareikšmiškai palaiko Vokietijos pusę. „Tikrai neatrodo, kad Vokietija perdėtai laikytųsi taupymo politikos. Aš netgi sakyčiau, kad Europoje galiojantys Mastrichto kriterijai yra per laisvi. Valdžia dažnai piktnaudžiauja savo privilegijomis: nuolat didina valstybės skolą, net ir tada, kai ji viršija 60 proc. – pakeičia BVP skaičiavimo metodiką, įtraukia šešėlį ir t.t. O tai daryti gali, nes nurodyta, jog fiskalinis deficitas turi neviršyti 3 proc., bet net ir toks dydis leidžia pūsti skolas“, – aiškino ji.

Pašnekovės manymu, Vokietija visais laikais buvo viena stipriausių ekonomikų pasaulyje ir būtent apdairus viešųjų finansų planavimas leido tai pasiekti. „Tokia politika visais laikais vedė prie gerų rezultatų ir iki euro zonos įkūrimo Vokietijos markė buvo labai stipri“, – sakė ekonomistė.

Su ja nesutinka Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka: „Graikijai taupymo politika visiškai nenaudinga. Ją jau ilgą laiką kritikavo ne tik neseniai į valdžią atėję politikai, bet ir ekonomistai, pavyzdžiui, Nobelio ekonomikos premijos laureatas Paulas Krugmanas. Paaiškinimas paprastas: taupymas mažina paklausą, tai žinome dar nuo Johno Maynardo Keyneso (žymus britų ekonomistas, keinsizmo pradininkas – LRT.lt) laikų“.

Ekonomistas pabrėžė, jog norint, kad ekonomika atsigautų, jai reikia paskatinimo iš valstybės. „Reikia investuoti į infrastruktūrą, mažinti mokesčius, didinti atlyginimus valstybės sektoriuje, antraip užsisuka spiralė, kai ekonomika nustoja augusi ir nebeatsigauna“, – sakė R. Lazutka.

Pašnekovas sukritikavo ir Lietuvoje krizės metais valdžiusią konservatoriaus Andriaus Kubiliaus vyriausybę. Esą tai, kad Lietuva atsigavo dėl taupymo yra netiesa, nes valstybės skola išaugo nuo 17 iki 40 proc. „Taigi labai didelio taupymo nebuvo“, – pastebėjo profesorius.

To dar nebuvo

Praeitą savaitę Lietuvos obligacijos pirmą kartą istorijoje pateko į neigiamų palūkanų „teritoriją“. Jos tapo tokios paklausios, kad investuotojai netgi sutinka primokėti už tai, jog galėtų turėti šalies vertybinių popierių ir nesitiki gauti jokių palūkanų.

R. Vainienės manymu, Lietuvai tokį rezultatą pasiekti leido sėkmingai įgyvendinta taupymo politikos programa. „Tik įkūrus euro zoną šalių obligacijų palūkanos labai suartėjo, bet po krizės vėl išsiskyrė. Mūsų (ne euro zonos) nuopelnas yra tai, kad puikiai įveikėme krizę ir investuotojai tai įvertino“, – teigė ekonomistė.

R. Lazutka laikosi kitos nuomonės: „Ne dėl taupymo politikos galime pasiskolinti už neigiamas palūkanas, o dėl to, kad tarptautinėse rinkose dabar yra labai daug pinigų“.

Vokietija pati taupo per daug?

Vokietijos einamosios sąskaitos perteklius pernai buvo didžiausias pasaulyje ir siekė 220 mlrd. eurų – daugiau nei 7 proc. BVP. Be to, Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schauble 2014 metais sugebėjo subalansuoti biudžetą.

Tokį tikslą šalis buvo užsibrėžusi pasiekti iki 2020 metų savivaldybėse ir iki 2016 metų vyriausybės finansuose, bet griežtumu garsėjantis W. Schauble tai padarė anksčiau.

Tačiau toks taupumas patinka ne visiems, dalis Vokietijos ekonomistų sako, kad šiuo metu yra labai geras metas skolintis ir investuoti daugiau, ypač kai palūkanų normoms yra tokios žemos. Taip būtų paskatinta ne tik pačios Vokietijos ekonomika, nes keinsistinis stimulas pasiektų ir kitas euro zonos valstybes.

Kanclerės Angelos Merkel valdantieji iš dalies atsižvelgė į šiuos pasiūlymus – praeitą savaitę paskelbė, kad Vokietijos savivaldybėms skirs papildomus 5 mlrd. eurų, kurie prisidės prie dar rudenį paskelbto 10 mlrd. plano.

Ši suma bus išleista iki 2018 metų, o W. Schauble sako, kad tai yra Vokietijos indėlis į Europos Sąjungos 300 mlrd. eurų investicijų programą visam regionui.

Tuo metu kitos euro zonos šalys savo finansus valdo kur kas atlaidžiau. Pavyzdžiui, Prancūzija neseniai jau trečią kartą Europos Komisijos turėjo atsiprašinėti už tai, kad neįvykdė ES biudžeto deficito reikalavimų. Šįkart jau būtų reikėję susimokėti baudą, bet galutinį terminą nuspręsta pratęsti iki 2017 metų.

„Ekonominis genofondas“

Vokiečių taupumo priežasčių reikėtų ieškoti šalies istorijoje, mano R. Vainienė. „Yra susiformavusi kultūrinė patirtis. Vokietija po Antrojo pasaulinio karo turėjo baisią hiperinfliaciją. Prisiminkite: juk buvo taip, kad deginti pinigus apsimokėjo labiau už malkas. Todėl šiandien jie palaiko griežtą pinigų politiką“, – svarstė ji.

Pasak ekonomistės, ši patirtis yra persismelkusi vokiečių visuomenėje ir persidavė net iki šeimų lygio. „Toks Vokietijos ekonominis genofondas“, – pajuokavo R. Vainienė.

Savo ruožtu R. Lazutka pabrėžė, kad nereiktų painioti taupymo individualiame ir valstybiniame lygmenyse. „Kai žmogus taupo asmeniškai, tai greičiausiai yra gerai, bet taupanti valdžia gali sukelti ir negerų pasekmių“, – tvirtino profesorius.

Kita vertus, net ir individualus taupymas gali pakenkti, nes atidėliodami stambesnius pirkinius vartotojai mažina visuotinę paklausą, o tada verslai nebemato prasmės gaminti daugiau.

„Žinoma, reiktų nepamiršti ir infliacijos pavojaus, nes kai pinigų apyvartoje atsiranda per daug, tada prekeiviai į tai reaguoja didindami kainas“, – sakė R. Lazutka.

Vokietijos Mannheimo universiteto ekonomikos mokslininkai Johannesas Pfeiferis, Gernotas Mulleris ir Benjaminas Bornas, atlikę taupymo politikos Europos valstybėse tyrimą, padarė dvi išvadas.

Pirma, kad taupymo politikos „skausmingumas“ priklauso nuo to, kaip stipriai ji paveikia fiskalines išlaidas – jei jos sumažinamos staigiai ir paveikia daug žmonių, tada ekonomika susitraukia. Tačiau jie taip pat pabrėžia, kad trumpuoju laikotarpiu „suveržti diržai“ ir jų sukelti nepatogumai atsiperka ilguoju laikotarpiu, nes už sustiprėjusius viešuosius finansus valstybės būna apdovanotos geresnėmis skolinimosi galimybėmis.

Būtent tai matoma Vokietijoje ar Lietuvoje, kurios gali pasiskolinti už neigiamas palūkanas. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad Graikijai tereikia pakartoti tą patį, nes jos gyventojai gali būti nepasiruošę kęsti dar ilgiau. Be to, ekonomikos skatinimo šalininkų taktika turėtų suveikti, jei tik atsirastų kas Graikijai šiam tikslui paskolintų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close